Atviliojo studijos
Iki išvykdama į Ispaniją, Eglė gyveno Vilniuje, dirbo atvykstamojo turizmo srityje, organizavo keliones po Lietuvą ir Baltijos šalis. Šiandien ji veda ekskursijas po Madridą, vaikšto miesto gatvėmis ir dalijasi jo istorijomis su lietuviais. „Iškeičiau biuro darbą į pasivaikščiojimus po Madridą“, – sako ji.
Į Madridą Eglė atvyko 2017-ųjų rudenį studijuoti. Miestas nebuvo jos svajonių kryptis – prieš tai jame lankėsi, bet ypatingo ryšio nepajuto. Vis dėlto įdomi studijų programa tapo priežastimi susitarti su savimi, kad šis miestas bus tinkamas bent jau trumpam, studijų laikotarpiui. „Studijos baigėsi, o tas trumpam tebesitęsia aštuntus metus“, – šypteli ji.
„Pirmosios dienos Madride priminė įsimylėjimą – viskas nauja, ryšku, įdomu. Akys – didelės, akiniai – rožiniai“, – prisimena Eglė.
Ji vaikščiojo miesto gatvėmis, rodė mamai vaizdo skambučiais minias žmonių, fotografavo saulėlydžius, kurie atrodė nepaprastai įspūdingi. Nors saulė leidžiasi taip pat ir dabar, pirmasis nuostabos jausmas jau kiek priblėsęs – jį pakeitė įprastumas.
Tačiau būtent kasdienybėje Madridas ir pradėjo atsiskleisti. Eglę sužavėjo žmonių gebėjimas skubėti lėtai – net ir didelėje minioje ji jautė tam tikrą ramybę. Kartu teko susidurti su kultūriniais skirtumais.
„Teko susitaikyti, kad asmeninė erdvė čia visiškai sumažėja – kone visur su visais susitikus tenka bučiuotis, eilėse jauti žmogų, stovintį už nugaros, – pasakoja pašnekovė. – Atsiranda daug socialinio kontakto ir pašnekesių: paštininkas papasakoja, kad tuoj išeis į pensiją, su kasininke pasišnekame, kaip gyvename, kavinukėje padavėjas pastebi, kad senokai nebuvau užsukusi. Kartais tai miela ir smagu, bet kartais tiesiog reikia prisiminti, kad jeigu atsakysiu tik vienu žodžiu į klausimą, galiu pasirodyti grubi.“
Kartu keitėsi ir jos kasdieniai įpročiai – vakarienės persikėlė į vėlesnį laiką, nes ispanai vakarieniauja vėlai vakare, atsirado popietinės kavos ritualas, o dienos ritmas natūraliai prisitaikė prie ispaniško gyvenimo tempo.
Miestas tapo savas
Vis dėlto ne viskas buvo lengva. Eglė pripažįsta, kad susidraugauti su vietiniais užtruko. Iš pradžių jų šypsenos ir atvirumas gali sudaryti įspūdį, kad ryšys užsimezga greitai, tačiau tikra draugystė reikalauja laiko.
Pribloškė biurokratijos mastas: „Sakoma: visur gerai, kur mūsų nėra. Tik čia būdama supratau, kad čia daug daugiau biurokratijos nei Lietuvoje“, – pastebi pašnekovė.
Kita vertus, maloniai nustebino vietinių požiūris į lietuvius. „Čia, Madride, lietuvius gražiai ir pozityviai priima“, – sako ji. Šis jausmas prisideda prie to, kad svetima aplinka pamažu tampa artimesnė.
Paklausta, kada nusprendė, kad Madridas – jos miestas, Eglė sako, kad tokio sprendimo nebuvo. „Tiesiog už Madrido užsikabinau, pamilau jį“, – prisipažįsta. Iš pradžių tai buvo smalsumas, vėliau atsirado rutina, dar vėliau – jausmas, kad šis miestas yra savas. Ji tai lygina su patirtimi Lietuvoje, kai iš mažesnio miestelio ar kaimo persikeliama į didmiestį ir ilgainiui suprantama, kad namai gali būti abu. Tik jos atveju šis kelias nusidriekė nuo Vilniaus iki Madrido.
