– Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija ne tik rengia mokytojus, bet ir prisideda prie įvairių jiems skirtų iniciatyvų – konferencijų, Metų mokytojų rinkimų, mentorių klasių. Kodėl jūs, kaip universitetas, matote poreikį ne tik ruošti mokytojus, bet ir juos palydėti profesiniame gyvenime?
– Nes viskas susiję su mokytojų rengimu. Universitetas kviečia žmones studijuoti ir rinktis mokytojo profesiją, bet taip pat daug bendradarbiauja su mokytojų bendruomene. Jeigu nedirbtume su mokytojų bendruomene, galbūt nebūtų tiek noro studijuoti. Kitas dalykas – matome, kad negalime palikti absolvento vieno, nes švietime yra daug problemų. Todėl mentorystės projektas ir gimė. Aš apie tai kalbėjausi su kolegomis per mano atostogas. Mes seniai nešiojomės tą idėją, nes versle mentorystės projektai jau seniai egzistuoja. Verslo žmonės žino, ką gerai ar blogai padarė, ir perduoda pamokas, o švietime mokytojai dažniausiai lieka pavieniui.
Tokie dalykai apsiriboja nebent neformaliais kavos susitikimais. Tu dažnai nežinai, į ką kreiptis, žmonės ne visada drįsta kalbėti apie daug temų. Tačiau matėme, kad projektas veikia labai sėkmingai. Pamatėme, su kokiais tikslais žmonės ateina: nuo noro gauti mentorių ir jo pagalbą dėl perdegimo, svarstymų mesti mokyklą, iki noro įgyti žinių ir patirties. Vienas dalykas yra studijos, kitas – realus darbas. Taip, yra pedagoginės praktikos, kuriose dirbama su mentoriumi, ir jeigu mokykloje gauni gerą mentorių, tai labai padeda. Kalbant apie kitus projektus, visada norisi įkvėpti ir mokytojus, juos motyvuoti, leisti pasidžiaugti. Man pačiam buvo liūdna, kai atėjau dirbti į universiteto komunikaciją – dažniausiai kalbėdavome apie negatyvias temas. Aš pats prisimenu iš savo mokyklos laikų, kad dažniausiai girdėdavome apie protestus, skandalus. Ar tikrai tai turėtų būti tai, ką vaikas prisimena? Tikrai ne. Pozityvių istorijų yra labai daug.
Nesinori visko daryti formaliai. Pavyzdžiui, mokytojų apdovanojimai: dažnai tai būna per Mokytojų dieną, šešios nominacijos, kažkas laimi, pasakomos oficialios kalbos ir viskas tuo baigiasi. Aš pats neseniai buvau vienuose apdovanojimuose – viskas gražu, bet mokytojai nori tikro džiaugsmo. Todėl labai smagu, kad Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija pati ėmėsi iniciatyvos. Galima tiesti raudoną kilimą mokytojams, kviesti žinomus žmones, kurti vaizdo įrašus. Labai smagu matyti mokytojus, pasipuošusius, vasarą atvykusius su artimaisiais, kai mokyklos bendruomenė susivienija. Dabar, kai vyksta apdovanojimų rinkimai, matau, kaip mažose bendruomenėse vyksta aktyvus balsavimas, kaip visi palaiko savo mokyklą. Kartais didesnės mokyklos nesusivienija, o mažesnės parodo neįtikėtiną aktyvumą.
Daug kitų dalykų vyksta todėl, kad mokymasis visą gyvenimą mokytojams yra labai svarbus. Matome, kad jie mokosi ir turi mokytis, nes švietimas nuolat kinta. Šios iniciatyvos gimsta todėl, kad vadovybė suteikia laisvės, leidžia man, kaip komunikacijos žmogui, jungtis prie projektų, juos skatinti ir viešinti. Mes gauname labai daug grįžtamojo ryšio – mokyklos daro tiek daug gerų dalykų, kad tiesiog būtina juos parodyti. Taip atrandi istorijas pačiose mokytojų bendruomenėse. Aš pats daug važinėjau po Lietuvos mokyklas ir, pabendravęs su mokytojais, pamatai, kiek daug jie daro.
Vyksta mokslinės praktinės konferencijos, mokytojai nori pasirodyti, pasidalyti žiniomis, padrąsinti vieni kitus. Dažnai juos reikia tik šiek tiek pastūmėti, nes turime tą lietuvišką kuklumą – „gal ne aš“, „gal ne man“. Bet jie daro nuostabius, įdomius dalykus. Mokytojai keliauja, semiasi patirties užsienyje, dalyvauja mainuose. Nebėra taip, kad mokytojas užsidaro tik savo klasėje. Mačiau pavyzdžių, kai mokytojai vyksta į Afriką, dalijasi ugdymo patirtimis. Tai daugybė prasmingų dalykų. Džiaugiamės, kad mokytojai bendradarbiauja su mumis, kad ir Vyriausybė skatina tokias iniciatyvas. Universitetas tampa ir susitikimų erdve, kur atvykęs žmogus pamato kitokią aplinką, sutinka bendraminčių.
– Galėtume pasakyti, kad kiekvienas turime bent vieną labai gerą prisiminimą apie mokytoją. Tuo pačiu minėjote, kad iššūkių tikrai nemažai. Viešojoje erdvėje dažniausiai girdime apie didžiuosius iššūkius, bet ką reiškia šiandien tapti mokytoju? Mokytis būti mokytoju, mokytis visą gyvenimą – ši profesija to reikalauja nuolat. Kaip to išmokyti?
– Vis dar gajus mitas, kad mokytojo profesija nėra prestižinė. Mes tą mitą laužome, bet jis vis dar egzistuoja. Tai ypač matyti kalbant su jaunais žmonėmis apie bakalauro studijas, pavyzdžiui, studijų mugėse. Dažnai girdime: „Mama sako – nestudijuok pedagogikos, rinkis prestižinę profesiją.“ Bet kas iš tikrųjų yra prestižinė profesija? Ateina jauni žmonės, kurie norėtų rinktis pedagogiką, bet bijo. Kartais jie pasirenka kitą kelią. Todėl mes paleidome kampaniją, kviesdami klausyti savo širdies balso.
Atlikome tyrimą, apklausėme apie du šimtus ugdymo krypties studentų ir pamatėme, kad daliai jų artimieji nepritarė pasirinkimui. Tai didelis iššūkis, susijęs ir su asmeniniais dalykais. Tačiau šiandien atsiranda daugiau kelių: yra bakalauro studijos, yra gretutinės studijos. Pavyzdžiui, galima studijuoti ekonomiką ar matematiką ir kartu rinktis gretutines pedagogikos studijas. Taip pat yra galimybė mokyti, kai jau pats persikvalifikuoji. Yra tam tikras įsivaizdavimas, kad mokytojo atlyginimas galbūt nėra pakankamas. Deja, tas atlyginimas, lyginant su kitų profesijų atstovais, dažnai yra mažesnis. Aš visą laiką sakau, kad kitų profesijų atstovų atlyginimai kartais būna net du kartus didesni. Šis mitas pamažu laužomas, bet problema išlieka. Akivaizdu, kad tai yra žmogiškųjų išteklių klausimas. Matome, kad mokyklose mažėja mokinių, o konkurencija tarp profesijų didėja. Šiandien jau nėra lengva, pavyzdžiui, pradinio ugdymo pedagogą persivilioti į administracinį darbą įmonėje. Kitas dalykas – jaunų žmonių apsisprendimas. Matome, kad jie dažnai nežino, ko nori. Nenori rinktis nei medicinos, nei pradinio ugdymo pedagogikos, nei kitų sričių – geografijos, politologijos. Jaunuolių pasirinkimų tyrimas, atliktas per keturias savaites, parodė, kad 39 proc. penkiolikmečių nežino, kuo nori būti. Tai tikrai nemaža dalis.
– Sakote, kad galimybių tapti mokytoju daugėja ir jos tampa lankstesnės? Kad iš kitų profesijų galima ateiti į mokyklą ir tapti mokytoju? Vis dėlto mokytojų trūksta, nepaisant to, kad šis mitas pamažu laužomas. Kitas, mano manymu, labai svarbus iššūkis, kurį norisi susieti ir su ekonomika, yra tas, kad galimybių labai daug, pasaulis labai greitas, triukšmo daug, technologijos sparčiai keičiasi. Mokytojas turi suspėti kartu su vaiku: čia dirbtinis intelektas, čia kiti pokyčiai. Kaip universitetas padeda mokytojui išlikti šiame lauke? Kaip padedate jam pasiruošti dirbti šiandienos realybėje?
– Dažnai įsivaizduojama, kad universitete vyksta tik teorinės paskaitos. Tačiau taip nėra. Turime dirbtinio intelekto ir robotikos laboratoriją, skirtą nuo ikimokyklinio iki pradinio ugdymo. Ten galima pamatyti naujausias technologijas, robotiką, dirbtinį intelektą, mokytis, kaip visa tai integruoti pamokose, atlikti tyrimus. Taip pat veikia Švietimo pagalbos išteklių centras, kuriame pedagogams pristatomi įvairūs dirbtinio intelekto įrankiai, padedantys vertinti gebėjimus, naudotis moderniomis technologijomis. Organizuojami įvairūs mokymai ir seminarai. Pats esu dalyvavęs renginiuose su kolegomis, taip pat Oksfordo mokslininkų paskaitose, kur pristatomos naujausios tendencijos. Turime daug laboratorijų ir centrų. Mokytojus visada kviečiame atvykti, organizuojame jiems aktualias paskaitas. Svarbiausia – noras augti.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Kiek to noro yra?
– To noro tikrai yra nemažai. Savivaldybių švietimo centrai inicijuoja įvairius mokymus, skiriamas finansavimas, kad mokytojai galėtų atvykti, turėti mokymosi dienas. Yra ir nacionalinės programos, leidžiančios tobulėti, atnaujinti žinias. Pandemijos metu visi turėjome greitai išmokti dirbti nuotoliniu būdu. Buvo organizuojama daugybė seminarų. Sistema reagavo į tai, kas vyko, ir mokyklos gavo realių galimybių prisitaikyti. Taip pat svarbus mokyklų vadovų vaidmuo. Mokyklos turi technologijas, kabinetus. Esu matęs net mažuose miesteliuose įrengtas modernias fizikos laboratorijas, IT kabinetus. Viskas yra įmanoma, reikia tik iniciatyvos ir noro. Finansavimo galima rasti įvairiuose projektuose, yra ir pagalba, jei kažko nežinai.
– Šiek tiek prieš laidą kalbėjome apie susidomėjimą švietimo temomis. Buvo atliktas tyrimas kartu su viena švietimo organizacija, kuris parodė, kad, viena vertus, visuomenėje trūksta žinių apie švietimą, kita vertus, realybė yra visai kitokia, nei dažnai piešiama. Žinant daugiau apie technologijas, kurios realiai naudojamos mokyklose, galima kitaip diskutuoti ir apie ekonomiką, ir apie ateitį.
– Švietimas yra glaudžiai susijęs su visomis sritimis. Jei regionuose nebus tinkamų sąlygų mokytis ir dirbti, nebus ir verslo, kultūros, pramonės. Viskas susiję. Aš visada sakau mokiniams: mokytojas moko vieną žmogų, o po kelerių metų gali pamatyti, kad jis tapo verslininku, bankininku, prezidentu ar politiku.
Mokykloje dedami pagrindai. Jei suteiki galimybes, pavyzdžiui, per ekonomikos pamokas, tai turi ilgalaikį poveikį. Pats prisimenu, kai vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje turėjau verslo vadybos pamokas, rengėme verslo planą. Nors esu filologas, tos pamokos man liko labai svarbios. Taip pat labai džiaugiuosi projektu „Mokinių akademija“, kai visą savaitę mokiniai klausė paskaitų apie pedagogiką, švietimą, gyvenimą. Dvi istorijos ypač įsiminė: vienas vaikinas vėliau išvyko į Londoną studijuoti švietimo ir su kolega įkūrė tarptautinę organizaciją Lietuvoje, o kita mergina iš Akmenės pasirinko informatikos ir matematikos studijas, nes dalyvavo verslo atstovas iš IT, kurio istorija ją taip įkvėpė, kad ji žinojo, ką nori daryti.
Labai džiaugiuosi, kad mes organizavome mokinių konferencijas – jau ketvirtus metus darėme tokią didžiulę mokinių konferenciją Vilniaus technikume. Atsiranda projektų, mokiniai gali rinktis laisvas temas, kokius projektus ar pranešimus pristatyti. Atsiranda, pavyzdžiui, biudžeto projektų pristatymai. Kartais pasižiūri, į ką orientuojasi Vilniaus mokiniai, ir į ką, tarkime, prie Vilniaus pasienio esantys mokiniai, kokius biudžetinius projektus jie daro. Pavyzdžiui, dabar daug kas pristatinėjo programėles. Merginos pristatinėjo, kaip atpažinti seksualinį priekabiavimą, kaip jį užfiksavus išsikviesti pagalbą. Vaikinai pristatinėjo elektroninius pinigus. Aš pagalvoju, ką mes veikėme septintoje klasėje – turbūt sniego senius statėme.
Šiandieninė jaunimo karta, labai džiaugiuosi, kad daugiau dėmesio skiria verslumo projektams, ekonomikos projektams, būtent tiems jaunimo judėjimams. Mokykla turi labai daug ką pasiūlyti. Taip pat ir mokytojai – jie kuria skaitmenines priemones, apie kurias mes mažai žinome, skaitmeninius žaidimus. Tai daugybė dalykų, susijusių su ekonomika. Labai džiaugiuosi, kad verslas ateina. Mes norime parodyti tiek mokiniams, tiek studentams, jog bendradarbiaujant, įtraukiant žaidimų industriją, čia yra labai daug galimybių. Verslas žiūri į švietimą rimtai. Jums tik reikia pasibaigti studijas ir kartu bendradarbiauti, daryti tyrimus. Tada keičiasi požiūris.
– Mano vienas iš klausimų buvo, ar universitetas moko mokytojus naudotis robotais? Bet supratau, kad čia jau seniai praeitas etapas.
– Moko, mokosi, tikrai taip yra, nes viskas bendradarbiauja ir diegiamos naujausios tendencijos. Kaip jau minėjau, yra įvairių priemonių, vyksta diskusijos. Manau, kad dabar diskutuosime apie tai, ką reikia daryti, kaip keisti atsiskaitymus.
– Tikrai suprantu, kad nėra taip, jog nei mokiniai, nei mokytojai apie ką nediskutuotų. Yra tų būdų, yra priemonių, ir, kaip sakėte, svarbiausia – noras ir smalsumas.
– Svarbu naudoti įrankius. Pats pateikiau pavyzdį apie komunikaciją – vis dar nemokame savęs pristatyti viešumoje. Tačiau dabar yra tiek dirbtinio intelekto priemonių, kad galima labai lengvai susikurti įrašus socialiniams tinklams, pasikoreguoti vaizdo įrašus. Pavyzdžiui, anksčiau, kai pats baigiau pedagogiką, mes su kolegomis buvome darę projektą Vokietijoje. Patys filmavome su kamera, montavome vargdami ir taip toliau. Dabar galima naudoti dirbtinį intelektą – jis padaro įrašą, sumontuoja. Tik aš pykstu, kai švietimo žmogus ateina į konferenciją ir neturi nuotraukos. Čia, žinokit, būna visiškas peilis. Šiandien tikrai yra daugybė priemonių – tiek integruoti į pamoką, tiek į savo veiklą.
(be temos)