“Karalius Lyras” patvirtino diagnozę
Nužmogėjimo pandemija, apimanti visuomenę, baisesnė už paukščių gripą. V.Šekspyro “Karaliaus Lyro” premjera praėjusį šeštadienį Klaipėdos dramos teatre tik patvirtino progresuojančios ligos diagnozę.
Nauju spektakliu teatras bando prisibelsti į publikos širdį ir protą, atverti jai akis, kur veda visų žmogiškų vertybių griūtis. Šiuolaikinis pasaulis, kuriame viršų ima melas ir veidmainystė, intrigos ir valdžios troškimas, godumas ir smurtas, vaikų nedėkingumas ir žiaurumas savo tėvams, ritasi į beprotybės bedugnę.
Spektaklio statytojai stengiasi įtikinti, kad prieš 400 metų V.Šekspyro parašytos tragedijos veiksmas vyksta dabar - humanizmo konfliktas su neteisybės ir smurto pasauliu aktualus kaip niekad.
Akivaizdu, kad režisierius Algirdas Latėnas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Marija Benetytė, pasitelkę kompozitorių Faustą Latėną, choreografą Jurijų Smoriginą ir net poetą Gintarą Grajauską, su Klaipėdos dramos teatro aktorių trupe visomis išgalėmis ėmėsi šiuolaikiškai spręsti “Karaliaus Lyro” temas ir problemas.
Tačiau pastatymas stokoja nuoseklumo ir vientisumo. Modernus ir asketiškas scenovaizdis apeliuoja į konceptualumą, tačiau lieka vienišas savo užmoju, tik nejaukiai disonuoja su eklektiška tragedijos personažų aprangos stilistika. Vieni vilki kaip gatvėje, kiti – kaip banke, treti – pabrėžtinai ekstravagantiški, tarsi priklydę iš aukštuomenės pokylio.
Spektaklyje skambančias regio dainas įprasmina vien G.Grajausko tekstinės interpretacijos, lyg titrai išnyrančios ir “rastamaniškai” šokančios ekrane virš scenos. Tai – tarsi žavus spektaklis spektaklyje, tačiau taip ir netampantis organiška visumos dalimi.
Jeigu režisierius pasišovė šiuolaikiškai traktuoti “Karalių Lyrą”, turėjo rasti būdų, kaip spektaklyje atsikratyti statiškumo (ką veikė statant spektaklį J.Smoriginas?), kaip išvaikyti akademiškumą iš aktorių vaidybos, balso intonacijų. Bet teatras laikosi tvirtai įsikibęs į savo formas ir dogmas. Jokia pandemija nuo jų, matyt, neatbaidys.
“Karalių Lyrą” “veža” aktorius Vytautas Paukštė. Šis aktorius Lyro vaidmeniui tinkamas ir savo vaidybos modeliu, ir talento jėga. Bet šiuosyk atrodo, kad jam vienam ši našta per sunki. Kartais jam padeda aktoriai Regina Šaltenytė (Gonerilė), Nelė Savičenko (Regana), Darius Meškauskas (Edgaras), Rimantas Pelakauskas (Albanis). O kur dar devyni artistai?.. Net juokdarys savo karalių palieka vieną “ant ledo”... Karalius – nuogas ne tik giliu gyvenimo tragizmo suvokimu.
“Karalius Lyras” liūdnai patvirtino visuomenės, teatro, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo ir dvasinės savijautos diagnozę. Kas iš to? Tradicinis Šekspyro pastatymas tradiciniame provincijos teatre. O galėjo būti pakankamai modernus, sarkastiškas ir piktas spektaklis. Toks, kuris sužeistų pačią širdį. O dabar kliudė tik pirštą.
Naujausi komentarai