Verda gyvenimas
Madridas, pasak Eglės, yra kupinas kontrastų. „Karališkas, bet kartu savas“, – apibūdina ji miestą. Nors tai viena didžiausių Europos sostinių, pakanka nutolti nuo pagrindinių gatvių ir aikščių, kad pajustum kitokią atmosferą. Eglė juokauja, kad Madridas primena miestą iš daugybės mažų kaimelių, kuriuose verda savas gyvenimas. Norint pamatyti kitokį Madridą, tereikia pakeisti rajoną.
Pirmosios dienos Madride priminė įsimylėjimą – viskas nauja, ryšku, įdomu. Akys – didelės, akiniai – rožiniai.
Šis miestas, jos manymu, yra pats ispaniškiausias – ne toks kaip pajūrio kurortai ar turistų pamėgta Barselona, santūresnis nei Andalūzija, bet būtent dėl to autentiškas. Todėl ji ir siūlo čia atvykti: „Pamatysite kitokią Ispaniją nei pajūris ar salos.“ Anot pašnekovės, kiekvienas čia gali rasti sau tinkamą vietą – nuo pasaulinio lygio muziejų iki futbolo stadionų, nuo ramių terasų iki šurmuliuojančių gatvių.
Norintiems bent šiek tiek pažinti Madridą Eglė rekomenduoja skirti bent kelias dienas, o jei yra galimybė – ir daugiau, įtraukti išvykas už miesto ribų. Geriausias laikas kelionei – pavasaris arba ruduo, nes vasarą čia itin karšta, o kalėdiniu laikotarpiu miestas perpildytas žmonių.
Kalbėdama apie tai, ką verta pamatyti Madride, ji mini ne tik klasikinius objektus, bet ir mažesnius atradimus: „Apsilankykite pagrindinėse aikštėse Puerta del Sol ar Plaza Mayor, Plaza de la Villa, pamatykite karališkuosius rūmus. Jei pavargsite nuo miesto – užsukite į Retiro parką, jei norisi ramesnio parko – Campo del Moro. Bažnyčių mėgėjams – Šv. Pranciškaus bazilika (Basilica de San Francisco) su įspūdingu kupolu. Meno mėgėjams – Reina Sofia, Prado ar Thyssen-Bornemisza muziejai. Žinoma, futbolo gerbėjams turėtų būti įdomu pamatyti stadioną.“
Gastronominiai patyrimai – ne mažiau svarbūs. Pašnekovė pataria paragauti vermuto, ispaniškų sūrių ir kumpio, tradicinio madridietiško sumuštinio su kalmarais (bocadillo de calamares) – tiesa, jis sausas, reikia prie jo priprasti. Patartina paskanauti ispaniško omleto iš bulvių ir kiaušinio (tortilla de patata). Jei norite ko nors įdomesnio, paragaukite sraigių (caracoles), krevečių su česnaku (gambas al ajillo) ar jaučių skrandžių troškinuko (callos a la madrilena).
Nauja kultūrinė patirtis
Nors miestą galima pažinti ir savarankiškai, Eglė kviečia jį atrasti kartu. Ji organizuoja ekskursijas lietuvių kalba, kurios leidžia ne tik pamatyti pagrindinius objektus, bet ir pajusti tikrąją miesto atmosferą. „Noriu, kad jaustumėte, jog jūsų kažkas laukia, ir grįžtumėte su įspūdžiu, kad Madridas gali būti savas“, – sako ji.
Gyvendama čia Eglė susidūrė ir su stereotipais, kuriuos realybė greitai paneigė. Pavyzdžiui, įsivaizdavo, kad Madride laisvai liejasi sangrija. Iš tiesų tai labiau turistų gėrimas, o vietiniai renkasi tinto de verano. Taip pat ir įvaizdis apie nuolat švenčiančius, itin ekspresyvius ispanus ne visai atitinka tikrovę – madridiečiai, jos teigimu, yra santūresni, nei dažnai manoma.
Dar vienas mitas – kad didmiestyje visi kalba angliškai. „Tikrai ne“, – tikina Eglė. Tačiau tai ji siūlo priimti ne kaip kliūtį, o kaip patirties dalį. „Šypsenos ir rankų gestai – universali kalba, kai kitos išeities nebėra. Priimkite tai kaip kultūrinę patirtį. Juk keliaujame, kad ką nors naujo pamatytume ir patirtume“, – sako pašnekovė.
Naujausi komentarai