S. Lapienis: pakvietęs į lemtingąjį Sąjūdžio gimtadienį

Anuomet, 1988 m., 33-ejų matematikas Saulius Lapienis dirbo Mokslų akademijoje (MA), kuri ir tapo Sąjūdžio gimimo lopšiu. Jis buvo prie šio sambūrio ištakų, prisidėjo, kad įvyktų lemtingasis birželio 3-iosios susirinkimas. Beje, kaip ne vienas Sąjūdžio pirmeivis, vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę, politinės karjeros jis nepadarė.

Apie atmintyje neišdildomas Sąjūdžio gimimo akimirkas ir revoliuciją, suryjančią savo vaikus, S. Lapienis papasakojo interviu „Kauno dienai“.

Neužmirštamos dienos

– Neabejotinai jūsų atmintyje daug Sąjūdžio būrimosi meto faktų, epizodų, pokalbių, asmenybių. Vis dėlto kas šiandien, po tiek metų, iš to laiko atgyja kaip pačios anuomet labiausiai jus sujaudinusios akimirkos?

– Visų pirma įsiminė 1988 m. birželio 2 ir 3 d. – dvi dienas iš eilės sausakimšos salės MA institucijose. Tuo metu Lietuvoje buvo mirtina tyla, jokia žiniasklaida nieko nerašė apie jau bruzdančius sambūrius, o ką jau kalbėti apie Estijos liaudies fronto atsiradimą, ir jų keliamas idėjas.

Mokslininkų rūmuose Verkiuose birželio 2-ąją vyko diskusija „Ar įveiksime biurokratiją“. Pilna salė, klausimus žmonės užduoda be tais laikais įprasto reglamentavimo, svaido replikas. Kaip jaunųjų mokslininkų organizacijų žmogus dalyvavau įvairiuose susitikimuose, bet to jokiuose kituose dar nebuvau matęs.

Atsimenu, baigiantis renginiui jau prasidėjo šurmulys, visi patenkinti diskusija, bet tvyro nuojauta, kad kažkas turi įvykti, gal jau čia ir dabar. Išdrįsau stoti prieš visus ir pakviečiau kitą dieną, birželio 3-iąją, ateiti į susirinkimą MA. Paminėjau ir žodį „Sąjūdis“. LRT mediatekoje neseniai radau dokumentinį filmą, užfiksavusį tą renginį Verkių rūmuose, išgirdau skambant ir savo balsą. Beje, yra išlikusi ir šio susirinkimo stenograma, bet jame mano pasakyti žodžiai priskirti Romualdui Ozolui.

Birželio 3-iąją, pagrindinę dieną, kai gimė Sąjūdis, vėl pilna savo noru atėjusių žmonių MA prezidiumo didžioji salė. Akademikas Eduardas Vilkas veda renginį, oficialiai turėjusį būti diskusija apie LTSR konstitucijos pataisų perestroikai įgyvendinti projektą. Tačiau visi susirinko ne to. Nepaisoma posėdžio pirmininko, vėl laisvė klausimams, replikoms, toks masinis kunkuliavimas, virstantis noru kažką daryti. Įtampa kyla, tikrai pirmą kartą viešai iškeliamas klausimas dėl Molotovo ir Ribentropo pakto. Čia tai buvo įvykis.

Zigmas Vaišvila įlėkė vėluodamas, nes davė interviu „Komjaunimo tiesai“ apie Ignalinos atominės elektrinės keliamą pavojų. „A, dar niekas neįsisteigė“, – tarsteli, prasiveržia prie scenos, užšoka ant jos, sako, reikia steigti Sąjūdį. E. Vilkas sako – ne. Tačiau Z. Vaišvila atkerta: „Akademike, mes niekur neisime, kol neįsteigsime.“ Tokie esminiai drąsos proveržiai.

Beje, birželio 2 d. į renginį buvau specialiai pasiėmęs Sovietų Sąjungos konstituciją, nes maniau, jei kas, pacituočiau, kad joje parašyta, jog žmonės turi teisę mitinguoti ir rengti demonstracijas. Toks buvo savisaugos naivumas. Supratau, kad, jei steigsime organizaciją, žmonės vėliau bus persekiojami.

Bendrystė: prie Sąjūdžio ištakų buvę bendražygiai susitinka ir po 35 metų (iš kairės – G. Songaila, S. Lapienis, Z. Vaišvila, A. Medalinskas, A. Juozaitis, B. Genzelis). S. Lapienio asmeninio archyvo nuotr.

