Komendantūros: vizija ir realybė

Norinčiųjų bumas

Per 1,5 tūkst. – tiek asmenų yra baigę komendantinių karių bazinius kursus nuo jų organizavimo pradžios iki šios dienos, skaičiuoja Karo komendantūrų valdyba. Pirmoji registracija į juos prasidėjo prieš dvejus metus, nuo 2024-ųjų gegužės. Karo komendantūrų „tėvas“ konservatorius Laurynas Kasčiūnas, tų metų kovą paskirtas krašto apsaugos ministru, žadėjo šią naują struktūrą įkurti per mėnesį ir tai įvardijo kaip vieną pagrindinių savo trumpo ministravimo laikotarpio uždavinių, mat jį paskyrus į šį postą iki kadencijos pabaigos buvo likę tik apie aštuoni mėnesiai.

L. Kasčiūnas džiaugėsi didžiuliu visuomenės susidomėjimu nauja galimybe prisidėti prie pasirengimo valstybės gynybai ir sparčiu jos įgyvendinimu. Krašto apsaugos ministerija (KAM) skelbė, kad į naujai steigiamų komendantūrų mokymus per pirmus keturis mėnesius jau buvo užsiregistravę apie 6 tūkst. norinčiųjų. Planuota, kad nuo spalio, kai prasidėjo mokymai, iki metų pabaigos pagal įvairias programas komendantūrose bus parengta apie 500–600 žmonių, 2025-aisiais – apie 3,5 tūkst.

Tačiau, kaip dažnai būna, po Seimo rinkimų pasikeitus valdančiajai daugumai naujoji krašto apsaugos ministrė socialdemokratė Dovilė Šakalienė dėl naujo projekto nebuvo tokia entuziastinga. Ji sakė neketinanti karo komendantūrų panaikinti, tačiau žadėjo įvertinti jų modelio veikimą. Iš 6 tūkst. užsiregistravusiųjų į komendantūrų mokymus, pasak jos, tik 1,5 tūkst. atitinka keliamus reikalavimus (pvz., į komendantūras nepriimami tie, kurie paskirti į aktyvųjį kariuomenės personalo rezervą, atlieka tikrąją karo tarnybą) ar yra rimtai nusiteikę dalyvauti šioje sistemoje.

Užmojai tapo kuklesni: skelbta, kad dešimties (vėliau – dvylikos) dienų baziniam kursui planuojama per metus pašaukti 1–2 tūkst. asmenų.

Mokosi pagrindų

Komendantiniams vienetams priklausantys asmenys mobilizacijos metu turės rūpintis svarbių objektų apsauga, įrenginės kontrolės postus, padės organizuoti evakuaciją, užtikrins komendanto valandos laikymąsi, stebės aplinką, prisidės prie piliečių saugumo užtikrinimo.

Tam reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių mokoma baziniuose kursuose, juos baigusieji vėliau kviečiami į pakartotinius. Mokymai intensyvūs, tačiau prieinami įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėms – jauniausiai komendantūrų karei buvo 20 metų, vyriausiam – 77-eri.

„Karo komendantūrų tikslas – kad, norėdami būti naudingi, žinotume, ką daryti, kur eiti, jei, neduok Dieve, nutiktų diena X. Ėjau į mokymus siekdamas būti tos sistemos, kuri organizuos šalies gynybą, dalimi“, – pasakoja kaunietis Gintautas Kilikauskas.

Į kursus jis užsirašė vos pradėjus juos organizuoti. Pasak jo, baziniai mokymai buvo kaip sutrumpintas variantas to, ko šauktiniai ar savanoriai mokosi tris mėnesius: ginklo valdymo, pirmosios medicininės pagalbos, vyko įvairūs taktiniai mokymai, šaudymai poligone, apkasų kasimas ir pan. „Mokymai buvo gana intensyvūs, nuo septynių ryto iki kokių septynių aštuonių vakaro, be ilgesnių pertraukų. Pagrindinis dalykas, ko išmokome, – kad turi būti bendras darbas, tarpusavio susiklausymas, nes esi atsakingas ne tik už save, bet ir už tą, kuris šalia tavęs“, – pasakoja G. Kilikauskas.

