Kaip lietuviai Sibire gyvena šiandien?

Lietuvių bendrijas Sibire skiria milžiniški atstumai, tačiau jos stengiasi palaikyti savo gyvastį, ryšius su Lietuva. Tremtinių palikuonys jaučia ir visuomeninių Lietuvos organizacijų dėmesį.

Milžiniškų atstumų problema

Pagal seniai atliktą visuotinį Sibiro gyventojų surašymą, buvusių tremčių vietose daugiau gyvenančių lietuvių yra tik Irkutsko srityje (1 669) ir Krasnojarsko krašte (2 198). Jakutijoje – tik 180 lietuvių. Įdomu tai, kad savo priklausomybę kitoms tautybėms deklaravo 2 198 buvę lietuviai. Tik daugiau nei pusė tremtinių palikuonių laisvai kalba lietuviškai.

1990 m. pradėta kurti Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenės visuomeninė organizacija, vėliau tapusi "Lituanica". Nuo 2004 m. ji buvo reorganizuota į Krasnojarsko regioninę nacionalinę kultūrinę autonomiją "Lietuva". Jai nuo 1997 m. vadovauja Antanas Rasiulis, 1948 m. tremtinių šeimos narys, gimęs 1947 m. Krasnojarske. A.Rasiulis yra ir Pasaulio lietuvių bendrijos (PLB) valdybos narys, vadovaujantis Rusijos reikalų komisijai. Kartu jis yra Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisijos narys.

Dabar visos lietuvių bendrijos Sibire savo veikloje susiduria su milžiniškų atstumų problema, kas apsunkina siekius sujungti tautiečius bendrai veiklai. Krasnojarsko organizacijoje "Lietuva" registruota apie 800 narių – buvusių politinių kalinių, tremtinių ir jų palikuonių, bet tik apie 150 jų yra aktyvūs nariai. Kadangi ši visuomeninė organizacija yra kultūrinės-švietėjiškos krypties, ją palaiko ir iš dalies finansuoja vietinė valdžia. Todėl "Lietuva" prieš dešimtmetį turėjo galimybe dalyvauti Dainų šventėje Vilniuje, kur buvo pristatytas jos choras "Rūta". Šis įvykis buvo atsispindėtas ir Krasnojarsko krašto vietinėje spaudoje.

Geras lietuvių įvaizdis

"Lietuva" deramai pažymėjo ir 1948 m. didžiosios tremties 50 ir 70 metų sukaktis. Šiuose renginiuose dalyvavo ir Krasnojarsko valdžios, visuomenės bei patriotinės-švietėjiškos visuomeninės organizacijos "Memorialas", tiriančios stalininių represijų padarinius, atstovai. "Lietuva" pastatė Krasnojarsko apylinkėse paminklus negrįžusiems iš tremties lietuviams. Nuo 2003 m. prie Krasnojarsko 6-osios vidurinės mokyklos (direktorius K.Masiulis) ne tik veikia sekmadieninė lietuvių mokykla, bet ir yra autonomijos centras, sudarantis sąlygas organizuoti įvairius renginius. Yra sukurtas filmas apie šios visuomeninės organizacijos veiklą.

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) suvažiavime 2010 m. vasarą Vilniuje susirinkę viso pasaulio lietuvių bendrijų atstovai svarstė vieną iš dienotvarkės klausimų: "Ko mes pageidaujame iš Lietuvos?" Nors nuomonės dėl atsakymo skyrėsi, tačiau svarbiausiu akcentu tapo Sibiro lietuvių atstovo A.Rasiulio mintis. Jis pareiškė, kad Sibire gyvenantys tremtinių palikuoniai nieko nereikalauja iš Lietuvos, o stengiasi jai patys duoti. Pavyzdžiui, praturtindami jos genofondą per Lietuvoje veikiančius Lietuvių namus – gimnaziją – joje mokosi lietuvių kilmės vaikai iš Sibiro. Ir paties A.Rasiulio dukra yra baigusi aukštąjį mokslą Vilniuje ir ten dirba. Ir A.Rasiulio sūnus mokosi Vilniuje.

Pasak A.Rasiulio, Krasnojarsko krašto gyventojai labai vertina lietuvių kilmės darbuotojus. Tokią vietos gyventojų, valdžios, darbdavių nuomonę apie lietuvius sukūrė dabar Sibire gyvenančių tautiečių seneliai, tėvai, atsidūrę tremtyje. Tad šiandien tremtinių palikuoniai stengiasi išlaikyti gerą lietuvio vardą, stiprinti Lietuvos įvaizdį.