Tarėsi iš vakaro

– Kodėl būtent tie 35 žmonės tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais (išrinkti 36, bet viena dėl šeiminių aplinkybių atsisakė dalyvauti)? Juk nebuvo palikta vien savieigai siūlyti kandidatus susirinkimo metu.

– Alvydas Medalinskas, išėjęs į tribūną, pradėjo rinkti siūlomas pavardes. Tam šiek tiek buvo pasirengta. Tik minint Sąjūdžio 20-metį sužinojau, kad iš vakaro buvo susitikę R. Ozolas, A. Medalinskas, matematikas Eigirdas Gudžinskas, architektas Artūras Skučas ir aptarė, ką siūlyti į iniciatyvinę grupę. Jie paskambino visiems žinomiausiems meno žmonėms ir pakvietė ateiti į susitikimą birželio 3-iąją. Pasielgta labai logiškai: kaip paskui KGB būtų galėjusi kabinėtis, jei tai buvo TSRS ar LTSR premijų laureatai. Pas Bronislovą Genzelį namie taip pat keli buvo susirinkę ir aptarė galimas kandidatūras.

Salėje ir pagal išankstinį sutarimą, ir spontaniškai siūlomos pavardės – Z. Vaišvilos, A. Skučo, Arvydo Juozaičio, jau žinomo po jo paskaitos „Politinė kultūra ir Lietuva“, dar kitos kandidatūros. A. Medalinskas skaito pavardes, kurios buvo pasiūlytos, o jo paties sąraše nėra. Šalia sėdėjusi kolegė iš MA manęs paklausė, o kokia jo pavardė, ir pasiūlė Alvydą įtraukti į sąrašą.

Daug žmonių vieni kitų nepažinojo. Kas buvo iš MA, tie buvo pažįstami, bet prisijungė ir iš Kazimieros Prunskienės Žemės ūkio ekonomikos instituto, atėjo pakviesti ekonomisto Kazimiero Antanavičiaus, skambinta rašytojams, kitiems meno žmonėms, žurnalistams, tad auditorija nebuvo vien mokslininkų, ji prasispalvino inteligentijos atstovais, žinomais visuomenėje žmonėmis.

Juokais šiandien gal sakyčiau, kad vėl grįžome į LTSR – tiesa, kiek kitokią – Lietuvos Trejopų Standartų Respubliką.

– Kaip iniciatyvinėje grupėje atsirado Vytautas Landsbergis vyresnysis, bet ne jaunesnysis, aktyviai veikęs buriantis Sąjūdžiui?

– Mano manymu, turėjo būti sūnus. Vyresnysis Landsbergis tuo metu per daug žinomas nebuvo – tuometė Konservatorija, gilinimasis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą buvo gana siaura sritis, tad daugelis jį susirinkime MA pamatė pirmą kartą. Jis buvo atėjęs vietoj sūnaus, kurį kvietė A. Medalinskas. V. Landsbergis pakėlė ranką, paprašė žodžio, prisistatė. Jo kalba buvo gera, gana sklandi. Dalis jaunų žmonių, lipę ant scenos, buvo apimti jaudulio, kalbėjo nerišliai, o V. Landsbergis kalbėjo bene rišliausiai.

Tad galėjo jo čia ir nebūti ar jam nebūtų suteiktas žodis. Tačiau likimas lėmė, kad tokią daugiaspalvę išskirtinę (dauguma žmonių to net nežinojo) figūrą turėjome, kuri Sąjūdžio brandos etape tam tikrais aspektais pravertė. Iš pradžių, pirmuose susirinkimuose, jis buvo nelabai veiklus, per daug nesikišo, bet laipsniškai įsitraukė į veiklą. Pirmame mitinge Katedros aikštėje jis patraukė tuo, kad buvo muzikalus, reikiamu momentu sugiedojo Lietuvos himną, o jaunimas tuomet gal net jo teksto nežinojo.

Ekologinės problemos

– Vis dėlto visi žinome finalinį veiksmą, kuris laikomas Sąjūdžio gimimu, – birželio 3-iąją įsteigta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Kaip šiandien atsakytumėte į klausimą, kas sukūrė Sąjūdį, kas buvo tie kertiniai asmenys, judėjimai ir kt.?

– Norint, kad vyktų kai kurie netikėti arba laukiami įvykiai, turi susiformuoti tam tikrų objektyviai būtinų sąlygų visuma, išdėstyta į priežastinių įvykių seką. Mano matymu, žinant visumą, kaip ateita iki Sąjūdžio, tam turėjo įtakos kelios tiek vidinės, tiek ir išorinės sąlygos – pradedant nuo to, kad jau turėjome Nepriklausomybę kaip faktą, ir jis visokiomis formomis visuomenėje egzistavo, nepaisant Molotovo ir Ribentropo pakto, okupacijos, trėmimų. Tai buvo reikalinga sąlyga iškeliant ir palaikant Sąjūdį kaip naują organizaciją, kuri galėjo tai išviešinti, nes iki tol kalbėti apie tai buvo tabu, už kiekvieną pasakytą žodį sovietinis saugumas persekiodavo. Tarp sąlygų – ir Gorbio perestroikos  atsiradimas.

Tuo laikotarpiu pradėti kelti ekologijos klausimai. 1986 m. įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje, buvo planuojama Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statyba ir visasąjunginių statybų plėtra ant Lietuvos galvos, o mūsų ekologai išanalizavo, kad bus blogai, jei viską statys, kaip buvo numačiusi Maskva; avarija, kai į Baltijos jūrą išsiliejo nafta, naftos telkinio D6 eksploatavimo klausimai,– visa tai kartu sukūrė tam tikrą psichologinę baimę, įtampą bent jau išmanantiems žmonėms ir kėlė būtinybę kažką daryti.

Anuomet informacinių kanalų buvo vos keli – pora didesnių dienraščių, vienintelė televizija ir radijas. Tačiau jie tylėjo. Grupelės žmonių rinkdavosi diskutuoti šiais klausimais ir svarstyti išeities.

Neseniai savo archyve radau datą – 1988 m. sausio 21 d. MA viceprezidento akademiko Vytauto Statulevičiaus kabinete vyko pasitarimas ekologijos klausimais. Nors jo pagrindinė sritis buvo ne ekologija, jis buvo vienas žinomiausių tikimybių teorijos mokslininkų pasaulyje, bet sukvietė aptarti ekologijos grėsmių.

Tuo metu didžiulė įtampa kilo dėl naftos telkinio D6 eksploatavimo Baltijos jūroje. Tam priešinantis buvo renkami parašai, daugybė inteligentų, mokslininkų pasirašė ir Maskvoje. Tačiau iš Lietuvos parašai buvo blokuojami, juos reikėjo slapta išvežti į Maskvą, nes tik ten buvo galima pasiekti, kad atsirastų bent kokia informacija apie tą telkinį. Viena šiaulietė apsivyniojo kūną lapais su parašais, sėdo į traukinį ir paslapčia juos išvežė į Maskvą.

Po pasitarimo V. Statulevičius man sako: „Sauliau, reikia kurti ekologijos klubą.“ Per jaunųjų mokslininkų tarybas kiekviename MA mokslo institute vasario 11-ąją sukvietėme į MA pasikalbėti dėl ekologijos klubo steigimo. Tai buvo „Žemynos“ klubo, kuris vėliau žymiai prisidėjo tiek prie Sąjūdžio, tiek ir Žaliųjų judėjimo atsiradimo, steigimo data.

Manau, tai ir buvo tikrosios Sąjūdžio ištakos – 1988 m. sausio 21 d. posėdis, o akademiką

V. Statulevičių, nors jo labai ir nesimatė to meto politinėje viešumoje, bet jis buvo superdrąsus, laikau kertiniu Sąjūdžio pradžių pradžios asmeniu bent jau tarp mokslininkų.

Pasirinkimas: S. Lapienis tikina nesigailintis, kad nepadarė politinės karjeros, nes tokiu atveju nebūtų nuveikęs kai kurių kitų dalykų, tarp jų kosmoso, mokslo ir technologijų srityse. S. Lapienio asmeninio archyvo nuotr.

Politikais netapo

– Sąjūdis savo misiją įvykdė – Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Tačiau nemažos dalies jo pirmeivių nebebuvo tarp atkurtos nepriklausomos valstybės politinių veikėjų. Revoliucija ryja savo vaikus?

– Nereikia užmiršti ir psichologinių faktorių. Gal priežastis, kad jie netapo politikais, – šių žmonių kuklumas, nenorėjimas lipti per kitų galvas, intrigų nenaudojimas, nes intrigų menas ne vienam padėjo padaryti politinę karjerą. Gal nesuvokimas, kad iš politikos galima gauti naudos.

Gal turėjo įtakos ir baimė, kad gali ištraukti kokią informaciją apie bendravimą su sovietiniu saugumu. Buvo toks pabėgęs į JAV KGB pulkininkas Olegas Kaluginas, jis sakė, kad 80 proc. inteligentijos vienokia ar kitokia forma turėjo sąsajų su sovietiniu saugumu. Išvyksti į užsienį į kokią konferenciją, o grįžęs turi parašyti ataskaitą saugumiečiams. Tokio lygmens „bendradarbių“ galėjo būtų nemažai, taip pat ir tarp įžymių žmonių. Nematyčiau kažkokios blogybės, jei tai būtų buvę sąžiningai pasakyta ir įvertinta, bet tvyrojo baimė, neduok Dieve, sužinos, kad parašė kažkokią ataskaitą po konferencijos užsienyje.

Tačiau buvo ir tokių bebaimių jaunų žmonių kaip Z. Vaišvila, kuris stačia galva nėrė į veiklą, buvo kaip traukinys, visus stūmė į priekį.

– O jūs pats? Prieš kelerius metus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) mokslininkų tyrime apie Sąjūdžio ištakas jūs įvardytas tarp svarbiausių to metų savaimios visuomenės lyderių, bet nepatekote į jo iniciatyvinę grupę, suvažiavime rinktą jo Seimą. Buvote vienas iš Lietuvos žaliųjų sąjūdžio steigėjų, dalyvavote rinkimuose, bet laimėjote vienintelį Vilniaus miesto tarybos mandatą 1990-aisiais.

– Pirmomis dienomis, kai įsisteigė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, grupelė jo narių susirinkome pas Gintarą Songailą „Talkos“ paminklosaugos klubo patalpose. Atėjau ir aš kartu su Vincentu Dieniu ir Tautvydu Lideikiu, nors nebuvome iniciatyvinės grupės nariai. Susirinko nedidelis būrelis garsių žmonių – mokslininkų, menininkų, vieni kitų nepažinojo. A. Juozaitis drąsiai ėmėsi pirmininkauti nedideliam posėdžiui. Balsavimo būdu išvarėme lauk Stasį Imbrasą, tuometį kompartijos CK Mokslo skyriaus vedėją, kuris buvo atsigrūdęs pasiklausyti, „kas prie ko“.

Birželio 3-ioji, pilna žmonių MA prezidiumo didžioji salė. Nepaisoma posėdžio pirmininko – klausimai, replikos, toks masinis kunkuliavimas, virstantis noru kažką daryti.

Po susitikimo kalbantis su Arvydu išėjo iš kalbos, kad esu su Sąjūdžiu nuo pat jo ištakų ir pradinio etapo – nuo „Žemynos“ ekologinio klubo steigimo, paskui prisidėjau rengiant įvairius susirinkimus, ieškojau salių, tvarkiau organizacinius reikalus, dalyvavau susitikimuose, bet nepatekau į jokius valdymo organus. A. Juozaitis sako – palauk, greitai tave priimsime. Taip tęsėsi iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo spalio 23 d. Tikrai nepykstu ir nekritikuoju, kad taip išėjo.

Buvau atlaikęs pirmą Lietuvoje plebiscitą prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo reaktoriaus statybas, 700 tūkst. parašų per mano kabinetą perėjo, krūvos laiškų. Tačiau Sąjūdžio suvažiavime mane užblokavo rašytojas Vytautas Petkevičius, nedavė net kelių minučių ir neleido pasakyti žmonėms, kad esame surinkę tiek parašų. Taip ir nepatekau į Sąjūdžio Seimą. Tiesa, jau tada iš tribūnos rengiausi pasiūlyti pervardyti tuometį Lenino prospektą į Gedimino prospektą. Tą pasiruoštą kalbos tekstą turiu išsaugojęs.

Gal taip, kaip susiklostė, ir gerai, nes, būnant politiku (pabrėšiu – sąžiningu), reikia atiduoti labai daug savo gyvenimo. Gal man buvo ir įdomiau kitur, nes dirbau kitose įdomiose srityse. Tad negaliu pasakyti, kad gailiuosi nepadaręs politinės karjeros, nes būčiau nepadaręs arba negalėjęs šiuo metu daryti kai kurių kitų dalykų.

Iš labai įdomių ir įsimintinų galėtų būti: pirmosios bendrosios ekologinės įmonės vienas iš steigėjų, superkompiuterio Lietuvoje atsiradimo iniciatorius, pirmųjų kosmoso organizacijų vienas iš steigėjų ir pirmųjų Lietuvos kosminių palydovų vienas iš iniciatorių, „Sąjūdžio žinių“ kompiuterinės bibliotekos kūrėjas; „Baltijos kelio“ organizacijų ir dalyvių kompiuterinės vizualizacijos autorius; mokslo populiarinimo straipsnių ir paskaitų ciklai apie lietuvių įnašą į kosmoso mokslo ir technologijų sritį, novatoriška sportinė organizacinė veikla krepšinio, badmintono ir lauko teniso srityje tarp sporto veteranų ir, žinoma, teminės užsienio kelionės, pastaruoju metu ypač susijusios su pasaulio ir Europos veteranų olimpiadomis, čempionatais, gerai, kad sveikata leidžia dar kasdien sportuoti.

Istorija: tą istorinę Lietuvai 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje gimstant Sąjūdžiui vyko karštos diskusijos ir salėje, ir už jos (iš kairės – B. Genzelis, S. Lapienis, K. Prunskienė). S. Lapienio asmeninio archyvo nuotr.

Ar už tokią kovojo?

– Ne vienas, buvęs prie Sąjūdžio ištakų, šiandien gana radikalūs esamos situacijos valstybėje kritikai – A. Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Z. Vaišvila, kai kurie kiti, toks buvo šviesaus atminimo R. Ozolas. Ar tikrai, kaip kartais pasakoma, ne už tokią Lietuvą kovojote? Ar jūs pats taip įsivaizdavote Lietuvą po 35 metų?

– Su akademiku E. Vilku prie puodelio kavos fantazuodavome, per kiek laiko Lietuvoje įvyks pasikeitimų. Švedija buvo gero gyvenimo etalonas, tad svarstėme, kada ir mes gyvensime kaip švedai. Po dešimt metų? Ne, gal po 25-erių?

Žinoma, ne visai tokią Lietuvą įsivaizdavau, nesu visiškai patenkintas, kas buvo Lietuvoje, ypač pastaruoju metu. Labai daug kas daroma „po stalu“, daug priežastinių ryšių, kurie veda prie korupcijos. Lietuvoje šiuolaikinė demokratija tapo galingų finansinių ir verslo struktūrų tarnaite.

Labai iškreipė gyvenseną ir europiniai pinigai. Gražu, kad įstojome į ES, kad gavome daugybę europinės paramos lėšų įvairioms sritims. Bendras vaizdas geras, daug ką jais pataisėme. Tačiau nesakyčiau, jei nebūčiau pats dalyvavęs projektuose ir nebūčiau matęs iš vidaus: pinigai ėjo į kairę ir į dešinę – kavai, valgiams, reikalingiems ir nereikalingiems renginiams, pristeigta viešųjų įstaigų. Labai daug išleista ne Lietuvos gyvensenai gerinti, ne pagal paskirtį, o neretai korupcijos kanalais.

Dabar visi aptarinėja pasaulio laimės indeksą, džiaugiasi, kad Lietuva – 20-uke. Žiūrint koks atskaitos taškas. Vilnius – atskira valstybė valstybėje, čia turtingų ir valdžios žmonių koncentracija. Jų gal net nevertėtų klausti, kas yra ta laimė. Tačiau kiek to laimingumo, pavyzdžiui, išvažiavus už Vilniaus arba į kitus rajonus, kur gerus namus žmonės net ir su prabangiais automobiliais turi pasiekti dulkančiais žvyrkeliais? Galų gale ir Vilnius: ar tai laimė, kai visur matai ne kokių nors vietinių ar tarptautinių bendrovių atstovybių pastatus, o vien bankų (netgi pernelyg svetimų), lyg būtume kokia Šveicarija.

Prieš penkiolika metų per Sąjūdžio 20-mečio minėjimą sakiau: „Nenorėčiau, kad Lietuva pavirstų į LDSR – Lietuvos Dvejopų Standartų Respubliką.“ Juokais šiandien gal sakyčiau, kad vėl grįžome į LTSR – tiesa, kiek kitokią – Lietuvos Trejopų Standartų Respubliką.