Kas signatarus ginė iš politikos

Grįžo, iš kur atėjo

Du iš Kovo 11-osios signatarų – Emanuelis Zingeris ir Eugenijus Gentvilas – ir šiandien dirba Seime. Iš tų 124 vėliau vienas tapo prezidentu, septyni – premjerais, keliolika – ministrais, buvo renkami į savivaldybių tarybas, merais, į Europos Parlamentą, užėmė aukštas ar kuklesnes pareigas valdžios institucijose.

Tačiau po dvejus metus, aštuonis mėnesius ir porą savaičių trukusios Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) kadencijos, dėl nesutarimų pasibaigusios pirmalaikiais Seimo rinkimais, beveik ketvirtadaliui signatarų rinkėjai daugiau nei Seimo, nei savivaldybių tarybų mandatų nebepatikėjo. Nė karto daugiau nebekandidatavo į Seimą, savivaldybių tarybas ar nedirbo valstybės institucijose ir įstaigose vos keli, o grįžo ten, kur dirbdami buvo išrinkti į istorinį parlamentą, vienetai. Tiesa, kai kurios tos įstaigos ar institucijos jau  neegzistavo.

Signatarė Miglutė Gerdaitytė sugrįžo ten pat, kur 27 metus dirbo iki išrenkant ją į parlamentą, – vadovauti Šiaulių rajono Meškuičių ligoninei.

„Niekada gyvenime nepatyriau tokio susipriešinimo kaip Seime. Negaliu sakyti – neapykantos, bet kai lietuviai eina Seimo rūmuose ir nesisveikina – man tai buvo nesuprantama. Grįžau būti tarp žmonių, kur visi sveikinamės, esame savi ir gerai sugyvename. Seime negalėjau būti tokioje priešpriešoje“, – sako dabar 86-erių signatarė ir priduria, kad ir šiandien Seime tas pats, turbūt dar blogiau.

Sprendimą nebetęsti politikės karjeros lėmė ir atsidavimas savo profesijai, meilė Meškuičiams. „Turėjau specialybę, pagal pašaukimą stojau studijuoti medicinos, baigusi grįžau dirbti į Meškuičius. Čia gyvenau nuo dvylikos metų, baigiau vidurinę mokyklą, patyriau pirmąją mokyklinę meilę, paskui čia ištekėjau už vyresnės klasės draugo. Čia tris vasaras statėme ligoninę. Man Meškuičiai buvo ir yra brangūs“, – pasakoja ir dabar čia gyvenanti M. Gerdaitytė. Beje, ir į AT-AS ji buvo išrinkta rinkimų apylinkėje, į kurią įėjo ir Meškuičiai.

Grįžusiai vadovauti Meškuičių ligoninei signatarei teko susidurti su politika jau iš kitos „barikadų“ pusės. Ji pasakoja, kad dėl sveikatos reformos, kurią sukūrė buvęs kolega Seime Vytenis Andriukaitis, 1999-aisiais terapinė ligoninė tapo slaugos. M. Gerdaitytė su delegacija važiavo pas sveikatos ministrą, kuris nenorėjo priimti, prašydami reformą koreguoti. Vėliau ligoninė buvo uždaryta, liko tik globos skyrius, į jokius darbuotojų prašymus ir piketus niekas nesureagavo.

Nors politike buvo trumpai, M. Gerdaitytė sako niekada to nesigailėjusi, nes labai daug pamatė, suprato. Ji džiaugiasi, kad, bent jau kai būdavo kritinė situacija parlamente, visi buvo vieningi: ir kai reikėjo paskelbti nepriklausomybę, ir Sausio 13-osios naktį, ir vykstant pučui Maskvoje.

Nors signatarė nutarė nebetęsti politikės karjeros, pasakoja ir dabar žiūrinti kiekvieną tiesioginę transliaciją iš Seimo posėdžių. „Kartais galvoju: kodėl jūs taip kalbate? Kai kurių ir pokalbių laidų sunku klausyti, kartais kyla nepasitikėjimas: ar čia dėl Lietuvos dirba, ar ne“, – sako M. Gerdaitytė.