Komendantūros ir toliau palaiko ryšį su savo kursantais. Asmenims, baigusiems bazinį kursą, organizuojami tolesni mokymai. Kaip informavo Karo komendantūrų valdyba, pakartotiniuose mokymuose pernai dalyvavo apie 730 asmenų, o šiemet panašiai tiek – vien iki gegužės.

G. Kilikauskas pasakoja, kad netrukus po bazinių mokymų taip pat buvo pakviestas į pakartotinius mokymus. Iš komendantūros papildomai atsiunčiama ir informacijos apie įvairius kitų organizuojamus kursus, pvz., G. Kilikauskas jau baigė ir dronų mokymus.

Šiaulietė mokytoja Vaida Lukoševičė bazinius rengimo kursus baigė šį pavasarį. „Dvylika dienų gyvenome ir mokėmės Didžiojo kunigaikščio Vytenio batalione Marijampolėje. Buvo labai geri instruktoriai. Daug laiko skyrėme ginklo valdymui, tačiau, žinoma, šiuos įgūdžius dar reikia tobulinti. Įgijome bendrą supratimą apie Lietuvos kariuomenę, buvo labai įdomu iš vidaus pamatyti, kaip viskas veikia, pačiai viską patirti. Esu iš tikrųjų labai patenkinta, mokymai pateisino mano lūkesčius“, – džiaugiasi V. Lukoševičė.

Mokymų jai teko net palaukti. Pirmiausia kreipėsi rudenį, bet gruodį jų nebuvo, vasarį nesusirinko grupė. Pagaliau kovą ji buvo pakviesta, mokėsi kartu su dar 68 žmonėmis. Gegužę gavo kvietimą į pakartotinius mokymus pagilinti žinių ir įgūdžių.

Karo komendantūrų valdyba informavo, kad visi norintys ir atitinkantys reikalavimus asmenys patenka į mokymus. Pagal šiuo metu patvirtintą planą mokymai vyksta kiekvieną mėnesį bent kartą, todėl asmenys, susitvarkę reikalingus dokumentus, dabar į kursus gali patekti iš karto.

Beje, moterų mokosi kol kas mažiau nei vyrų. V. Lukoševičės grupėje baziniuose kursuose buvo vos aštuonios moterys iš 69-ių dalyvių, pakartotiniuose – penkios tarp maždaug 40–50 vyrų. Pasak jos, moterims patekti į mokymus nėra kliūčių, tačiau jų mažiau tarp norinčiųjų. Kokios nors specifikos mokymuose dėl lyties nebuvo. „Mums sakė – lyčių kariuomenėje nėra. Darėme viską kartu ir, manau, tai įveikiama. Drąsinu savo koleges dalyvauti ir jau tokių yra“, – džiaugiasi V. Lukoševičė.

Ji pasakoja esanti jau brandaus amžiaus, 53-ejų. Komendantūrų mokymai jai buvo geriausia galimybė prisijungti prie krašto apsaugos. „Mano mokiniai džiaugiasi, kad mokiausi krašto gynybos, didžiuojasi manimi. Dabar dar geriau galiu ugdyti jų pilietiškumą“, – pabrėžia V. Lukoševičė.

Pagrindai: komendantiniai kariai mokomi karinės taktikos, objektų apsaugos, žmonių ir automobilių patikros, pirmosios pagalbos, ginklų valdymo ir šaudymo, karo topografijos ir kitų dalykų. / Karo komendantūrų valdybos nuotr.

Nori intensyviau

V. Lukoševičė pasakoja, kad kursų pabaigoje vyko apklausa, visi surašė savo pastebėjimus, ką būtų galima tobulinti. „Dvylika dienų – labai mažai, neįmanoma labai daug išmokti. Norisi mokytis dar intensyviau ir ilgiau. Tačiau susipažinome tikrai su viskuo: ir taktika, ir ginklo valdymu, ir su ginklais, ir su karo inžinerija, ir apkasus kasėme, ir pirmąją pagalbą mokėmės suteikti. Toliau ir patiems reikia mokytis – visi gavome dovanų knygas, galėsime toliau gilinti žinias. Civiliniame gyvenime tos pamokos taip pat neabejotinai gali praversti“, – neabejoja V. Lukoševičė.

G. Kilikausko vertinimu, dabartiniuose mokymuose trūksta daugiau laiko. Pasak jo, gal šiek tiek trūko to, kas priskiriama konkrečiai komendantūrų funkcijoms karo metu, – objektų apsaugos, postų darbui ir panašiai. „Tačiau visi tie dalykai, kiek žinau, tobulinami, dėliojamos programos, nes kiekvieną kartą per pakartotinius mokymus klausia, ką reikia tobulinti, aiškina, kodėl negali ko nors daryti ar ką padarys“, – giria kursų organizatorius G. Kilikauskas.

Kaip informavo Karo komendantūrų valdyba, komendantinių karių bazinis kursas yra išplėstas nuo dešimt iki dvylikos dienų, papildant jį naujomis komendantiniams kariams būtinomis veiklomis. Jis padeda ugdyti būtinas žinias, reikalingas vykdyti komendantinių karių užduotis: karinės taktikos (įskaitant patruliavimą, patalpų šturmavimo pagrindus), objektų apsaugos, žmonių ir automobilių patikros (apieškos). Taip pat ugdomi ginklų valdymo ir šaudymo įgūdžiai, suteikiamos pirmosios pagalbos žinios ir gyvybės išsaugojimo mūšio lauko sąlygomis pagrindai, dėstoma inžinerija, karo topografija ir bendrieji kario mokymai.

„Komendantinis karys – tai pilietis, pasirengęs veikti atsakingai, profesionaliai ir ryžtingai tada, kai to labiausiai reikia valstybei ir savo krašto bendruomenei“, – mokymų tikslą apibrėžia Karo komendantūrų valdyba.

Reorganizavus karo komendantūras, jas sujungus su Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba prieš metus buvo sukurta nauja institucija – Karo komendantūrų valdyba, užmegztas glaudesnis bendradarbiavimas su visomis Lietuvos savivaldybėmis, su jomis pasirašyti sąveikos susitarimai. Stiprinant struktūrą, suformuotos šešios regioninės karo komendantūros, paskirti regioninių komendantūrų vadovai – karo komendantai, sustiprintos savivaldybių komendantūros. Taip pat sukurtas naujas prisijungimo prie Lietuvos kariuomenės modelis, leidžiantis asmenims, skiriant nedideles laiko investicijas, įgyti pagrindinių žinių ir įgūdžių, reikalingų komendantinių karių veiklai ir savo krašto saugumo užtikrinimui.

„Karo komendantūrų funkcijos yra glaudžiai susijusios su mobilizacijos ir karo prievolės organizavimu. Istoriškai, įskaitant ir tarpukario laikotarpį, jos buvo atsakingos už karo prievolininkų šaukimo procesų užtikrinimą, šaukimo punktų veiklą, jų apsaugą ir aprūpinimą. Šios funkcijos išlieka svarbios ir šiandien. Todėl komendantūrų vystymas taikos metu ir jų integracija su Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos padaliniais leidžia efektyviau koordinuoti procesus, racionaliau naudoti turimus resursus, geriau pasirengti mobilizacinių užduočių vykdymui ir veikimui karo padėties sąlygomis“, – informuoja Karo komendantūrų valdyba. Siekiama sukurti stiprią užnugario sistemą, skirtą remti Lietuvos kariuomenę karo atveju. Šiam tikslui įgyvendinti vykdomas platus užduočių spektras – nuo tolesnio struktūros stiprinimo iki piliečių rengimo plėtros.

