Istorikas: birželio 23-iosios sukilimo neįmanoma vertinti vienareikšmiškai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbantis istorikas Alfredas Rukšėnas teigia, kad 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo, kurio 70-metis buvo minimas vakar, neįmanoma vertinti vienareikšmiškai.

– Kada prasidėjo ir baigėsi Birželio sukilimas?

– Praktiškai jis prasidėjo jau birželio 22 d. rytą, kai tik vokiečių kariuomenė pradėjo pulti Sovietų Sąjungą. Birželio 23 d. per radiofoną buvo oficialiai pranešta apie sukilimą ir Laikinosios vyriausybės suformavimą. Baigėsi sukilimas birželio 28 d., kai sovietų kariuomenė ir administracija pasitraukė faktiškai iš visos Lietuvos teritorijos ir ją pradėjo kontroliuoti sukilėliai bei vokiečiai.

– Lietuvių sukilėliai, matyt, jau šiek tiek iš anksto organizavosi. Kada sovietų okupuotoje Lietuvoje atsirado partizanai, kurie jau pirmosiomis sukilimo valandomis ėmėsi iniciatyvos priešintis okupantams?

– Pavieniai partizaniniai būriai, pogrindinės organizacijos pradėjo rastis Lietuvoje beveik iš karto po to, kai ji buvo okupuota sovietų 1940 m. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) irgi atsirado tais metais. Žinia, būtent šis frontas tapo svarbiausia jėga, organizavusia Birželio sukilimą.

Kai kurios fronto organizuotos struktūros buvo numačiusios, kad prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui bus imtasi Lietuvoje aktyvių veiksmų, perimant valdžią ir bandant atkurti nepriklausomą valstybę.

– Vadinasi, buvo žinoma ir laukiama, kad toks karas prasidės?

– Karo atmosfera, galima sakyti, nuolat tvyrojo ore. Visur sklandė tokie gandai ir įsitikinimai, kad karas tarp vokiečių ir rusų neišvengiamas. Bet buvo ir tam tikros pusiau oficialios informacijos apie numatomus karinius veiksmus.

– Lietuvių pogrindžio dalyviai galėjo būti vokiečių informuojami apie numatomą karą su Sovietų Sąjunga, apie tikslią puolimo datą ir tokiu būdu įspėjami būti pasirengę pradėti pasipriešinimą sovietams?

– Vokiečių karinė vadovybė buvo suinteresuota, kad tose vietovėse, kuriose prasidės kariniai veiksmai, vietiniai gyventojai bent jau nesipriešintų vokiečiams ir nepadėtų raudonarmiečiams. Berlynas siekė, kad vokiečių kariuomenei būtų palengvinta eiti į priekį. Todėl buvo imtasi tam tikrų vietinio pogrindžio, tarp jų ir Lietuvoje, slapto informavimo veiksmų.

Žinoma, visiškai tiksli data ir labai tikslūs vokiečių kariuomenės pirmųjų smūgių planai nebuvo pranešami. Pogrindis buvo tiesiog raginamas tam tikru laikotarpiu išlaikyti budrumą, pasirengti, mobilizuotis ir laukti aktyvių vokiečių kariuomenės veiksmų.

Kita vertus, vokiečiai buvo suinteresuoti verbuoti agentūrą sovietinėje pusėje, kuri teiktų informaciją apie dislokuotus sovietų karinius dalinius, jų turimą ginkluotę, apie įtvirtinimus ir taip toliau. Patriotiškai nusiteikę žmonės sutiko bendradarbiauti su vokiečiais, tikėdamiesi, kad prasidėjus karui ir ėmusis aktyvių veiksmų bus įmanoma atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Partizanų prisiminimuose rašoma, kad iš pradžių buvo kalbama apie tai, jog vokiečių puolimas gali prasidėti 1941 m. gegužės 9 ir 10 d. Tačiau dėl įvykių Jugoslavijoje karo pradžia buvo nukelta. Antrasis pranešimas buvo, kad karas prasidės birželio 18–26 d. Tuo laiku jis ir prasidėjo.

– Jeigu lietuvių pogrindininkai jau organizavosi, ar galima sakyti, kad partizaninis karas arba sukilimas Lietuvoje 1941-ųjų vasarą arba rudenį  būtų prasidėjęs bet kokiu atveju – vokiečiams užpuolus ar ne?

