"Kai į aikštelę ateidavo Bronius Babkauskas, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Eugenija Pleškytė, Gediminas Karka, Vaclovas Blėdis, man šventė būdavo. Jie ir vaidino man pirmam. Tikrai", – linksmai šypsojo į ūsą kino operatorius Jonas Tomaševičius, nufilmavęs puikias juostas su šiais aktoriais.

Jo filmuoti "Jausmai", "Ave Vita", "Herkus Mantas", "Smokas ir Mažylis", "Skrydis per Atlantą", "Moteris ir keturi jos vyrai" – tai anų laikų lietuvių kino aukso fondas. Už viso gyvenimo nuopelnus kinui 75-erių J.Tomaševičiui buvo įteikta "Auksinės gervės" statulėlė per šiemetę Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų šventę "Sidabrinė gervė 2013".

O kas liko už kadro – kokie jausmai ir kokios aistros, nenusisekę filmai, cenzūros žirklės, meilės istorijos, prietarai, žvaigždžių kaprizai? Apie tai – interviu su operatoriumi J.Tomaševičiumi.

– Gerbiamas Jonai, turbūt labai apsidžiaugėte ta "Auksine gerve"? – paklausiau pašnekovo.

– Apžiūrėjau ją ir pastačiau matomiausioje vietoje. Juk ji – už visą gyvenimą, už visą kūrybą. O grakšti, o graži. Žmonai labai patiko. Iki tos "Gervės" buvo labai ilgas kelias.

Dažnai susapnuoju savo grupę – vieną ar kitą. Ir mes filmuojam… Bėgius nešiojam, kameras statom, vaidinam. O kai atsibundu, sakau: "Kokia buvo nuostabi naktis! Aš buvau filmavime."

– Kaip atsidūrėte kine? Ar turėjote tą svajonę nuo paauglystės, ar į "judančių paveiksliukų" pasaulį pasukote visiškai atsitiktinai?

– Mano gyvenimas susideda iš atsitiktinių dalykų. Gimiau Vilniuje, gyvenome Žemuosiuose Paneriuose. Vaikystėje, gal 10–12 metų turėjau, mudu su broliu iš palėpės, kur miegodavome, vakare bėgdavome per miškus į kareivines Aukštuosiuose Paneriuose, kur rodydavo kiną. O mama stebėdavosi: "Kokie geri vaikai, kaip anksti eina miegoti." Kareivinių kieme būdavo ištempta paklodė. Kareiviai filmą žiūrėdavo iš vienos pusės, mudu su broliu – iš kitos. Mums viskas būdavo atvirkščiai. Man buvo labai įdomu, kaip tie žmonės, kurie daro kiną, suseka, sudėlioja visą jo eigą, visą siužetą.

Baigęs septynias klases, stojau į geležinkelininkų technikumą – norėjau būti stoties viršininkas ir rodyti lazdele, kur važiuoti traukiniams. Egzaminus išlaikiau penketais, tačiau iš konstitucijos gavau trejetą. Nepriėmė. Pasiūlė mokytis, kaip statyti tiltus, tiesti kelius ir geležinkelio bėgius. Man tai buvo neįdomu. Paskui stojau į finansų technikumą. Padaviau dokumentus, bet nenuėjau laikyti egzaminų. Nepatiko. Tada parašiau prašymą, kad priimtų į kulinarijos kursus. Tačiau į tuos kursus nevaikščiojau.

Ir staiga ateina mano giminaičiai bei sako: "Kino studijai reikalingas darbuotojas – asistentas pas operatorių Viktorą Starošą." Buvau baigęs jau aštuonias klases, nuėjau. Dirbau ten visą mėnesį, o V.Starošas išėjo atostogų. Grįžo ir mane išvarė. Bet aš vis tiek vaikščiojau į Kino studiją. Pasakė, kad negalima eiti pro praėjimo būdelę. Radau tokią skylę tvoroje ir pralįsdavau. Jie man sumokėjo kelias kapeikas ir galų gale priėmė į darbą. Tapau operatoriaus asistentu.

Man labai patiko. Supratau: va, tai yra tai, ką norėčiau dirbti. Iš karto, nuo pirmos dienos, kai pajutau juostos kvapą, filmavimo atmosferą. Eidavau į paviljonus ir žiūrėdavau, kaip filmuoja. Man buvo labai įdomu.