Kiek sveikata leidžia, ji dalyvauja Signatarų klubo renginiuose. Po tiek metų, pasak jos, jokio nedraugiškumo nesijaučia, nepastebėjo, kad kas nesisveikintų, kartais ir apsikabina, nesvarbu, ar buvo parlamento dešinėje, ar kairėje.

Tąsa: M. Gerdaitytė šiemet jau 23 kartą įteiks pilietiškiausio Meškuičių mokyklos, kurią ir pati yra baigusi, mokinio premiją. Pernai juo tapo Rokas Pšalgauskas. / Šiaulių rajono Meškuičių mokyklos nuotr.

Nusivylęs šiandiena

„Ėjau į politiką tik tam, kad pasiektume nepriklausomybę. Mačiau, kad vienintelis šansas pasiekti nepriklausomybę buvo tuo metu. Ir aš būčiau tekinas strimgalviais lėkęs, kad tik galėčiau prisidėti ir padėti pasiekti tą laisvę. Visa kita politika man nelabai priimtina“, – sako dabar 78-erių signataras Eimantas Grakauskas.

Jis primena, kad 1992-aisiais nemaža dalis Sąjūdžio žmonių sakė:  padarėme, ką galėjome, pasitraukime ir tegu tauta renka kitus, kurie galbūt geriau darys. Tačiau politika – kaip narkotikas, kartą į ją patekus, visiškai jos atsikratyti nebeįmanoma, tad daugelis siekė tęsti politiko karjerą.

E. Grakauskas pasirinko kitaip: „Esu profesionalus teisininkas, iki išrenkant į parlamentą dirbau Vilniaus universiteto Teisės fakultete, ten iš Seimo ir grįžau.“ Tačiau, sako, kilusi dilema – grįžti tik į teisinį darbą ar dar ir padėti kurti privatų verslą Lietuvoje? Kadangi su kolega Viliumi Baldišiumi labai aktyviai dirbo rengiant komercinių bankų įstatymą, jį agitavo padėti juos kurti. E. Grakauskas pasakoja dalyvavęs kuriant komercinių bankų sistemą, buvo jų organizacijos centrinės vykdomosios valdybos narys, „Tauro“ banko viceprezidentas.

„Visa tai buvo sužlugdyta. Mūsų valdžia susitarė su Skandinavijos šalių valdžia ir jų komerciniais bankais, ieškojo būdų, kaip papjauti susikūrusius lietuviškus bankus. Nekaltus žmones norėjo patraukti į teismus. Aš juos gyniau, užpuolė mane, buvau patrauktas keturiose bylose, visos sužlugo. Jei kreipsitės į Vidaus reikalų ministeriją, atsakys, kad aš neteistas. O prirašyta apie mane, ko tik nori“, – sako E. Grakauskas.

Dirbti visuomeninį darbą visuomenės naudai nėra blogiau, nei būti profesionaliu politiku. Taip net esi laisvesnis galvoti ir siūlyti.

Pasak jo, pamatęs, kad skandinavai ruošiasi perimti visą Lietuvos finansinę sistemą, iš šios srities jis pasitraukė, dirbo advokatu ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoju iki 2006 m., kol leido sveikata.

„Dabartinė mano politinė veikla tik tokia – ginti kolegas nuo neteisingų ir neteisėtų puolimų. Pastarąjį kartą gyniau buvusią Seimo narę Zitą Šličytę, kurią buvo užpuolę vadinamieji konservatoriai“, – sako E. Grakauskas.

Vis dėlto jis ir dabar stebi, kas vyksta Seime, nors minimaliai. Sako, daugiausia domisi mokslu, kitais dalykais, turi daug vaikų, daug anūkų, tad veikti turi ką.