– Kaip minėjau, partizaninis judėjimas Lietuvoje prasidėjo faktiškai iš karto po to, kai ji buvo okupuota sovietų. Vadinasi, tam tikras pasipriešinimas jau vyko. Bet artėjant Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui jis įgijo labiau organizuotą pobūdį – buvo labiau rengiamasi karui ir atitinkamiems pogrindžio veiksmams, siekiant atgauti nepriklausomybę.

Jeigu, pavyzdžiui, karas neprasidėtų labai ilgai – kelis mėnesius ar net metus – manau, tas pasirengimas vis tiek pratrūktų į didesnį pasipriešinimą sovietų okupantams ir didesnis ar mažesnis sukilimas arba partizaninis karas Lietuvos viduje, tikėtina, būtų galėjęs prasidėti.

– Kas vyko sukilimo dienomis Lietuvoje, kokių konkrečių veiksmų ėmėsi sukilėliai?

– Vokiečiai puolė, raudonarmiečiai ir sovietų administracija chaotiškai traukėsi. Sukilėliai aktyviai perėmė administracijas kaimuose, gyvenvietėse, miestuose ir ėmė atkurti iki 1940-ųjų birželio 15 d. veikusias institucijas, pavyzdžiui, seniūnų ar policijos. Iškart būdavo atkuriama nuosavybė, išskyrus kai kurias išimtis.

Buvo suimami pabėgti ar pasislėpti nespėję sovietų aktyvistai. Rengiamos pasalos sovietų kariškiams, per kai kurias jų būdavo netgi traukiniai nuverčiami nuo bėgių.
Vokiečiams buvo naudinga, kad lietuviai patys atkuria savo administraciją, prisideda išstumiant sovietus iš Lietuvos.

Bet tiek Laikinoji vyriausybė, tiek ir žemesnės grandies administracijos, žinoma, pateko  į subordinuotą būklę, tapo priklausoma nuo vokiečių karinės administracijos. Visiškai savarankiška ta atitinkamos gyvenamosios vietovės valdžia išbuvo vos kelias dienas, iki į ją įžengė vermachtas.

– Sukilimas sutapo su holokausto pradžia. Ar sukilėliai žinojo apie vokiečių planus žydų atžvilgiu ir aktyviai padėjo naciams juos įgyvendinti?

– Rengiantis karui birželio 17 d. Berlyne įvyko pasitarimas pas Henrichą Himmlerį, kuriame operatyvinių padalinių vadams buvo pasakyta, kad sudėtinė jų užduoties dalis bus įtraukti vietines antisemitines grupes į vadinamąjį galutinį žydų klausimo sprendimą.

Sukilėliai, lietuviškas pogrindis negavo jokių žinių apie tai, kad įžengus vokiečių kariuomenei reikės imtis "žydų klausimo". Tik po to, kai karas prasidėjo ir ėmėsi aktyvios veiklos dar birželio 17-ąją įspėtos operatyvinės grupės, buvo intensyviai ir nuosekliai dirbama, kurstant vietines antisemitines grupuotes prisidėti prie žydų naikinimo.

– Antisemitiškai nusiteikusių Lietuvoje nepristigo ir jie gana aktyviai dalyvavo šiuose procesuose?

– Deja, taip. Rezultatų davė vokiečių pradėta antisemitinė kampanija, kurstymas, propaganda, kad žydai kalti dėl sovietų okupacijos, kad jie yra išdavikai, jiems buvo verčiama visa kaltė dėl nepriklausomybės praradimo. Iš tikrųjų antisemitiškai nusiteikusių asmenų Lietuvoje nebuvo mažai.

Vis dėlto galima drąsiai konstatuoti, kad absoliučią daugumą veiksmų prieš žydus ne tik organizavo, bet ir vykdė patys naciai. O vietinės antisemitinės jėgos prisidėjo prie tos veiklos.

– Laikinoji vyriausybė taip pat priėmė ne vieną sprendimą, nukreiptą prieš žydus...

– Jau minėjau, kad Laikinoji vyriausybė buvo subordinuota, priklausoma nuo vokiečių administracijos. Tačiau galima sutikti su tuo, kad Laikinoji vyriausybė, nors ir dirbo neilgai, tik šešias savaites, ir galų gale dėl pačių vokiečių sprendimų vis tiek buvo priversta nutraukti darbą, vis dėlto galėjo parodyti didesnį principingumą tiek žydų, tiek ir kai kuriais kitais klausimais.