Remia ir valstybė

Sibiro lietuviai šiandien – tai neatskiriama mūsų tautos skaudžios istorijos dalis, priklausanti pasaulio lietuvių išeivijos bendruomenei. Sibiro tremtinių palikuoniai, išblaškyti milžiniškose Rusijos teritorijose, turi menkesnes sąlygas išlaikyti savo tautos gyvastį, palyginti su mūsų tautiečiais JAV arba Vakarų Europoje, kur mūsų išeivija turi daugiau nei šimtmetį formuotą bazę lietuvybei palaikyti ir puoselėti: apie 170 mokyklų lietuviams, 20 radijo stočių, 35 periodinius leidinius ir ilgametes bendravimo tradicijas.

Buvusiose SSSR respublikose gyvenantys tremtinių palikuonys turi Lietuvos remiamą programą sugrįžimui į savo kraštą. Šia programa jau spėjo pasinaudoti nemaža tremtinių palikuonių. Šalia Lietuvos valstybės įstaigų palaikomų ryšių su išeivija, ryški ir visuomeninė iniciatyva. Štai kauniečio Antano Sadecko 1989 m. organizuota bendrija "Lemtis" per 20 metų Sibire ir Komijoje aplankė, tvarkė ir aprašė apie 70–80 proc. tuose plotuose esamų lietuvių kapaviečių, paruošė 200 schemų ir aprašymų, sukūrė ne vieną filmą, išleido knygų ir albumų.

Šią tradiciją tęsia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, kiekvienais metais organizuojanti jaunuolių grupių ("Misija Sibiras") išvykas į buvusias tremties vietas, kur jaunoji karta akis į akį susitinka su mūsų tautos skaudžia praeitimi ir ten dar gyvenančiais tremtinių palikuoniais.

Išliks ateinančioms kartoms

Šiaulių TV studija dar prieš dešimtmetį sukūrė filmą "Tremties vaikai", pasakojantį įspūdžius apie grupės tremtinių vaikų kelionę į buvusias savo tremties vietas Krasnojarsko krašte ir Irkutsko srityje. Minėtą kelionę organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyrius.

Apie Sibire likusius lietuvius, jų šiandienę buitį ir nuotaikas pasakoja marijampoliečio verslininko Kazio Domarko iniciatyva  sukurtas filmas "Tremties takais". Pats filmo iniciatorius yra gimęs tremtyje – Krasnojarsko krašte, Artiugino gyvenvietėje, įsikūrusioje ant Angaros upės kranto. K.Domarkas yra įregistravęs asociaciją "Tremties vaikai", suvienijusią tremtinių vaikus, gyvenusius tremties vietose. Ši asociacija organizavo tris išvykas į tremties vietas Krasnojarsko krašte. Į paskutinę išvyką 2009 m. atkreipė dėmesį rajono laikraštis "Angarskaja pravda", aprašęs tremtinių vaikų apsilankymą. Minėta asociacija jau sukaupė virš 12 valandų filmuotos medžiagos, surengė ne vieną nuotraukų iš išvykų į tremties vietas parodą, susitiko su moksleiviais Lietuvoje.

Tik nedidelės dalies buvusių tremtinių palikuonių šaknys prigijo Sibiro žemėje. Tie, kurie palaiko ryšį su savo artimaisiais Lietuvoje, skaito lietuviškas knygas ir domisi spauda, neblogai moka tėvų gimtąją kalbą, dalis – baigia pamiršti, įsilieja į vietinių gyventojų gretas. Beje, Sibire dažnai atrodo, kad čia laikas sustojęs – galima pamatyti tuos pačius vaizdus kaip ir prieš pusšimtį metų.

Visa Lietuvoje sukaupta medžiaga apie Sibire gyvenančius tremtinių palikuonis išliks ateinančioms kartoms ir nebus tokia balta dėmė, kokia yra mūsų protėvių, patekusių į Sibirą XIX a., istorija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

To tai kas...

To tai kas... portretas
Ar tau su galva viskas gerai?

negerai

negerai portretas
nesamone kad treme vaikus ir moteriskes! vaikus reikejo duoti i vaiku namus butu isauge dori zmones, o moteriskes kitus vyrus butu susirade, ir nereikejo leisti atgal tu zeku !

Artūrkai

Artūrkai portretas
Sralinas - GENIUS, o Pukinas - GĖJUS. :)
VISI KOMENTARAI 18
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių