E. Aleksandravičius: priešprieša tarp humanitarinių ir kitų mokslų – neteisinga

Svarbi tendencija

„Tai jau įrodytas faktas – ir arkliui aišku, kad be humanitarinių mokslų negali ruošti jokių tiksliųjų mokslų profesionalų. Paklauskite didžiojo kompiuterių genijaus Algirdo Avižienio – jis jums ilgai kalbės, kad kitaip nebegalima. Siaura specializacija ir viltys, kad skaičiukai ir formulės išgelbės pasaulį, šiais laikais jau yra labai smarkiai pasenusios. Humanistika yra vienas iš svarbių technologijos, gamtos ir kitų mokslų variklių“, – tikina prof. E.Aleksandravičius.

Pasak istoriko, užsienio šalyse humanitariniai mokslai ištisus dešimtmečius vertinami kaip itin svarbūs. Pavyzdžiui, viena prestižiškiausių, aukščiausio lygio technologinių institucijų, Masačusetso technologijos institutas (JAV), jau daug metų į savo programų turinį įtraukia ir humanitarinių mokslų dalykus kaip privalomus. Didžiosios technologijų įmonės ir organizacijos, tokios kaip „Google“ ar NASA, taip pat turi ilgametę tradiciją nuolat samdyti ir humanitarus, neapsiribodamos vien technologijų specialistais.

„Inžinerija be meninės vaizduotės, be emocinio intelekto savybių, be žmogaus pilnatvės taip pat yra labai ribota. Kaip gali inžinierius ar chemikas pasiekti savo gyvenimo kūrybinę pilnatvę, jeigu jis nėra per humanistiką atsiskleidęs, pasiekęs tam tikros brandos, jautros? Aukštesnės kultūros kraštuose, Vakarų demokratijų ir visuomenių atstovams tai savaime aiškūs dalykai“, – teigia prof. E.Aleksandravičius.

Inžinerija be meninės vaizduotės, be emocinio intelekto savybių, be žmogaus pilnatvės taip pat yra labai ribota.

Žemas empatijos lygis

Lietuvoje žmonėms humanitarinių mokslų svarbą suvokti dažnai yra sunkiau – tikėtina, kad viena to priežasčių gali būti sovietinio švietimo paveldėjimas. Sovietinėje santvarkoje žmogus buvo ruošiamas visą gyvenimą dirbti tą patį darbą, o gilesni klausimai, kuriuos paliečia humanitarai, buvo paliekami nuošalėje, apsiribojant keliais indoktrinacijos kursais.

„Tu turi gaminti raketas ir garvežius, tu turi pūškuoti prie savo konvejerio visą gyvenimą, o gyvenimo prasmės versmės – jau nebe tavo reikalas, valdžia tau pasakys. Perėjus tokias indoktrinacijos ir edukacijos nesąmones, viskas baigėsi begaliniu mūsų brutalumu, cinizmu. Tai paaiškina, kodėl posovietinės šalys, įskaitant Lietuvą, pasižymi tokiu žemu empatijos lygiu, mūsų žmonėms būdinga tokia didelė nejautra“, – pastebi profesorius ir priduria, kad toks ir buvo sovietinis tikslas – ankstyva specializacija, kuri privertė žmogų atlikti tik vieną funkciją, nutolino nuo esminių valstybės ir visuomenės gyvenimo, būties klausimų.

„Humanistika yra nereikalinga: žmonės pradės per daug viskuo abejoti,  gali pasidaryti per daug laisvi, pradės ieškoti prasmės, o ne paklusnumo, pradės didžiojo verslo klausinėti, kodėl yra taip, o ne kitaip. Mes Lietuvoje su savo karjerų, sąskaitų, gero materialinio gyvenimo sapnais esame taip nutolę nuo moralinės jautros – nuo to, kas yra dora / nedora, kaip siekti savojo tikslo, kokia gyvenimo prasmė, lipame per kitų galvas ir konkuruojame visiškai be jokių moralinių varžtų“, – samprotauja prof. E.Aleksandravičius.

Žmogiškumas – svarbu

Anot jo, moralinė kultūra yra sritis, kuri yra jautriausia kalbant apie humanistiką. Šią sritį pastaruoju metu prisimename dažniau, šalia vykstant karui, Rusijai Ukrainoje netiksliomis raketomis ne tik naikinant karinius taikinius, bet ir žudant nekaltus žmones. Tačiau žmogiškumas, dora, rūpinimasis kenčiančiais yra svarbūs visais laikais – ir tai suprasti padeda būtent humanistika, humanitariniai mokslai.

„Kur lieka viltis, kad kas nors nedarytina vien dėl to, kad principai to neleidžia? Pas mus nedarytina, kai pritrūksta pinigų ir nebeleidžia resursai. Kada koks nors galios žymūnas pasakys: taip, priemonių yra, bet tai nedora, taip daryti negalima? Kažkas pasakys, kad kaip tik čia humanitariniai mokslai visai nenaudingi, nes jie sustabdo žmogaus ryžtą ir verčia jį gilintis į moralines temas, o tada mašina nebe taip greitai rieda, traukinys ne taip greitai ritasi į pakalnę. Karo akivaizdoje tokius jausmus gali apčiuopti tik per humanistiką“, – pabrėžia VDU Lietuvių išeivijos instituto direktorius.

Priešprieša – neteisinga

Kita vertus, pasak mokslininko, svarbu nekalbėti apie humanitarus vien kaip apie atskiros mokslo srities atstovus, galbūt net supriešinant juos su technologijų ar kitų mokslų specialistais. Humanitariniai mokslai neretai gali puikiai papildyti technologines žinias, ir atvirkščiai: tai patvirtina iškilių asmenybių, tokių kaip VDU garbės daktaras profesorius Kazys Almenas, kuris buvo ne tik branduolinės fizikos ir inžinerijos profesorius, bet ir parašė net 25 romanus, arba branduolinės fizikos atstovas ir disidentas, Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas, pavyzdžiai.

„K.Almeną visada prisimenu ir kaip patį turiningiausią gyvenimą gyvenusį žmogų, ir kaip mokslo ir žmogiškosios dvasios nešėją, kaip tą pramuštgalvį „Beatnik Charlie“, kuriam nežinia koks pasaulio kampas būtų buvęs neprieinamas. Kartu – ir kaip žmogų, kuris galėjo visą savo sąmoningą gyvenimą kartoti: kada gi pagaliau suprasime, kad baisiausia, kas mūsų laukia, tai ne kokia nors technologinė problema, tai – nuobodulys ir mūsų gyvenimo beprasmybės grėsmė“, – iškiliojo rašytojo, fiziko ir inžinieriaus žodžius prisiminė istorikas.

„Priešprieša yra neteisingas dalykas. Mes šiandien galime kalbėti apie didžiuosius pavyzdžius, kur ir humanistika, ir kūrybinė jautra, ir gebėjimas dirbti mokslų, technologijų srityse telpa viename žmoguje. Mano akimis, čia yra idealas“, – primena prof. E.Aleksandravičius.