Ekspertė apie dingusius vaikus: vaikai nėra rinkėjai, todėl valstybė jų nemyli

– Tikriausiai būna atvejų, kai nelaukdami tėvai patys pradeda paieškas. Ar jiems duodate kokių nors patarimų?

– Tai būtina, nes tėvai būna pasimetę, nežino, ko griebtis, ką daryti. Mes sudarome veiksmų planą. Jei yra tėvų noro, galime duoti savanorių, kurie, pavyzdžiui, gali klijuoti skelbimus ten, kur vaikas lankėsi. Tai darbas, kurio policija negalės atlikti.

Žmonėms reikia pagalbos. Būna, kad jie net nesiorientuoja situacijoje, neįmanoma susišnekėti. Taip ypač dažnai būna tada, kai vaikui 10–11 metų. Nekalbu apie socialinės rizikos šeimas. Kalbu apie šeimas, kurios tikrai rūpinasi vaikais, kurių namuose galiojo susitarimai. Kaip mes sakome – tie vaikai buvo „naminiai“ ir staiga dingo. Tai tėvams – nepakeliama našta, jeigu jie palikti vieni.

– Kaip manote, ar pasiteisino šis pagalbos numeris?

– Tikrai pasiteisino. Ypač tai naudinga, kai šeima išvažiuoja į užsienį su vaikais, o vaikas kažkur pasimeta. Tada žmogus žino, kad nereikia skambinti 112 ar kažkur kažko ieškoti. Jis skambina 116 000. Ši linija veikia visose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Vasario mėnesį jau gavome 41 skambutį.

– Ką daryti, jei tėvai nemoka užsienio kalbos?

– Jau turėjome tokių atvejų. Tada tėvai skambina močiutei ar kitam giminaičiu Lietuvoje ir prašo paskambinti mums. Tas žmogus skambina mums ir paaiškina situaciją, o mes turime galimybę per tris minutes susijungti su bet kokios šalies dingusių vaikų pagalbos linija ir paaiškinti, kokia padėtis, kur ir kas įvyko. Tuomet vyksta tarpininkavimas. Žmonėms patariame, ką daryti ir kur kreiptis, jei jie nežino nei rusų, nei anglų, nei vokiečių kalbos. Galime susijungti su bet kuria ES valstybe, taip pat Albanija bei Bosnija ir Hercegocina.

– Ar tokie vaikai užsienyje būna surasti?

– Taip, pasitaiko, kad 14 ar 15 metų vaikai nori trumpam pabėgti nuo tėvų. Ten labai greitai nustatoma vaiko buvimo vieta, nes taikoma „Alert“ sistema. Viskas vyksta greičiau nei pas mus. „Alert“ sistema veikia taip – kai pranešama apie dingusį vaiką, apie jį iš karto skelbiama per visas televizijas, reklamines švieslentes, oro uostų ekranuose ir visur kitur. Paskelbiama visur, kur įmanoma.

– Kodėl, Jūsų nuomone, pas mus nėra tokios sistemos?

– Tai priklauso nuo politinių sprendimų. Tai turi [padaryti – LRT.lt] arba Vidaus reikalų ministerija, arba Policijos departamentas. Kaip tik buvo paskelbti projektai, kad būtų įdiegta „Alert“ sistema, bet turbūt nebuvo pajėgų tą projektą paruošti, todėl visa tai buvo sustabdyta. Visur, kur „Alert“ sistema veikia, ji pasitvirtino. Tai neįkainojama paslauga – vaiko nuotraukos iš karto rodomos per žinias ir kitur. Manau, kad dar esame pakeliui. Mūsų valstybė maža.

– Bet juk mūsų maža valstybė turėtų rūpintis būtent dėl to, kad ji turi mažai vaikų.

– Būtent apie tai mes ir kalbame – mūsų vaikai palikti likimo valiai. Taip tikrai yra. Pažiūrėkite, kiek yra nesimokančių vaikų, kurie nelanko mokyklos, niekada net neperžengia jos slenksčio. Taip pat ir su dingusiais vaikais – juk net nežinome, kiek yra vaikų, apie kurių dingimą nepranešta. Labai liūdna, kad turime labai mažai vaikų ir jų taip nemylime. Vaikai nėra rinkėjai, todėl jie ir nerūpi mūsų valstybei. Tai yra mažas pilietis.