Kaip pasakojo Ingrida, artimieji nenorėjo, kad velionę į amžinąjį poilsį išlydėtų Skardupių parapijos klebonas A. P. Kanapka – moters teigimu, šeima jau ne kartą susidūrė su netinkamu klebono elgesiu. 

Atvažiavom į kapines, Kanapka stovi „ant vartų“ ir sako: „katafalkos“ galit neatidaryti ir karsto net neišimti.

„Laidojant močiutę buvome pasikvietę kitą kunigą, kadangi visi kunigai, pas kuriuos kreipėmės – atstūmė ir praktiškai išvarė iš bažnyčios, kai pasakėm, kad močiutę norime laidoti Skardupių kapinėse. Atstūmė, nes visi konfliktuoja su kunigu A. P. Kanapka – jis neįleidžia giedorių, vedančiųjų. Prieš tai laidojom močiutės seserį ir vyrą – buvo tokių cirkų, jis išsityčiojo iš artimųjų, mirusiųjų, todėl mes ir nenorėjom šito kunigo“, – savo poziciją dėstė Ingrida.

Paklausta, kodėl velionę norėjo laidoti minėtose kapinėse, moteris sakė – tokia buvo močiutės valia. „Ėjom, maldavom visų kunigų, kad jie pašventintų karstą ir amžinojo poilsio vietą, nes močiutės valia buvo atgulti prie sesers, netoli namų. Kadangi visi kunigai atstūmė, aš paskambinau Keturvalakių kunigui ir maldavau, kad jis palydėtų į amžiną poilsį močiutę. Jis sutiko mums padėti – ryte vedė mišias, paskui atvažiavo į laidojimo namus, pašventino, pasimeldė ir išlydėjo močiutę į mašiną, bet pasakė, kad į kapines atvažiuoti negalės, nes gavo žinią iš kunigo, kad jis pats palaidos savo parapijietę. Kiek žinau, netgi vyskupas kunigą informavo, kad nevažiuotų į šias kapines, nes Skardupių klebonas jo neįleis“, – apie nesuvokiamą tikinčiųjų elgesį pasakojo Ingrida.

Prie kapinių klebonas stojo mūru: aš palaidosiu pats

Niekas mums nepadeda, nepavyksta jo iš čia iškrapšyti – negalim nueiti nei į bažnyčią, nei į vestuves ar krikštynas, nei, galų gale, palaidoti artimuosius.

„Atvažiavę į kapines mes jau žinojom, kad kunigo neturėsim, vieta liks nepašventinta. Keturvalakių kunigas prašė paskambinti po visko ir pasipasakoti, kaip viskas praėjo – jis labai rūpestingas. Atvažiavom į kapines, A. P. Kanapka stovi ant vartų ir sako: katafalkos galit neatidaryti ir karsto net neišimti. Jis stovėjo mūru ir beveik sakė, kad tai jo teritorija. Sako: „Aš pats ją palaidosiu“. Bet mes, artimieji, po močiutės sesers ir jos vyro laidotuvių, kurias su juo turėjome – tiesiog nenorėjome šito kunigo. Jis per dvylika metų pas mus kaime tiek pridarė, kad mes dabar renkam parašus, kad jį iškeltų iš parapijos. Bet niekas mums nepadeda, nepavyksta jo iš čia iškrapšyti – negalim nueiti nei į bažnyčią, nei į vestuves ar krikštynas, nei, galų gale, palaidoti artimuosius“, – klebonui kritikos žodžių negailėjo Ingrida.

Pasak moters, klebonas šypsodamasis stovėjo prie kapinių vartų, sukeldamas dar didesnį skausmą mirusios močiutės artimiesiems. „A. P. Kanapka neįleido giedorių, vedančiojo, kurį mes buvom atsivežę. Tada vedantysis mūsų paklausė, ar norime šito kunigo. Vienbalsiai atsakėme – ne. Vedantysis pasisiūlė pravesti visą procesiją prie karsto duobės, mes sutikome. Bet kunigas vis tiek nesitraukė – šypsojosi, žiūrėjo mums tiesiai į akis, matė, kiek skausmo mums buvo. Keli žmonės tiesiog ėmė ir patraukė jį“, – graudindamasi skaudžią akimirką prisiminė Ingrida.