Vis dėlto signataras neslepia nusivylęs šiandienos Lietuva: „Nebeturime valstybės – tik parodiją, tik užsienio kapitalo ir jų statytinių valdoma provinciją.“

Vertinimas: E. Grakauskas sakosi nusivylęs šiandienos Lietuva: „Nebeturime valstybės – tik parodija, tik užsienio kapitalo ir jų statytinių valdoma provincija.“ 2022 m. / Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, O. Posaškovos nuotr.

Sugrįžo namo

1990 m. kovo 11-ąją vienam jauniausių signatarų Virginijui Pikturnai nebuvo nė 29-erių. Išsivaikščiojus AT-AS nariams, kitai kadencijai jis nebekandidatavo.

„Į politiką ėjau sąžiningai ir dėl to nesigailiu – tai buvo svarbus ir prasmingas gyvenimo etapas. Buvo nusivylimo, bet ne politika kaip tokia. Greičiau tuo, kas paprastai ateina po laimėtos kovos. Atkūrus valstybę atsirado susipriešinimas, pamažu išblėso Sąjūdžio idealizmas ir dvasinis pakilimas. Supratau, kad mano vieta – ne ilgalaikėje politikoje, o kitur“, – V. Pikturna sako save matęs praktiniame darbe – administracijos ar vadybos srityje, jautė, kad būtent ten gali būti naudingesnis.

Po AT-AS V. Pikturna dirbo Lietuvos investicijų banke, deja, 1993-iųjų pabaigoje jis buvo uždarytas. Tuomet su žmona Ina Navazelskis, anuomet – JAV žurnaliste, Vilniaus universiteto dėstytoja, pirmiausia išvyko į Nyderlandus. Dalyvavo įvairiuose konkursuose, kad galėtų pretenduoti į darbą užsienyje, dar teko pasimokyti ir Mastrichte, ir Londone, stažuotis Niujorke.

Persikėlęs į Prahą pradėjo dirbti Masinės informacijos priemonių institute, politinės ir ekonominės plėtros procesų stebėjimo Rytų Europoje padalinyje. Po poros metų Laisvosios Europos / Laisvės radijas (RFE/RL), kuris buvo vienas iš instituto klientų, pasiūlė pereiti dirbti pas juos ir JAV jis dirbo iki 2024-ųjų.

Ten V. Pikturnai teko išbandymas pabūti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signataru be Lietuvos pilietybės. „Buvo tikrai skausminga, atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų“, – prisimena signataras, kai, įgijęs JAV pasą, buvo netekęs Lietuvos pilietybės. Vėliau ją pavyko susigrąžinti.

Anksčiau Lietuvą jis aplankydavęs kartą du per metus, o 2024-aisiais,  po trijų dešimtmečių gyvenimo svetur, V. Pikturna grįžo į gimtąją Palangą. „Grįžau, kad galėčiau daugiau laiko skirti savo hobiui – rašymui. Domiuosi žmonėmis, palikusiais ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, kultūroje ir dabartyje, ypač tais, kurie mažai ar visai nežinomi anglakalbiams skaitytojams“, – pasakoja V. Pikturna.

Signataras sako vis mažiau besidomintis dabartinio Seimo darbu, nes paniręs į savo mėgstamą darbą. „Tačiau iš to, ką matau ir skaitau, kartais susidaro įspūdis, kad vyksta tam tikra parlamentarizmo erozija. Liūdna, kad prie to neretai prisideda ir masinės informacijos priemonės. Žurnalistika turėtų būti nepriklausoma nuo politinio spaudimo ir remtis kritiniu mąstymu. Tačiau kartais nepriklausomumas suprantamas kaip agresyvus interviu stilius pašnekovų atžvilgiu, nors toks puolamasis tonas nebūtinai yra kritinio mąstymo požymis – žurnalisto vaidmuo nėra teisti. Man atrodo, kad būtent kritinio mąstymo šiandien dažnai pasigendama tiek viešojoje diskusijoje, tiek parlamento darbe“, – sako V. Pikturna ir priduria, kad tai nėra vien Lietuvos problema.

