Socialdemokratai ieško taikdario: rinksis iš kelių patyrusių partijos patriarchų?

Fiasko dukart iš eilės

Nesėkmingi Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) 2016 m. Seimo rinkimai privertė ieškoti naujo vedlio. 2017-ųjų balandį – dviejų jaunų partijos bičiulių, kaip kad socialdemokratai kreipiasi vieni į kitus, akistata: tuomet 37-erių Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas prieš tuomet 32-ejų ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių. 5 190 balsų prieš 4 781 laimėjęs G.Paluckas paragino nupūsti dulkes nuo rožių atlapuose – grįžti prie tikrosios socialdemokratijos vertybių, atsinaujinti, tapti modernia, skaidria ir stipria kairiąja politine jėga.

2019-aisiais G.Paluckas vėl kandidatavo ir vėl laimėjo, šįsyk prieš partijos veteraną Algirdą Sysą net 90 proc. balsų prieš 10 proc. triuškinama persvara.

Tačiau, nelaukdamas antros kadencijos pabaigos, praėjusį penktadienį G.Paluckas atsistatydino, kai kurių partijos bičiulių vertinimu, net pernelyg uždelsęs tai padaryti. Kai partija Seimo rinkimuose pelno mažiausiai mandatų per pastaruosius 20 metų, partijos pirmininkui dera prisiimti atsakomybę. Dar praėjusios savaitės pradžioje G.Paluckas sakė nesitrauksiantis, bet po LSDP tarybos verdikto, kad jis nepateisinęs lūkesčių, savo sprendimą pakeitė.

Vakar į klausimą, ar kandidatuos balandį vyksiančiuose LSDP pirmininko rinkimuose, jis atsakė dabar ne apie tai galvojąs: "Stebiu procesą, emocijų įkvėptus ir nuoskaudų kupinus mūsų bičiulių komentarus. Mano pasitraukimo tikslas ir buvo sulaikyti nuo vidinio karo ir taškymosi žodžiais. O dėl naujų rinkimų: jei skyriai pasiūlys kandidatuoti – svarstysiu, nepasiūlys – turiu daug teisėkūros idėjų Seime. Turiu Socialdemokratų partijos viziją, ta kryptimi judėjau ketverius metus. Jei bičiuliai mano, kad reikia eiti kitur su kitais lyderiais, jie ir priims sprendimą."

Stebiu procesą, emocijų įkvėptus ir nuoskaudų kupinus mūsų bičiulių komentarus. Mano pasitraukimo tikslas ir buvo sulaikyti nuo vidinio karo.

Tad ką dabar pasirinks socialdemokratai? Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotojo analitiko Mato Baltrukevičiaus įsitikinimu, dabar svarbu net ne kiek personalija, kiek partijos kryptis.

Pasirinkimas – iš veteranų

Nelaukdamas, kol kandidatūras oficialiai iškels partijos skyriai, vienas iš partijos patriarchų Europos Parlamento (EP) narys 65-erių Juozas Olekas suskubo paskelbti sieksiąs tapti socialdemokratų vedliu. Nemažos dalies pačių partijos bičiulių, politologų ir rinkėjų jis vertinamas kaip patyręs, diplomatiškas, vienijantis politikas.

Tiesa, primena M.Baltrukevičius, atviras klausimas, kiek jis gali būti patrauklia figūra nacionalinėje politikoje, ypač atsižvelgiant į auksinių šaukštų skandalą jam būnant krašto apsaugos ministru. Juk žmonės tokių dalykų greitai nepamiršta.

"Bet pagrindinis klausimas: kokia būtų tikroji J.Oleko pozicija dėl galimybės į LSDP grįžti nuo jos atskilusiems "socialdarbiečiams" ar šioms partijoms susijungti. Kol kas J.Olekas apie tai kalba atsargiai, mini atskirų asmenų sugrįžimą, tačiau Gediminas Kirkilas kalba atviru tekstu", – atkreipia dėmesį politologas.

Tarp potencialių lyderių minima ir 60-ies europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.

V.Blinkevičiūtė kandidatuotų nebent tuo atveju, jei matytų, kad kiti keliami kandidatai – kontrrevoliucionieriai, siekiantys partijos bendros ateities su "bebrais", ir tada ji imtųsi gelbėti padėtį. (P. Paleckio/Fotobanko nuotr.)

Žinoma, partijai vadovauti iš Briuselio būtų sunku, o retas norėtų atsisakyti auksinio EP nario mandato. Tad, M.Baltrukevičiaus manymu, V.Blinkevičiūtei gali pritrūkti suinteresuotumo kandidatuoti, be to, kasdienėje partijos veikloje ji ne tiek ir dalyvauja. "Nebent ji matytų, kad kiti keliami kandidatai – kontrrevoliucionieriai, kurie siektų partijos bendros ateities su "bebrais", ir tada ji imtųsi gelbėti padėtį", – mano M.Baltrukevičius. Jo vertinimu, gerai visuomenės vertinama V.Blinkevičiūtė būtų puikus pasirinkimas, ypač jei LSDP nori tęsti kairiąją ekonominę politiką.

Dar vienas iš LSDP senbuvių A.Sysas pareiškė, kad jau triskart kandidatavo rinkimuose, tad dar kartą į tą pačią upę nebris.

Jaunimas – ne to kalibro

Vis dėlto, ar tikrai tarp 16 759 socialdemokratų nėra jaunesnių lyderių, o būtent tokios kartos politikai į sėkmingus rinkimus atvedė Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD), Liberalų sąjūdį, Laisvės partiją. Štai konservatoriai – ne be vidinių konfliktų, bet kartų kaitos krizę jau išsprendė, ir 2016 m. į Seimą atėję jauni politikai dabar jau dirba ministrais, užima aukštus postus Seime.

"Šįsyk būsime partija, nesivaikanti vyraujančių madų. Taip, konservatorių, liberalų, Laisvės partijų lyderiai jauni ir labai jauni. Ir socialdemokratai turi jaunesnės kartos lyderių, bet jie dar ne tokio kalibro. Be to, šiam laikotarpiui mums reikia kitko. Šiuo metu partijoje yra didelių įtampų, tad reikia patyrusio taikytojo, diplomatiško, neskaldančio, neskirstančio į jaunesnius ir vyresnius, vienokius ar kitokius, suglostančio žmogaus. Partijoje yra rimtų vidinių struktūrinių bėdų, kurioms spręsti reikia patyrusio lyderio", – įsitikinęs vienas jaunosios kartos socialdemokratų žvaigždžių Mindaugas Sinkevičius.

Ryškiausias jaunesnės kartos socialdemokratas M.Sinkevičius mano, kad šiuo metu partijai reikia patyrusio taikytojo ir vadybininko, bet po dvejų metų neatmeta galimybės siekti pirmininko posto. (K. Kavolėlio/Fotobanko nuotr.)

Jis pripažįsta: pasirinkimo spektras nelabai didelis – ko gero, bus renkamasi iš kelių patyrusių partijos patriarchų. Jo nuomone, geriausiai tiktų J.Olekas, V.Blinkevičiūtė, Vytenis Andriukaitis. Galėtų būti kandidatai ir iš merų, pavyzdžiui, Akmenės rajono – Valerijus Mitrofanovas ar Birštono – Nijolė Dirginčienė. Seimo frakcijoje taip pat yra keli, kurie galėtų būti keliami.

Ir pats M.Sinkevičius būtų rimtas pretendentas į postą, bet, sako, šįkart jam neišeina startuoti – sausį Trys karaliai padovanojo dukrą, be to, jis – Jonavos meras, Savivaldybių asociacijos prezidentas. "Yra lietuviškas pamokymas – vienu užpakaliu trijų kėdžių neužsėsi, tad gal ir nereikia to bandyti", – sako jis.

Be M.Sinkevičiaus, iš jaunesnės kartos socialdemokratų gal tik Alytaus meras 39-erių Nerijus Cesiulis labiau matomas ir nacionaliniu mastu. Jo elgesys Alytui kovojant su gaisru padangų perdirbimo gamykloje jį padarė visos Lietuvos širdžių politiku. Tačiau gaisrą užgesinus, prigeso ir N.Cesiulio politinė žvaigždė. Maža to, dalis Alytaus miesto skyriaus socialdemokratų gruodžio pabaigoje pareiškė atsiribojantys nuo N.Cesiulio, aršiai kritikuoja jo darbą.

Socialdemokratai turi dar kelis jaunus merus: Ignalinos rajono – 37-erių Justą Rasiką, Marijampolės – 33-ejų Povilą Isodą, jaunesnei kartai atstovauja ir pirmą kartą į Seimą išrinktas buvęs aplinkos apsaugos viceministras 41-ų Linas Jonauskas. Bet iki nacionalinės politikos aukščiausios lygos gal jiems dar reikia paaugti.

Pralaimėjimų karma

Negalima atmesti, kad ir dabar 41-ų G.Paluckas pabandys trečią kartą siekti partijos pirmininko posto. Jis pats vis tikina tebeturintis nemenką paramą partijoje, tačiau, pasak M.Baltrukevičiaus, iš LSDP tarybos balsavimo rezultatų galima daryti prielaidą, kad gal jis ir pervertina tos paramos dydį.

G.Palucką tiesiog persekioja nesėkmės rinkimuose. Nors 2019 m. savivaldybių tarybų rinkimuose LSDP pasirodė gerai, tačiau G.Palucko vedami bičiuliai Vilniaus miesto savivaldybėje liko be nieko, o jis pats mero rinkimuose tebuvo septintas su 2,6 proc. balsų. Paskui jis pralaimėjo rinkimus į laisvą Seimo nario vietą Žirmūnų vienmandatėje. O neturėdamas kitų politinių postų, tik LSDP pirmininko, jis buvo mažiau matomas nei kitų partijų lyderiai.

Nebuvo G.Paluckui lengva ir 2020-ųjų rinkimų į Seimą kampanija. Neįspėję partijos lyderio, iš sąrašo pirmiausia pasitraukė trečias jame buvęs M.Sinkevičius, paskui ir kviestinė žvaigždė ekonomistas Romas Lazutka. Kilo ir nemažai organizacinių problemų, vienmandatininkai skundėsi pristigę paramos.

Pats G.Paluckas pagaliau tapo Seimo nariu, tačiau mandatą laimėjo tik su partijos sąrašu, o vienmandatėje pralaimėjo vos šešiais balsais. Tačiau ir patekęs į Seimą jis pralaimėjo LSDP frakcijos seniūno rinkimuose, negavo ir Seimo vicepirmininko posto.

Sunku pasakyti, kiek prie socialdemokratų nesėkmės Seimo rinkimuose prisidėjo G.Palucko bandytas įvykdyti partijos posūkis, kiek "socialdarbiečių" atskilimas (nors gal dalis rinkėjų būtent todėl ir balsavo už LSDP, kad ši siekė tapti tikrais kairiaisiais), kiek rinkimų kampanijos organizacinės klaidos, kiek nepalankiai susiklosčiusi konkurencinė aplinka – iš vienos pusės, socialdemokratus užspaudė "valstiečiai", iš kitos – "darbiečiai", galų gale, kiek partijos vedlio asmenybė. "Labai svarbu, kiek partijos lyderis gali būti patrauklus nacionalinėje rinkoje tarp kitų partijų lyderių. Lietuviai žiūri į partinę politiką labai personalizuotai, lyderis – labai svarbus faktorius", – pabrėžia M.Baltrukevičius.

G.Paluckui lyderio charizmos akivaizdžiai trūko. Bet, kas dabar iš socialdemokratų galėtų tapti tikru partijos lokomotyvu?

Kursas – į ateitį?

M.Baltrukevičius pabrėžia: dabar socialdemokratams renkantis naują lyderį pagrindinė diskusija bus ne tiek asmenybės, kiek partijos kurso pasirinkimas. Kandidatai turės aiškiai išsakyti poziciją ir dėl atskilėlių "socialdarbiečių".

Siūlymų kandidatuoti į pirmininkus jau sulaukęs Kęstutis Vilkauskas, Seimo rinkimuose Trakų-Vievio vienmandatėje apygardoje sugebėjęs nugalėti Trakų merę liberalę Editą Rudelienę, sako matantis partijoje labiau už jį patyrusių politikų, pavyzdžiui, J.Oleką, kuris savo diplomatija, bendravimu ir su jaunimu, ir su vyresniais sugebėtų išlaikyti vienybę ir stabilizuoti partiją.

Bet, pabrėžia K.Vilkauskas, LSDP reikia ir aiškesnės krypties: "Reikia atsinaujinti ne kažkaip išoriškai, o suprasti, kad mūsų rinkėjas nėra liberalus, turi kairiąsias vertybes. Tad socialdemokratams nereikėtų rinkėjų blaškyti, o susigrąžinti tuos, kuriuos iš mūsų paėmė "valstiečiai".

Keičiant partijos lyderį po 2016 m. rinkimų, buvo siunčiama žinutė, kad socialdemokratai atsinaujina ir atsijaunina, G.Paluckas skelbė, kad grįžtama prie ekonominės ir socialinės kairiosios politikos. O kokia žinutė dabar bus siunčiama rinkėjams, kokį veidą socialdemokratai nori rodyti? Jei būtų pasirinktas veteranas J.Olekas, kaip jis matytų partijos ateitį? Ar jis neatstovaus kontrrevoliuciniam sparnui, kuris nori panaikinti partijos skilimo padarinius? Atsistatydindamas G.Paluckas sakė, kad jo tikslas būtent ir buvo iš LSDP išgyvendinti "bebrizmą" – politinio veikimo būdą, kai mėginama veikti po kilimu, intrigomis, kai politika tampa privilegijuotu ir tingiu egzistavimu.

Kokia būtų tikroji J.Oleko pozicija dėl "socialdarbiečių"? Kol kas jis apie tai kalba atsargiai, mini atskirų asmenų sugrįžimą, bet kaip būtų iš tikrųjų? (K. Kavolėlio/Fotobanko nuotr.)

Žinoma, idėja su LSDP vėliava suburti kairiąsias jėgas sveikintina, tačiau ne pamirštant vertybines nuostatas. Juolab Seimo rinkimai dar kartą parodė, kad partijos sėkmę lemia ne jos gausumas – juk LSDP ir dabar gausiausia, tačiau rinkimuose liko ketvirta.

M.Baltrukevičius primena: anksčiau socialdemokratai turėdavę tvarkingas kairiąsias programas prieš rinkimus, o išrinkti vykdydavę gana liberalią ekonominę politiką, kaip kad buvo su nesocialdemokratiniu Darbo kodeksu. Ar kairioji ekonominė politika vėl liks tik partijos iškaboje?

G.Palucko išsikeltas tikslas grįžti prie tikrosios socialdemokratijos vertybių ir tapti modernia kairiąja partija užstrigo. Net jo rėmėjai pripažįsta: glaudžiau bendradarbiaudamas, daugiau kalbėdamasis su skirtingų kartų ir požiūrių bičiuliais jis galėjo pasiekti geresnių rezultatų.

Partijoje turime rimtų vidinių struktūrinių bėdų, kurioms spręsti reikia patyrusio lyderio.

Tad dabar socialdemokratai nori rasti vienytoją. Tik ar jis vienys nostalgija jau praėjusiems geriems socialdemokratų laikams, ar moderniomis europinių socialdemokratų idėjomis?

Atsistatydinimas netapo norma

Vakarų Europoje natūralu, kad po pralaimėtų rinkimų partijos pirmininkas netemdamas gumos pasitraukia, tačiau Lietuvoje tai nėra norma. Pavyzdžiui, prastesni TS-LKD rezultatai rinkimuose nereikšdavo, kad pasitrauks jų lyderis, primena M.Baltrukevičius.

Pasak politologo, socialdemokratų lyderiai bene labiausiai laikosi taisyklės prisiimti atsakomybę už fiasko rinkimuose: "Po nesėkmingų 2008 m. rinkimų G.Kirkilas nekandidatavo ir partijos vairą perėmė Algirdas Butkevičius. Buvo pasiekta gana gerų rezultatų, naujas pirmininkas ilgą laiką neblogai vertintas visuomenėje, nors politinio turinio beveik nepakeitė." Po nesėkmingų 2016 m. rinkimų A.Butkevičius pareiškė atsistatydinantis.

Fiasko 2016 m. rinkimuose iš posto išvertė Darbo partijos pirmininką Valentiną Mazuronį, kuris vadovavimą partijai buvo perėmęs po Loretos Graužinienės, atsistatydinusios po 2015-ųjų savivaldos rinkimų. Tačiau, primena M.Baltrukevičius, lyderių pasikeitimas ne visuomet į gera: po V.Mazuronio "darbiečiams" ėmus vadovauti Živilei Pinskuvienei, situacija partijoje dar labiau pablogėjo, kai kurie skyriai net pradėjo byrėti.

Nemažai Lietuvos partijų – "personalinės", tad ten lyderių pasikeitimas būdavo susijęs su kita, nei rinkimų baigties, logika.