J. Džiugelis apie darbą su „valstiečiais“ ir konservatoriais: kaip diena ir naktis

– Ar partija dar turi laiko ne tik apsispręsti dėl sąrašo lyderio, tačiau ir apvažinėti regionus?

– Aš manau, kad tikrai nevėluojame. Antra vertus, kai kurių politikų kruizai po Lietuvą man kelia tam tikrą šypseną, nes manau, kad pradėjimas rinkimų kampanijos, nekreipiant dėmesio į regionus per visą kadenciją, tai yra tam tikra veidmainystė. Aš trejus metus važinėju po Lietuvą, nepriklausomai nuo to, ar tai yra rinkimų, ar ne rinkimų metai. Manau, kad viena iš pagrindinių Seimo nario funkcijų ir darbų būtent yra bendravimas su rinkėjais. Aš kiekvieną penktadienį pats inicijuodavau įvairius susitikimus su bendruomenėmis periferijose, ne didmiesčiuose tam, kad nuvažiavus į vietą, galima būtų ir padėti išspręsti problemas čia ir dabar – būnant vietoje ir prie vieno stalo susisodinus miesto atsakingus politikus, nevyriausybininkus bei žmones. Dar viena misija tokių kelionių visuomet būdavo visuomenės informavimas, nes pastebėjau, kad labai dažnu atveju žmonės nežino savo teisių ir tiesiog nežino, į ką galėtų pretenduoti, į kokią valstybės pagalbą, paramą ar kitus dalykus.

Aš manau, kad tai turėtų būti nuolatinis procesas to bendravimo su žmonėmis, o dabar atsigręžti į rinkėjus prieš pat rinkimus, finišo tiesiąją... Man atrodo, kad tai nėra toks labai sąžiningas veiksmas.

– Sakote, kad dažnai lankotės regionuose. Kaip mažesnių miestų gyventojai vertina šalies vidaus politiką?

– Jaučiasi nusivylimas ir labiausiai jaučiasi dėl to, kad žmonės puikiai mato, kada yra fokusuojamasi į asmeninių sąskaitų suvedimą, į kažkokias keršto kampanijas ir akcijas bei labai mažai dėmesio skiriama tų žmonių, lyderių, kurie turėtų fokusuotis į realius sprendimus, darbus. Dėl to yra didžiausias nusivylimas, man net paprasti žmonės sako: „Kas čia per Santa Barbaros?“. Aš manau, kad tai yra apskritai didžiausia šios kadencijos gėda, kad mes nusileidome iki tokių asmeninių kovų, karų ir negalvojama apie valstybės ateitį, o (...) naudojama galia, politika kaip asmeninio susidorojimo instrumentas. Man atrodo, kad politika yra ne tam, kad kovotume ar kerštautume, o tam, kad kurtume ir planuotume geresnę ateitį.

Dėl to yra didžiausias nusivylimas, man net paprasti žmonės sako: „Kas čia per Santa Barbaros?

– Šio Seimo kadencijoje dirbote dviejose frakcijose – „valstiečių“ ir konservatorių. Tai dvi oponuojančios frakcijos. Kaip palygintumėte darbą, žmones, vadovavimą, atmosferą abiejose frakcijose?

– Kaip diena ir naktis. Iš tiesų atmosfera „valstiečių“ frakcijoje tuo metu, kai aš buvau, buvo įtempta ir nežinau, dėl kokių priežasčių, ar dėl to, kad atėjo daug Seimo naujokų, tarp jų ir aš, kurie apskritai gaudėsi, kaip čia vyksta procesai ir panašiai, ar dėl to, kad tai priklauso tam tikra prasme ir nuo lyderių – kokią atmosferą jie sukuria. Ten ta atmosfera tuo metu tada nebuvo pati palankiausia galvoti apie kažkokias perspektyvas, ateitį ir nebuvo palanki kūrybiniams procesams.

Tuo tarpu čia (konservatorių frakcijoje – ELTA), aišku, tai yra opozicinė frakcija, bet tikrai kiekvienas žmogus, turintis skirtingą nuomonę, gali drąsiai ją pareikšti. Man atrodo, kad mes labiau galvojame apie turinį, o ne kažkokius trumpalaikius siekius. Mane džiugina tai, kad Tėvynės sąjunga jau dabar yra parengusi rinkimų programą, aš aktyviai dalyvavau taip pat socialinės srities programos kūrime. Ji, mano požiūriu, atliepia socialiai pažeidžiamų grupių interesus. Ji yra reali, ją bus galima įgyvendinti ir, ko gero, tai buvo vienas iš esminių (motyvų – ELTA) mano apsisprendimui dalyvauti politikoje. Pats dalyvavimas politikoje, buvimas Seimo nariu nėra mano siekiamybė ir galutinis tikslas. Mano galutinis tikslas yra pakeisti tam tikrus dalykus, jie yra labiau galbūt sisteminiai, ir natūralu, kad sisteminius pokyčius, būnant Seimo nariu vieną kadenciją – pusę kadencijos valdančiojoje daugumoje, pusę – opozicijos, – nerealu įgyvendinti. Tam reikia daugiau laiko, aš džiaugiuosi tuo, kad kai kurie darbai yra pradėti ir baigti, kai kurie – pradėti, bet dar reikalauja šiek tiek laiko, kad būtų įgyvendinti.

– Kokia nusimato valdančiųjų struktūra po rinkimų? Kam bus lengviau sudaryti valdžią? Ar matytumėte galimybę dirbti su „valstiečiais“?

– Mano požiūriu, labai svarbu, kad valstybę valdytų tos politinės jėgos, kurios turi patirties, tvarios politinės jėgos. Tiesą pasakius, prieš kiekvienus rinkimus atsiranda gelbėtojų – ir „valstiečių“ partija tuo metu buvo gelbėtojų bei daugybė žmonių buvo įtikinti tos partijos, kad tai bus kitokia politinė jėga: nauja, nesiekianti konfliktų, galvojanti valstybiškai, skaidri, nesiekianti asmeninių interesų, bet viskas atsisuko visiškai kitaip. Aš labai tikiuosi, kad piliečiai turi to sąmoningumo bei geriau pasirinktų balsuoti už tas politines jėgas, kurios turi jau politinę istoriją. (...) Apskritai, galvojant apie valstybės ateitį, manau, kad rizikinga yra leisti valdyti šalį tokiems diletantams.

Manau, kad koalicija vis dėlto kažkokia bus, tai yra politinių partijų lyderių atsakomybės klausimas, ir nenorėčiau dabar spekuliuoti, nes tai yra labiau politologų klausimas, kokia galėtų būti ta koalicija, dėlionės ir panašiai. Man iš tikrųjų svarbu žmonių palaikymas, užtikrinti darbų tęstinumą ir mano politinė darbotvarkė yra labiau orientuota į labiau vienijančią ir kairę, ir dešinę politines jėgas – aš nemanau, kad čia turėtų būti kažkokių didelių pasipriešinimų tam.

– Jūs ne kartą pabrėžėte poreikį gerinti neįgaliųjų integraciją. Kiek jaučiatės per trejus su viršum metų prisidėjęs prie neįgaliųjų problemų sprendimo? Ką dar reikia padaryti?

– Neįgaliųjų tema ir apskritai neįgaliųjų politika buvo iškelta į visiškai kitą politinį lygmenį. Mes komandos viduje darėme tokį vidinį tyrimą, kiek buvo diskutuojama iki 2016 m. kadencijos apie neįgaliųjų problemas ir kiek po to, tai skirtumai yra akivaizdūs. Tikrai ir žiniasklaida pradėjo rašyti, ir, be abejo, tam įtakos turėjo ir tai, kad mano iniciatyva buvo įkurta Neįgaliųjų teisių komisija, kaip politinis instrumentas. Natūraliai tiek visi klausimai buvo perkelti į aukštesnį politinį lygmenį.

Sprendimai ir darbai, kurie yra reikalingi apskritai neįgaliesiems arba socialiai pažeidžiamoms grupėms, (...) jie yra reikalaujantys ilgalaikio proceso – tai yra tam tikros struktūrinės reformos, ar mes imsime švietimą, ar socialinę apsaugą, ar sveikatos apsaugą. Džiugu tai, kad pavyko padaryti kelis dalykus: įtvirtinti socialinių garantijų užtikrinimą tėvams, kurie prižiūri vaikus su negalia, nes tie žmonės buvo visiškai palikti „ant ledo“. (...) Antras dalykas, kuris labai svarbus ir tikrai buvo pajudintas pakankamai garsiai, tai buvo socialinių įmonių reforma, kai tikrai labai neefektyviai naudojamos valstybės mokesčių mokėtojų lėšos, palyginus su tuo, kad neįgaliųjų dirbančiųjų skaičius Lietuvoje nesiekia ES vidurkio. Ta reforma, pokyčiai, turiu pripažinti, nepavyko taip, kaip norėjau, nes tikrai buvo labai didelis pasipriešinimas iš verslo grupių, suinteresuotų asmenų, nes mes kalbame apie 35 mln. eurų paramą kasmet. (...) Bet kokiu atveju, šiek tiek yra sugriežtintos sąlygos šioje srityje.

Kitas dalykas, yra pradėta diskusija ir aš pateikiau įstatymų pakeitimus dėl įtraukiojo švietimo. Ekspertai apie tai daug kalba, bet viskas ir baigdavosi ekspertų lygmeniu. (...) Manau, kad Lietuva yra per maža, kad galėtų skirstyti mūsų mažuosius piliečius, mes turime eiti prie individualizuoto poreikių vertinimo ir jų užtikrinimo. Mane džiugina tai, kad šitas projektas sulaukė palaikymo Seime pirminėje stadijoje. (...) Aš tikiuosi, kad šitas projektas įgaus pagreitį pavasario sesijoje, o galbūt bus priimtas. (...)

– Dėkoju už pokalbį.