– Gal daug ką operatoriaus darbe nulemdavo gamta, atsitiktinumai?

– Vienu metu dirbau pas Donatą Pečiūrą antruoju operatoriumi, jis prie Sverdlovsko filmavo Vytauto Žalakevičiaus juostą "Vienos dienos kronika". Bet V.Žalakevičius turėjo reikalų Maskvoje ir išvažiavo. Paliko mane bei savo asistentę Reginą Vosyliūtę ir prisakė nufilmuoti vieną gabalą.

Ant ožio buvo paguldytas surištas Antanas Šurna – vienas personažų, ir jį kaip rastą turėjo pjauti pjūklu. O aš atsigulęs filmavau iš apačios. Ir kai pradėjo bėgti kraujas, praskrido balandis. Kaip dvasia. V.Žalakevičius pasakė, kad esu genialus – labai gerai nufilmavau jam tą gabalą. Taip, kartais būna atsitiktinių dalykų. Nežinau, gal kas nors suplojo rankomis ir tą balandį pabaidė. Jis galėjo praskristi bet kur, bet pateko į kadrą.

– Dirbote su puikiais to meto kino režisieriais V.Žalakevičiumi, Marijonu Giedriu, Almantu Grikevičiumi, Raimondu Vabalu, Jonu Vaitkumi. Ar greitai su jais rasdavote bendrą kalbą? Dauguma kino žmonių neslepia, kad, pavyzdžiui, V.Žalakevičius buvo labai priekabus žmogus.

– Nepasakyčiau, kad jis buvo priekabus, – jis buvo reiklus. Mokėjo dirbti su grupe taip, kad kiekvienas turėjo užduotį. Ir jis kitą dieną klausdavo, kaip sekasi, kokie reikalai. Neoficialiai, kažkaip lengvai. Bet prieidavo prie kiekvieno. Jis mokėjo taip užduoti tą užduotį, kad kiekviena grandis dirbdavo filmo labui.

Kai Kino studija sugriuvo, su V.Žalakevičiumi dar padariau filmą "Žvėris, išeinantis iš jūros". Toje paskutinėje juostoje, kurią jam filmavau, Peterburge moteris žiūri pro langą ir išnyksta. "Tai ką mes, Jonai, toliau darysim? – dar paviljone klausė manęs V.Žalakevičius. – Nufilmavome, kad ji išnyko, o kaip ji, nėščia, nusigavo prie durų, kaip kvietė pagalbą?" "Na, negi ji pilvu šliaužė, gal nugara kaip nors nusiyrė prie tų durų", – sakiau. "Jonai, tau stogas nuvažiavo – eik namo", – atsakė jis.

Rytą ateinu į paviljoną visa valanda anksčiau, o jis jau pradėjęs repetuoti su ta aktore. Ji šliaužė nugara durų link ir ieškojo pagalbos. Tą moterį vaidino Jelena Trepetova iš Maskvos – labai gera aktorė.

– Išskirtinė lietuvių juosta – "Herkus Mantas". Nors šio istorinio filmo režisierius buvo pakeistas, juostą filmavote jūs ir su pirma sudėtimi, ir su antra. Apie tai likę įvairių pasakojimų, gandų, apkalbų. Kaip viskas buvo jūsų akimis?

– Tai iš tikrųjų išskirtinis filmas. Tačiau Sauliaus Šaltenio parašytas "Herkaus Manto" scenarijus buvo skirtas labiau skaityti, o ne filmuoti. Iš pradžių jį režisavo A.Grikevičius. Mes nuvažiavome į Lenkiją, Malborką. Pastatėme ten pilį, filmavome visą mėnesį, bet A.Grikevičiui vis nepatikdavo.

Lenkų režisierius Krzysztofas Zanussis yra sakęs tokį dalyką: "Jeigu žinai, kaip padaryti sceną, ir aktoriai, ir visa grupė žino kaip, tu visuomet padarysi. Jeigu tu nežinai, bet grupė nežino, kad tu nežinai, vis tiek daryk, galbūt ir padarysi. Bet jeigu tu nežinai ir grupė žino, kad tu nežinai, tu scenos nepadarysi. Turi ją perrašyti, sutvarkyti, suriktuoti ir tik tada eiti į aikštelę."

Tokiam filmui, kaip A.Grikevičius norėjo jį daryti, jis nebuvo pasiruošęs. Mes visi – ir direkcija, ir gamybininkai – nebuvome pasiruošę. Improvizuoti darant tokį didelį filmą neįmanoma – toli nenuvažiuosi, visas falšas išlenda.

– Ir kaip viskas baigėsi?

– Neseniai apie A.Grikevičių pasirodžiusioje knygoje "Epizodai paskutiniam filmui" rašoma vienaip – esą jam neleido, o iš tikrųjų buvo kitaip. Jo matymas buvo netikslus, todėl viskas ir griuvo. Filmas buvo užkonservuotas, pakeista filmavimo grupė.

Kai režisieriaus darbą perėmė M.Giedrys, viskas pasikeitė iš esmės. Maskvos dar buvo paprašyta, atrodo, 700 tūkst. rublių. Papildomai. Kaip visuomet, paprašai daugiau, bet, būdavo, šiek tiek nubraukia ir gauni mažiau. Bet tų pinigų užteko. Už Trakų buvo pastatyta pilis – ten ir filmavome. Ir susitvarkėme.

Kaip A.Šurna (Herkus Mantas) išgyveno, nežinau. Vasara, karšta, o jis buvo aprengtas storiausiais aprėdais, ant jų – skydas, šalmas. Jis turėjo gauti alergiją nuo tų drabužių, nuo karščio. Masuotė, kai jai nusibosdavo, nueidavo į krūmus, nusimesdavo drabužius, ietis ir pėsčiomis traukdavo namo. Nereikėjo jiems nei tų pinigų, nei tos vaidybos. Labai sudėtinga buvo, sunku. Dirbdavome nuo ankstaus ryto, kai tik buvo galima filmuoti, iki vėlyvo vakaro, kai dar buvo galima filmuoti. "Herkų Mantą" nufilmavome per penkis mėnesius.

– Per šventinį "Sidabrinių gervių" vakarą buvo pasakyta, kad jūs mokėjote bendrauti su kiekvienu – ir su režisieriais, ir su aktoriais, ir su rekvizitininkais, kad užglaistydavote visus nesusipratimus. O juk anų laikų kino žmonės, įsivaizduoju, buvo nė kiek nemažiau ambicingi nei dabar.

– Aš surasdavau bendrą kalbą su režisieriais. Su vienu nesuradau, bet jo neminėsiu. Visi režisieriai buvo nepaprastai įdomūs žmonės. Kai iš pradžių darėme "Herkų Mantą" su A.Grikevičiumi, reikėjo išleisti Aleksandrą Vokačių į Maskvą – vakare turėjo spektaklį, bet nebuvome spėję jo nufilmuoti. Prieš tai visą rytą, dieną ir vakarą filmavome Musninkuose, paskui dar kitą dieną filmavome, ir grupė atsisakė toliau dirbti – žmonės buvo labai pavargę. Atsisakė režisieriui, direkcijai. Tą aktorių būtume nufilmavę tik po mėnesio, o tada jau ruduo.

"Surinkit man grupę", – paprašiau filmo direktoriaus. Sukvietė visus žmones ir aš jų paprašiau, kad pratęstų darbą dar dviem ar trims valandoms. Ir jie sutiko. Mes nufilmavom tą aktorių. A.Grikevičiui labai patiko – buvo padaryta taip, kaip jis norėjo. Aš grupėje turėjau autoritetą ir galėjau sutvarkyti, išspręsti keblias situacijas. Kai filmuoji, neskiri, kur tavo darbas, kur ne tavo. Visur tavęs turi būti pilna – tada su visais surandi bendrą kalbą, ir jie tau visuomet padaro tai, ko prašai.

Kai į aikštelę ateidavo B.Babkauskas, R.Adomaitis, J.Budraitis, E.Pleškytė, G.Karka, V.Blėdis, man šventė būdavo. Aš sėdėdavau ant krano, filmuodavau iš viršaus, ir aktoriai vaidindavo man pirmam. Tikrai.

– Pro savo filmavimo kameros akį jūs pirmas matydavote anų laikų Lietuvos kino primadonas. Kokios jos buvo – gražios, patrauklios, protingos, aikštingos, skandalistės?