Namo: tris dešimtmečius gyvenęs svetur V. Pikturna pernai sugrįžo į gimtąją Palangą; čia renka medžiagą ir rašo apie Lietuvos šviesuolius. / RFE / RL nuotr.

Vėl į politiką

Aleksandro Abišalos, anuomečio Seimo seniūno, ministro be portfelio, premjero, atrodė, laukia svaiginama politinė karjera. Tačiau jis pasirinko kitaip: daugiau nekandidatavo nei Seimo, nei savivaldos rinkimuose. Reikėtų pridurti: kol kas.

„Tiesiog man neatrodo, kad politika yra mano mėgstamiausias gyvenimo užsiėmimas. Visi puikiai žino: jei nenori dirbti, reikia susirasti darbą, kuris labai patiktų, ir tada darbas bus hobis. Taip ir padariau“, – savo sprendimą netęsti politinės karjeros aiškina A. Abišala.

1993 m. jis įsteigė konsultacinę bendrovę „Abišala ir partneriai“, yra vienas autoritetingiausių strateginio valdymo ekspertų. Ir nebūdamas politiku, visus šiuos metus buvo aktyvus valstybės ir pilietinės visuomenės kūrėjas.

Vis dėlto 2008-aisiais jis sutiko vadovauti komisijai Lietuvos energetiniam saugumui po 2009 m. užtikrinti, buvo vadinamas Misteriu Ignalina, o Ingridos Šimonytės Vyriausybėje dirbo patariamojoje taryboje dėl valstybės reformų. Vadinasi, darbas valstybės postuose kažkiek domina?

A. Abišala aiškina pradėdamas nuo to, kodėl jam nepatinka politika: „Politika, kaip visi žino, yra kompromisų menas. Net jei užimi pozicijas, kur gali daryti sprendimus, vis tiek turi juos aptarti ir ieškoti kompromisų su kitais. Vadinasi, jei turi kokią idėją ir esi įsitikinęs, kad, ją įgyvendinus, visiems bus geriau, kol ji apeina kompromisų ratą, sugrįžta tokia, kad jos jau nebepažįsti. Ir vis tiek tai reikia daryti, nors tai jau visai kas kita. Man tai nepatiko. Aš mėgstu susitarti, bet jei susitarti nepavyksta taip, kaip man atrodo geriausia, tada geriau tiesiog visai nedaryti.“

Antra, dar svarbesnis politikos principas – pirmiausia turi lipti per draugų galvas, aplenkti kolegas, jei nori siekti kokios nors savo asmeninio politinio progreso, o jei nesieki, tada esi blogas politikas. „Aš politikoje atsidūriau ne todėl, kad to labai siekiau, norėjau, o kad reikėjo. Buvo toks laikas ir aplink buvę žmonės mane įtikino tai daryti. Tačiau būtinybė pirma pakariauti tarpusavyje, kad galėtum daryti darbus, man neatrodo pati geriausia“, – sako A. Abišala.

Trečia, 1992-aisiais buvo dar labai jauna valstybė, labai jauna pilietinė visuomenė ir jam labai norėjosi prisidėti. A. Abišala nemažai dirbo keliose nevyriausybinėse organizacijose, yra joms pirmininkavęs, buvęs valdybose. „Darbas laisvesnėmis rankomis nei būnant politiku, nebūtinai stumdantis, kad užimtum poziciją, iš kurios galėtum efektyviai daryti darbus, kurių arba valdžia nedaro, arba nemoka daryti, arba tiesiog tą daryti reikia patiems suvokiant, kad demokratinėje visuomenėje pati visuomenė yra nė kiek ne mažiau svarbi nei jos išrinkta valdžia. Tą aš ir dariau per tą laiką“, – sako A. Abišala.

Tose paminėtose vyriausybinėse komisijoje ir taryboje jis sakosi darbus daręs, bet kaip laisvas žmogus, nepriklausomas konsultantas, o ne kaip politikas. Tokių veiklų turėjęs ir daugiau. Štai dabar jį vėl pakvietė dirbti Valstybės pažangos taryboje. „Sutikau. Man atrodo, kad galiu naudotis savo, kaip strategijų konsultanto, darbo patirtimi ir prisidėti. Reziumė – dirbti visuomeninį darbą, kur rūpi ne tavo ar tavo tiesioginio kliento, o visuomenės nauda, nėra blogiau nei būti profesionaliu politiku. Taip esi laisvesnis galvoti ir siūlyti“, – mano A. Abišala.

Jo paskyroje feisbuke nurodyta, kad dabar jis – pensininkas, tačiau jo darbotvarkė tebėra labai įtempta. „Esu laimingas pensininkas, kuris dar turi šiek tiek darbų, už kuriuos ir pinigėlių moka. Tačiau, svarbiausia, turiu, kaip ir dera pensininkui, daug užsiėmimų, kiek pavyksta ir kiek pačiam įdomu duoti visuomenei“, – sako A. Abišala.

Dabar, po tiek metų, nedraugiškumo tarp signatarų nematyti, visi sveikinasi, kartais ir apsikabina, nesvarbu, ar buvo parlamento dešinėje, ar kairėje.

Nei sovietmečiu Komunistų partijai, nei nepriklausomoje Lietuvoje nepriklausęs jokiai kitai, pernai jis tapo Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos nariu. Kodėl tik dabar? Sako, todėl, kad yra pensininkas ir turi daugiau laiko, o, antra, jam nepatinka, kas vyksta Lietuvoje, Kaune, ir mano, kad reikia ne tik kritikuoti feisbuke ar kur kitur, bet ir bandyti ką nors padaryti.

Jis didžiuojasi esantis trečios kartos kaunietis ir neabejoja toks liksiantis. Kaune gyvena visą laiką, išskyrus, kai, pasak jo, tris kartus per prievartą buvo ištremtas kitur: pirmąkart, kai buvo dar negimęs (A. Abišala gimė politinių kalinių šeimoje Rusijoje, Intos mieste), antrą – į sovietų kariuomenę ir trečią – į Vilnių, kai buvo premjeru.

Į klausimą, gal kitąmet kandidatuos savivaldybių tarybų rinkimuose, jis sako: „Neatsakysiu nei taip, nei ne, nes dar nežinau. TS-LKD yra demokratinė kandidatų atranka. Tai, jei kas nors siūlys ir Kauno skyrius mane reitinguos, manau, neprieštarausiu.“

Tačiau kategoriškai sako „ne“ dėl mero rinkimų: „Man 70 metų. Kai bus rinkimai, bus 71. Donaldas Trumpas pirmą kartą prezidentu tapo 70-ies ir pasižiūrėkite, koks baisus likimas ištiko pasaulį, kad tokį žmogų išrinko prezidentu. Didelis komponentas to absurdo, ką jis daro, yra amžius. Man nesinori būti nei Trumpo parodija, nei Blinkevičiūtės. Geras žodis atsirado – blinkevičiūtinti, tai aš tikrai nenoriu blinkevičiūtinti.“

Paklaustas, ar dabar, daugiau kaip po trijų dešimtmečių, kartais palygina dabartinį ir anuometį parlamentą, A. Abišala pacitavo kolegą signatarą Valdemarą Katkų, kuris sakė: nejuokinkite mūsų su savo problemomis, mūsų laikais jos buvo tikros, dabar čia juokai. „Beveik tam pritariu. Pagrindinis palyginimas – ką reikėjo padaryti ir prieš ką atsilaikyti Kovo 11-osios laikotarpiu (nuo 1988-ųjų, nuo Sąjūdžio, iki 1993-iųjų, sovietų kariuomenės išvedimo). Tai buvo tikrai daug neapibrėžtesni, neišbandyti, sunkesni dalykai nei dabar“, – įsitikinęs A. Abišala.

Jis neneigia dabartinių blogybių ir grėsmių, tačiau jos atrodo labiau kontroliuojamos. Jau vien todėl, kad anuomet aplinkui neturėjome jokių sąjungininkų, o ekonomikoje buvo labai sunkus pereinamasis laikotarpis. „Tad nesigiriant – anuomet iš tikrųjų buvo dalykų, keliančių daug daugiau rizikų ir daug daugiau iššūkių. Taip, dabar yra karo grėsmė, JAV ir pasaulio nenuspėjamumas, mūsų pačių silpna ir su labai mažai valios valdžia. Tačiau susitvarkėme anuomet, tad dabar susitvarkysime juo labiau“, – neabejoja A. Abišala.

Sugrįžimas: A. Abišala po 37-erių metų pertraukos neatmeta galimybės vėl kandidatuoti rinkimuose, tik šįsyk – savivaldybių. Sąjūdžio 35-mečio minėjimas, 2023 m. birželio 3 d. / Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, D. G. Barysaitės nuotr.

Visiems ačiū

Buvo ir dar keli signatarai, kurie, išsivaikščiojus AT-AS, nutarė nebetęsti politinės karjeros. Taip buvo nusprendęs ir Bronislovas Lubys – 1992 m. Seimo rinkimuose jis nekandidatavo. Tačiau anuometis Lietuvos demokratinės darbo partijos lyderis Algirdas Brazauskas, partijai laimėjus rinkimus, įkalbėjo ligtolinį vicepremjerą ir jau daug patirties turėjusį verslo lyderį B. Lubį tapti naujuoju ministru pirmininku. Situacija šalyje buvo sunki, tad jis sutiko, tačiau tik trims mėnesiams, iki pirmųjų nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje prezidento rinkimų.

Paskui B. Lubys grįžo vadovauti Jonavos „Azotui“ (dabar – „Achemos grupė“), kuriame iki kadencijos AT-AS buvo dirbęs jau 26-erius metus, sukūrė didžiulę verslo imperiją, tapo vienu iškiliausių verslo lyderių. 2011 m. jis mirė.

Nebesiekė politinių postų ir Liudvikas Narcizas Rasimavičius. Iki išrenkant į parlamentą jis dirbo Klaipėdoje advokatu ir, baigęs darbą Seime, grįžo ten tęsti šio darbo, buvo ir B. Lubio teisininkas, užsiėmė konsultacine veikla, prisidėjo prie teisinės sistemos veikimo ir tobulinimo. 2023 m. mirė.

Juozas Karvelis iki politinės karjeros buvo Klaipėdos jūrų prekybos uosto jūrinis locmanas, o po jos tęsė šį darbą, buvo „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivų kapitonas, dirbo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje. 2018 m. mirė.

Mykolas Arlauskas po darbo Seime grįžo į Lietuvos žemdirbystės institutą, dirbo mokslinį darbą. 2001 m. – Tarptautinis biografijų centras Kembridže (Jungtinė Karalystė) jam suteikė Metų žmogaus titulą už indėlį žemdirbystėje. 2020 m. jis mirė.

Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, žurnalistas, poetas Gintautas Iešmantas po pustrečių metų Seime pasinėrė į kūrybinę veiklą. 2016 m. mirė.

Dar apie dvi dešimtys signatarų taip pat negrįžo nei į Seimą, nei buvo renkami į vietos valdžią, nei gavo pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose. Tačiau tai buvo ne jų pačių pasirinkimas – daugiau tokio mandato tauta nebesuteikė.

Tačiau, kad ir kaip būtų susiklostęs signatarų likimas, juos visus sieja istorinis sprendimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir visiems jiems už tai ačiū.