Komendantinis karys – tai pilietis, pasirengęs veikti atsakingai, profesionaliai ir ryžtingai tada, kai to labiausiai reikia valstybei ir savo krašto bendruomenei.

Trūksta prioriteto

Vis dėlto ar šiandien karo komendantūrų veikla – tai, ko ir tikėtasi jas steigiant? „Išmanydamas biurokratiją ir žinodamas, kad nauja valdžia dažnai mėgsta pirmtakų idėjas atmesti, už tai, kad projektas gyvuoja ir bent jau žingsnis po žingsnio juda į priekį, rašyčiau kokį šešetą septynetą dešimtbalėje sistemoje. Žinau, kad buvo minčių ir visai nutraukti šį projektą, tad džiaugiuosi, kad neišdrįso to padaryti“, – vertina prieš dvejus metus karo komendantūrų projektą įsukęs anuometis krašto apsaugos ministras L. Kasčiūnas.

Pasak jo, procesas vyksta, naujo pajėgumo kūrimo teisiniai darbai atlikti, sukurtos visos struktūros. „Struktūriniai pokyčiai vyksta, tačiau tokiu „lietuvišku tempu“, ne tokiu, kokiu turėtų vykti. Vykdomi mokymai. Tačiau energijos tęsti, stiprinti projektą prie naujosios valdančiosios daugumos, naujos sudėties KAM politinės vadovybės, žinoma, mažiau. Trūksta vizijos, proveržio, prioriteto šiai krypčiai“, – apgailestauja L. Kasčiūnas.

Jis pasakoja, kad važinėdamas po regionus kalbasi su žmonėmis, kurie baigė komendantūrų mokymus. Tokių daugėja. Žinoma, reikia ir toliau kviesti registruotis į mokymus, pildyti komendantinį rezervą, kad daugėtų žmonių, baigusių mokymus, įgijusių tam tikrų įgūdžių ar juos atnaujinusių.

Tačiau, L. Kasčiūno įsitikinimu, trūksta, kad regionuose komendantiniai vienetai dirbtų su komendantiniais šauliais, kiekviename rajone turėtų bendras pratybas, kaip užtikrinti užnugarį kiekvienoje savivaldybėje, kokie objektai turėtų būti saugomi, kaip postą pastatyti, kaip ten būtų kovojama su diversinėmis grupėmis ir taip toliau.

„Mokymai vyksta, tačiau trūksta, kad paskui realiai vyktų sąveika, kad savivaldybės susitiktų, pamodeliuotų tam tikrus veiksmus. Kai kuriose savivaldybėse pratybos įvyko, tačiau jos labai fragmentiškos, to norėtųsi daugiau“, – pabrėžia L. Kasčiūnas.

Jo įsitikinimu, komendantūros yra puiki vieta įgyti reikalingų įgūdžių ar juos atnaujinti, kad prireikus jos galėtų užtikrinti sklandų darbą užnugaryje, nuimti nuo kariuomenės tokias funkcijas kaip objektų apsauga, evakuacijos procesų valdymas, atliktų karo policijos funkcijas, pvz., kovos su diversinėmis grupėmis ir pan., žodžiu, padėtų užtikrinti valstybei gyvybiškai svarbias funkcijas, vienytų regioną gintis nuo priešo, būtų svarbi jungtis tarp civilinės ir karinės vadovybės.

„Karo komendantūrų vieta gynybos planuose gana aiški, užnugaris svarbus. Tačiau naujame Nacionalinio saugumo strategijos projekte komendantūros paminėtos tik kartą viename punkte, nėra plačiau aprašytas jų vaidmuo ir svarba. Tad, nors dabar procesas vystant karo komendantūras vyksta, tačiau trūksta jų prioretizavimo“, – mano L. Kasčiūnas.