– Yra apskaičiuota, kiek žmonių dalyvavo Birželio sukilime?

– Tikslių skaičių nėra. Manoma, kad per visą Lietuvą jų galėjo būti kelios dešimtys tūkstančių.

– Kiek buvo aukų?

– Tokie skaičiavimai taip pat dar neatlikti. Tai bent kol kas šiek tiek apleistas klausimas. Yra istorikų, kalbančių, kad Birželio sukilimo aukų lietuvių buvo apie 600, yra užsimenančių apie 1000 ar net 2000. Išeivijoje minėta, kad aukų galėjo būti ir 4000, bet aš šiek tiek abejočiau tokiu skaičiumi.

Aukų sovietų pusėje taip pat buvo keli šimtai.

– Ar pasaulinėje istoriografijoje 1941 m. birželio 22–28 d. įvykiai Lietuvoje vadinami sukilimu? Gal vartojami kokie nors kiti epitetai, pavyzdžiui, pagalba naciams, kova jų pusėje ir panašūs?

– Nepasakyčiau, kad pats sukilimo faktas yra neigiamas. Juk jis iš tikrųjų vyko. Bet paties sukilimo aplinkybių ir rezultatų vertinimai, aišku, sulaukia įvairių epitetų, kartais ir ne itin maloniai skambančių lietuvių ausiai, įskaitant ir apie glaudų bendradarbiavimą su naciais, be abejo, ir holokausto pradžią. Tai, kad kartu su sukilimu prasidėjo ir žydų genocidas Lietuvoje, pabrėžiama beveik visais atvejais.

– Kai kuriuos istorinius įvykius galime spalvoti baltai, kai kuriuos juoda spalva. Kokia spalva dažytumėte Birželio sukilimą?

– Ne visus istorinius įvykius galima dažyti vien tik juoda ar tik balta spalva. Kai kurie jų buvo dryžuoti kaip zebras – juodi ir balti. Birželio sukilimas irgi priskirtinas prie tokių.

Balta spalva galime dažyti tai, jog sukilimas paneigė sovietų propagandos teiginius, kad Lietuva savo noru 1940 m. įstojo į Sovietų Sąjungą. Kilo patriotinis sukilimas, beje, vienintelis toks tuomet sovietų pavergtose teritorijose, buvo pabandyta atkurti nepriklausomą valstybę su beveik visais jos atributais, pasipriešinta okupantui.

Tačiau, be abejo, yra ir juodų spalvų. Pirmiausia ir svarbiausia – žydų genocidas, kuris tuomet prasidėjo Lietuvoje.

Juoda spalva galime dažyti ir tai, kad bandymas atkurti nepriklausomybę, deja, nepavyko, nes sovietinį okupantą pakeitė kitas – naciai.


Šiame straipsnyje: sukilimas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Taigi

Taigi portretas
Nereikėtų verkti dėl Stalino veiksmų, nes patys kaloboravo su nacistais(Škirpa) ir uoliai jiems talkino, todėl niekas ir nepripažįsta pasakėlių apie laisvės troškulį. Kas išvengė Miuncheno, pateko į sveikatingumo lagerius Sibire.

G

G portretas
"Sukilėliai"- šaudyti į nugaras traukiantiesiems. O kodėl gerbiamas istorikas neprimena, kas tomis dienomis vyko garaže?

KZ

KZ portretas
Tai kas ivyko 1939...1941m. apgailetina , tiek ir Lietuvos atidavimas net nebandant priesintis , gedingas Smetonos sprukimas tiek ir tas atsiprasant sukilimas , vieninteliai garbingi ivykiai tai misko broliu kova pokario metais , bei faktas kad vokieciams nepavyko suorganizuoti lietuvisko SS bataliono kaip Latvijoje ir Estijoje , tame didziulis Plechaviciaus nuopelnas , ar kas siandien prisimena si iskilu vyra , greiciau sostineje iskils paminklas okupantui Pilsudskiui nei pamirstam tautos sunui , kuris subures rinktine Dzukijoje plieke visus krasto teriotojus , tiek lenkus , tiek rusus , tiek ir vokiecius.
VISI KOMENTARAI 18
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių