Lietuvis iš arti stebi Islandijos ugnikalnį: baisu, bet kažkas ten labai traukia

Įrengė takus

„Buvau jau penkis kartus, ir kaskart vaizdas vis kitoks. Tai įspūdingiausia, ką gyvenime esu matęs“, – kalbėjo jaunas vyras.

Šis ugnikalnis, priklausantis Krisuviko ugnikalnių sistemai, yra vos 40 km nuo sostinės Reikjaviko.

Tiek pat yra ir nuo D.Arlausko namų iki šiuo metu didžiausio šalyje traukos tašku tapusio gamtos objekto.

„Geru oru iš mano balkono matyti, kaip iš šio ugnikalnio veržiasi dūmai“, – sakė pašnekovas.

Donatas Arlauskas/Asmeninio archyvo nuotr.

Iš 900 metų neveikusio ugnikalnio įkaitusi lava ėmė veržtis kovo 19 dieną, gamtos galią demonstruodamas vis naujais plyšiais Reikjaneso pusiasalyje Islandijos Pietvakariuose.

„Pirmą kartą nuėjau antrą dieną po išsiveržimo. Nebuvo aišku, kur eiti, kaip eiti. Kai ėjom su žmona buvom ir paklydę. Ne tik mes, bet ir kiti žmonės labai norėjo pamatyti. Iki šiol prie jo labai daug žmonių būna. Išsiveržimas šį kartą įvyko ne neprieinamuose ledynuose, kaip anksčiau, o netoliese kalnuose“, – aiškino D. Arlauskas.

Ilgai klaidžioję lietuviai nuvargo, tačiau savo tikslą pasiekė. Kitus kartus taip vargti nebereikėjo. Tarnybos, matydamos žmonių srautus, suprasdamos, kad smalsuolių vis tiek nesustabdys, įrengė patogius saugius takus, nuorodas, sudarė žemėlapius.

„Įrengė ir mašinų stovėjimo aikštelę. Dabar nuo jos iki vulkano – valanda ir 20 minučių pėstute“, – teigė emigrantas, pastebėjęs, kad iki tol nemažai žmonių klaidžiodami kopdami susižeidė.

„Eina tūkstančiai žmonių, jeigu geras oras“, – apžvelgė D. Arlauskas, ugnikalnį net sapnuojantis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jaudinantis ugnikalnio alsavimas

Koks jausmas prie ugnikalnio? Ar nebijo ten tykančių pavojų? „Žinoma, bet smalsumas pamatyti viską iš arti nugali. Kai grįžti namo, pagalvoji ir supranti, kad ten yra labai pavojinga. Bet vis tiek vėl einu. Kai buvau paskutinį kartą, radau išsiveržusius jau septynis plyšius. Vaizdai buvo dar įspūdingesni. Užburiantys. Esu buvęs tris kartus dieną, dukart naktį. Skirtumas kaip balta ir raudona. Naktį įspūdingiau, įdomiau, bet pavojingiau. Pavojingiau keliauti, takas akmenuotas, gali ir koją išsinarinti, reikia prožektoriaus“, – kalbėjo buvęs klaipėdietis.

Jis pasakojo, kad iki ugnikalnio yra trys keliai. „Jeigu vėjas pučia iš dešinės, reiškia, tas kelias bus uždarytas. Reikia važiuoti per kitą pusę. Kas įdomiausia, buvau penkis kartus, ir kiek ėjau, teko eiti vis kitu taku. Ankstesnis – jau užlietas lavos. Po savaitės vėl kitur būname nukreipiami. Vienu žodžiu, vau, kaskart vis nauji vaizdai“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas, pridūręs, kad naktimis ugnikalnis suaktyvėja, viskas stipriai kunkuliuoja, o garsas primena lyg milžino alsavimą.  

Jis neslėpė, kad prie ugnikalnio besiveržiantys žmonės sulaukia ir neigiamų pastabų, neva įsivaizduoja esantys nemirtingi. „Taip, labai pavojinga, žinoma, bet labai traukia“, – komentavo vyras.

Mačiau ir labai mažus vaikus vedasi prie ugnikalnio.

Saugumo, kaip pasakojo, priduoda tai, kad ant kalno budi daugybė gelbėtojų, situaciją seka ir daugybė ekspertų, matuojančių, kur gali atsiverti kitas plyšys. Po naują atsiveria maždaug kas šešias dienas. Prakalbęs apie pavojų, pašnekovas minėjo įspėjimus saugotis besiveržiančių kenksmingų dūmų. 

Anot jo, prie ugnikalnio vyksta vestuvių ceremonijos, piknikai. Prie nuo lavos įkaitusių akmenų žmonės ir dešreles kepa.

„Mačiau ir labai mažus vaikus vedasi prie ugnikalnio. Tik dabar nerekomenduojama jų vestis, nes dūmai laikosi žemiau, ir vaikai gali jų prisikvėpuoti“, – sakė D. Arlauskas.

Atvykstantiems smalsuoliams rekomenduojama automobilyje už stiklo palikti juo atvažiavusių žmonių skaičių, vardus, pavardes, telefono numerius, kad žinotų, ko ieškoti, jei dingtų. Rekomenduojama turėti prožektorių, karštos arbatos, tinkamai apsirengti, apsiauti, nes nežinia, kaip orai pasikeis. „Pateikiama daug informacijos ir patarimų. Būna, kad užklumpa ir tikrai labai blogas oras“, – teigė vyras. 

Negali atsigrožėti

„Labai didžiulis skirtumas viską stebėti savom akim ir per ekraną. Taip, visą parą galima žiūrėti tiesioginę transliaciją iš ugnikalnio, bet tai ne tas pats. Kai ten esi, nejauti baimės. Esu buvęs per dešimt metrų nuo kraterio. Ugnikalnio kvėpavimas, lavos pumpavimas, tas garsas, toks triukšmas vyksta, aišku, ten viskas susimaišę su skraidančių malūnsparnių gausmu… Negali atsigrožėti!“ –kalbėjo D. Arlauskas, pridūręs, kad esant stipriam ugnikalnio alsavimui po kojom dreba žemė.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Neaišku, kas dedasi po kojomis. Net ir nenoriu galvoti. Galima ir nugarmėti, jeigu įgrius“, – sakė vyras. Yra ir labai karštų vietų, kur neįmanoma prieiti vien dėl temperatūros. „Gali prieiti į penkių metrų, bet nuo karščio skauda net akis“, – pateikė pavyzdį emigrantas.

Kartu su juo prie ugnikalnio vis eina ir žmona. „Kai grįžta, ji sako, gal daugiau nebeeikime. Bet po to sako, na gerai, dar nueisim“, – apie nepaaiškinimą trauką kalbėjo vyras. Paskutinį kartą jie ten lankėsi prieš savaitę.

Dabar jau šešta diena kaip oro sąlygos neleidžia eiti. „Tai lyja, tai vėjas. Šiuo metu pas mus labai stipriai sninga“, – pirmadienį priešpiet pasakojo D. Arlauskas, Islandijoje gyvenantis jau septynioliktus metus ir dirbantis žuvies pramonėje.

Laisvalaikiu, kai geri orai, lietuvaičiai keliauja, žvejoja, poilsiauja prie ežerų, gyrė ir lauko baseinus. Bet šiais metais, kai išsiveržė ugnikalnis, atsirado ir dar vienas traukos objektas. 

„Niekas nežino, kiek jis veiks šįkart, bet prieš 900 metų veikė net 34 metus“, – rėmėsi žiniasklaida vyras.