– Man jos visos patiko. Labai gražios – ir Eugenija Bajorytė, ir E.Pleškytė, ir Rūta Staliliūnaitė. Įdomios. Aš mokėjau jas nufilmuoti. Bet R.Staliliūnaitės iš pradžių negalėjau perprasti. Nufilmuodavau, bet man nepatikdavo. Ir vieną kartą, kai filmavome Kaune, po darbo nuėjome keliese į kavinę Rotušės aikštėje. Ten buvo vitražinis langas, saulė sėdo, ir Rūta per tuos stikliukus vis keitėsi, keitėsi. Ir vitražų spalvos vis keitėsi. O aš visą laiką žiūrėjau, žiūrėjau į ją. Ir pamačiau jos vidinę būseną – didelį potencialą kaip aktorės, kaip žmogaus. M.Giedrys sako: "Ko tu vis į ją žiūri – įsimylėjai turbūt?" Paskui ją puikiausiai nufilmavau M.Giedrio juostoje "Nesėtų rugių žydėjimas". Ji ten skyrėsi su vyru (akt. Vytautu Tomkumi).

"Jausmuose" filmavau E.Bajorytę. Kai ją pakvietėme į bandymus, supažindinome su R.Adomaičiu. Per bandymus jie turėjo sakyti ne tekstus iš scenarijaus – tiesiog pasodinome juos ant lovos ir filmavome slapčia. Ką jie ten kalbėjo, neatsimenu, tik po kiek laiko paklausė: "Tai kada pradėsite filmuoti?" "Kad nufilmavome", – sakome. A.Grikevičius dažnai bandė tokius metodus. O kai filmavome pačią juostą, juodu jau draugavo – vyko "tarnybinis" romanas. R.Adomaitis per pertraukas vis žiūrėdavo, kur E.Bajorytė, o ji – kur R.Adomaitis.

Pavyzdžiui, E.Pleškytė buvo vieno dublio aktorė. Padaro iš karto, paskui sėda. Todėl M.Giedrys sakydavo: "Jonai, tu pasiruošk, aš su ja pakalbėsiu. Nufilmuosim, paskui dar padarysim ir antrą dublį." Bet ji būdavo taip pasiruošusi, kad tas antras dublis būdavo beveik nereikalingas.

Juostoje "Perskeltas dangus" sūnus (akt. A.Šurna) parsiveža į Lietuvą savo ukrainietę žmoną su vaiku. Tą žmoną vaidino baltarusė Liubovė Virolainen iš Leningrado. Grįžtu iš atostogų, o režisierius aiškina: "Klausyk, pažiūrėjo Liuba medžiagą. Ji pasiutusi. Sako, reikia keisti operatorių, kad tas ją blogai nufilmavo. Kad ji juostoje – tokia pelytė, tokia kurapka, o statosi esanti žvaigždė. Tu pakalbėk su ja."

Iš pradžių aš su kamera stovėjau vyro tėvų pozicijoje. Jie pirmą kartą pamato marčią – svetimtautę. Žinoma, jie nelabai norėjo, kad marti būtų svetimtautė. Ir ji pasirodė jiems tokia vargšė su lagaminais. Juk anytai marti niekada nepatiks. Motina savo sūnų tarsi sau augina, o ne kitai, – juk yra toks niuansas.

Ir L.Virolainen visą laiką gelbėjosi pati. Guli lovoje su vyru ir, kai tik aš nusisuku, griebia savo kosmetiką ir maliavoja lūpas. Aš palengva auginau jos portretą. Na, juk kine negali būti vienoda – labai graži, graži, graži, kol nusibosti.

Tas filmas buvo parodytas sąjunginiame kino festivalyje Kišiniove. Ir L.Virolainen gavo antrąjį prizą už moters vaidmenį. Ją ten ant rankų nešiojo. Ji labai išpopuliarėjo, gaudavo daug kvietimų filmuotis.

Po kiek laiko atvažiavau su kito filmo medžiaga į Peterburgą ir sutikau ją "Lenfilmo" koridoriuose. Ji man baisiausiai dėkojo, kad padėjau jos karjerai, kad ji geriausią vaidmenį suvaidino. Parsivežė namo, paskui su vyru vedžiojo po prašmatniausius restoranus.

– Ar per įspūdingą savo karjerą kine daug patyrėte idėjinių kompromisų? Ar tekdavo juostas iškarpyti?

– Tie Maskvos cenzoriai labiau kibdavo prie teksto, prie ideologijos. Prie vaizdo nelabai. Pavyzdžiui, Algirdo Dausos ir A.Grikevičiaus "Jausmai" (1966 m.) Maskvoje buvo padėti į lentyną dėl paskutinės scenos. Todėl, kad mūsiškiai tą sceną išvertė į rusų kalbą ne taip, kaip aktoriai kalbėjo. Specialiai. O viena redaktorė suprato lietuviškai ir paklausė, kodėl neteisingai išvertėme. Nors ta scena paskui buvo teisingai išversta, filmas tiražuotas, tačiau vis tiek – į lentyną.

O režisierius K.Zanussis kaip tik buvo tarptautinio San Remo kino festivalio Italijoje vertinimo komisijos narys. Jis važiavo į Maskvą prašyti to filmo, bet ten atsakė, kad festivaliui jo nėra. Tada iš mūsų gavo jo kopiją, nuvežė į San Remą. Ten "Jausmai" pelnė žiuri prizą.

– Ar jūsų kartos kino žmonės turėjo prietarų?

– Kaip čia pasakius… Visuomet, kai nufilmuodavome pirmą kadrą, būdavo į šipulius sudaužoma lėkštė, ir kiekvienas pasiimdavo po šukę. Buvo tokia tradicija. Prieš tai ant jos pasirašydavo visa grupė. Namuose turiu daugybę lėkščių šukių – iš daugiau kaip 30 savo nufilmuotų filmų. Kai su A.Grikevičiumi pradėjome filmuoti "Herkų Mantą", asistentas daužė lėkštę, tačiau joje išdužo tiktai skylutė. Nesu prietaringas, bet mane nusmelkė nuojauta: "Ar nebus čia kas nors blogo, nes filmas galingas?" Ir, kaip matot, tas filmas buvo dukart filmuotas.

Kūrybos archyvuose – 27 filmai

J.Tomaševičius gimė 1937 m. birželio 25 d. Vilniuje. 1965 m. baigė sąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK). Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti 1955 m. operatoriaus asistentu. Filmavo kino kronikas, vėliau – vaidybinius filmus.

Nufilmavo šiuos vaidybinius filmus

1965 m. "Niekas nenorėjo mirti", antrasis operatorius, rež. V.Žalakevičius

1966 m. "Šulinys" ("Atokiame vienkiemyje"), trumpametražis, rež. Ilja Rudas-Gercovskis

1966 m. "Jausmai", rež. A.Dausa, A.Grikevičius

1967 m. "Posūkis", rež. Borisas Jermolajevas

1969 m. "Ave Vita", rež. A.Grikevičius

1970 m. "Tas prakeiktas nuolankumas", rež. A.Dausa

1972 m. "Herkus Mantas", rež. M.Giedrys

1973 m. "Kur iškeliauja pasakos", rež. A.Dausa

1975 m. "Smokas ir Mažylis", rež. Raimondas Vabalas, Algirdas Šemeškevičius

1975 m. "Perskeltas dangus", rež. M.Giedrys

1977 m. "Mano vaikystės ruduo", rež. Gytis Lukšas

1978 m. "Nesėtų rugių žydėjimas", rež. M.Giedrys

1978 m. "Dulkės saulėje", rež. M.Giedrys

1979 m. "Žaltvykslės", rež. G.Lukšas

1981 m. "Medaus mėnuo Amerikoje", rež. J.Vaitkus

1983 m. "Skrydis per Atlantą", rež. R.Vabalas

1984 m. "Moteris ir keturi jos vyrai", rež. Algimantas Puipa

1985 m. "Sūnus paklydėlis", rež. M.Giedrys

1987 m. "Šešiolikmečiai", rež. Raimundas Banionis

1988 m. "Neatmenu tavo veido", rež. R.Banionis

1988 m. "Don Žuanas", rež. J.Vaitkus

1989 m. "Pabudimas", rež. J.Vaitkus

1990 m. "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio", rež. R.Banionis

1992 m. "Žvėris, kylantis iš jūros" (kartu su operatoriais Remigijumi Navicku, Vytautu Survila), rež. V.Žalakevičius, Janina Sokolnikaitė

1992 m. "Džiazas", rež. R.Banionis

1993 m. "Mediniai laiptai", rež. Vidas Rašinskas

2003 m. "Bandymas išsiaiškinti", rež.A.Grikevičius