Moteris su portalo žurnalistais pasidalijo ir vaizdo įrašu, kuriame matyti prie įėjimo į kapines kilęs artimųjų sąmyšis. Vienam vyrui paklausus klebono, ar jis nepraleis karsto, A. P. Kanapka atsakė trumpai: „Aš pats palaidosiu“. Artimieji neslėpė nevilties ir piktinosi: „Mes nenorim“. Galiausiai šalia buvęs žmogus nustūmė kleboną į šalį ir karstas visgi buvo įneštas į kapines.

„Nešėme karstą į laidojimo vietą, o kunigas važinėjo ratais ir filmavo mus. Prie kapo duobės neturėjom nė vieno kunigo. Močiutė buvo labai tikintis žmogus – kiekvieną sekmadienį ėjo į bažnyčią, pas šitą kunigą A. P. Kanapką. Ji kiekvieną kalėdojimą priimdavo jį į namus, pamaitindavo, laukdavo jo. Bet pas šitą kunigą mes negalime eiti net išpažinties, nes mišių metu jis išpasakoja visas išpažintas nuodėmes. Per močiutės sesers ir jos vyro laidotuves išvadino mus bedieviais. Prie močiutės sesers karsto verkė dukros, o jis atsisukęs pasakė: „Ne žliumbti reikia, o melstis““, – apie klebono elgesį pasakojo moteris.

Garbingo amžiaus močiutę į amžiną poilsį norėjome palydėti garbingai, o gavosi štai šitaip.

Po laidotuvių Ingrida kreipėsi į Keturvalakių kunigą, kuris, kaip norėta artimųjų, turėjo ir laidoti močiutę. „Skambinau jam. Kunigas pasakė: „Tai yra nežmogiška, kunigui nedera taip elgtis, ir dar tokią sunkią akimirką“. Žmogus, išsikankinęs visą mėnesį tarp gyvybės ir mirties pagaliau išėjo. Garbingo amžiaus močiutę į amžiną poilsį norėjome palydėti garbingai, o gavosi štai šitaip“, – skausmo neslėpė Ingrida.

Paklausta, ar Skardupių kunigas pasiūlė pagalbą, moteris tvirtino, kad visi kunigai bijo A. P. Kanapkos. „Visi bijo, čia žmonės kaime įbauginti. Mes dvylika metų vis bandom, bandom… Bet mums nepavyksta. Tokie dalykai jau peržengia žmogiškumo ribas“, – pasakojo Ingrida.

Klebonas kalbėti nepanoro

Portalo žurnalistams susisiekus su Skardupių parapijos klebonu A. P. Kanapka, situacijos telefonu jis komentuoti nepanoro. „Klausykit, jeigu jūs norite su manimi kalbėti, atvažiuokite į Skardupius, gerai? Ir pasikalbėsim. Lauksiu jūsų Skardupiuose, bet turite iš anksto pranešti, kada atvažiuojate“, – sakė klebonas.

Klebono dar kartą paklausus, ar visgi negalėtume pasikalbėti telefonu, jis atsisakė ir nutraukė pokalbį. „Viskas, aš baigiu pokalbį. Pasakiau, ką galėjau pasakyti. Sudie“, – lakoniškai atsakė A. P. Kanapka. 

Klebonui atsisakius komentuoti, portalo žurnalistai kreipėsi į Vilkaviškio vyskupiją. Tiesa, konkretaus paaiškinimo, kodėl klebonui A. P. Kanapkai leidžiama taip elgtis, taip pat nesulaukta. „Klebonas A. P. Kanapka norėjo savo parapijietę palaidoti. Apgailestaujame, visuomet reikia geranoriškumo. Kiek aš supratau, norėjo savo parapijietę palydėti“, – vyskupo generalvikaras – mons. teol. lic. Gintautas Kuliešius.

G. Kuliešiaus paklausus, ar žmogiška klebonui stoti prie kapinių mūru ir neleisti laidotuvių procesijos vesti kunigui, kurį buvo pasirinkę Ingrida ir jos artimieji, jis svarstė, kad tai galėjo būti kunigų nesusikalbėjimas. „Čia kunigai turėjo susiderinti, susikalbėti kažkaip“, – nedaugžodžiavo kunigas. 

Portalo žurnalistams kol kas nepavyko susisiekti su Vilkaviškio rajono ir Marijampolės savivaldybių atstovais. Gavę atstovų komentarą, publikaciją papildysime.