Vidmantas Urbonas pasiryžęs perplaukti ne tik Baltijos jūrą, bet ir Lamanšą

Tai žmogus, kuris dažnai paneigia gamtos dėsnius, kuris meta iššūkius vandens telkiniams ir dažnai juos laimi. Nei liga, nei galynėjimasis su mirtimi negali jo sustabdyti. Jis ir vėl turi naują tikslą – perplaukti Baltijos jūrą. “Įtemptai tam rengiuosi. Kasdienės treniruotės, darbai ir pasirengimas suryja visą mano laiką”, - Panevėžio miesto savivaldybės valdininkas ir ultratriatlono treneris pamiršo kitus laisvalaikio užsiėmimus. “Žmogus gyvena tol, kol juda į priekį. Jei kas nors lieptų sustoti, pražūčiau”, - plačiai gestikuliavo Vidmantas Urbonas.

- Ar plaukimas per Baltiją nėra pernelyg rizikingas išbandymas? Ar jaučiatės pasirengęs daugiau nei 200 kilometrų iššūkiui?

- Kelis mėnesius intensyviai plaukiojau baseine, treniravausi atviruose vandenyse: ežeruose, upėse, kur vandens temperatūra siekia 5 laipsnius. Balandžio mėnesį parą be miego plaukiojau Ignalinos ežeruose. Dabar stengiuosi neperkrauti organizmo – lengvos treniruotės, pasiplaukiojimas. Palaikau formą, bet kartu stengiuosi pailsėti.

- Iki šiol Baltijos jūros neperplaukė nė vienas žmogus. Ilgiems plaukimams savo gyvenimą skirianti kanadietė Linda Cooks, perplaukusi Sibirą nuo Aliaskos skiriantį Beringo sąsiaurį, nesiryžo įveikti Baltijos jūros. Kodėl manote, kad Jums pavyks?

- Perplaukti jūrą – ne vienintelis tikslas. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį į Baltijos jūros ekologiją, katastrofišką jos padėtį. Nežinau, ar pavyks įveikti daugiau nei 200 kilometrų. Pati Baltija turi tam neprieštarauti – būti nei pernelyg banguota, nei šilta. Per aštuonias dienas sugebėsiu įvykdyti tokį uždavinį. Tiesa, jei neįvyks panašių dalykų, kokie ištiko Lamanšo sąsiauryje.

- Turite galvoje keturių metrų aukščio bangas ir nepakeliamas oro sąlygas?

- Lamanšas yra mažiau prognozuojamas nei Baltijos jūra. Baltijoje štilis trunka bent pusantros ar dvi paras, o Lamanše oras gali keistis kas kelias valandas. Netikiu, kad Baltija banguos keturias paras. Jei oras būtų geras, tokį iššūkį įveikčiau per tris naktis ir dienas.

- Gera sportinė forma – vienas svarbiausių dalykų, kurių reikia jūrą siekiančiam perplaukti atletui. Bet, ko gero, ne tik to?

- Svarbiausia – tikėjimas. Be to, būtina rengtis visą gyvenimą. Nuo mažų dienų toks žmogus privalo grūdinti organizmą, stiprinti psichologinį pasirengimą, dalyvauti varžybose. Pakartosiu, kad nekeliu tikslo įveikti jūros. Atvirkščiai, noriu padėti jūrai, kalbėti apie problemas. Tuomet ir gamta stos į mano pusę.

- Paklausiu tiesiai: nebijote paskęsti?

- Ne, tikrai ne. Privalau apie tai negalvoti, atsipalaiduoti. Tik tada sugebi išvengti nelaimių.

- Bet žmona, matyt, kasdien ragina atsisakyti tokių planų ir likti namuose?

- Ji mane supranta, žino, kad toks prašymas nieko nepakeis. Pažįstami klausia, kodėl tam ryžausi? Primena, kad esu solidaus amžiaus. Bet jokios kalbos manęs nesustabdys. Visuomet tai dariau ir darysiu. Baltija nebus paskutinis iššūkis, būtinai turiu įveikti ir Lamanšą.

- Sunku patikėti, kad po to, kai, išsekus organizmui nuo didelių krūvių, plaukiant Nemunu, Jums buvo konstatuota rabdamiolizė - inkstų nepakankamumas, šeima nebandė Jūsų atkalbėti?

- Jie žino priežastis, kodėl taip įvyko. Pasidaviau emocijoms. Norėjau pamatyti, kur yra žmogaus galimybių riba. Bėgau ir bėgau į priekį, savotiškai laukiau, kol pagaliau nebegalėsiu. Susirgęs maniau, kad tai ir buvo riba, bet dabar suprantu – toli gražu. Žmogus gali viską, tačiau reikia tolygiai ir pamažu judėti į priekį. Lipant laipteliais negalima vieno praleisti ir peršokti, vėliau negalėsi jo apeiti. Po šios pamokos niekada nebandau vaidinti didvyrio.

- Bet tik drąsus žmogus gali ryžtis tokiems išbandymams?

- Keliu tikslus ir stengiuosi juos įgyvendinti. Noriu sau įrodyti, kad galiu tai padaryti. Be to, turi būti viso to prasmė, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į problemas. Įdomu ir tai, kas yra už ribos. Žaibai, liūtys mane tik dar labiau įkvepia. Jaučiuosi atsidūręs savoje stichijoje.

- Nejaugi pamiršote kainą, kurią sumokėjote už norą įrodyti galimybių ribas.

- Nepamiršau, viską puikiai prisimenu. Mėnesį negalėjau atsikelti iš lovos. Medikai diagnozavo ligą, kurią sukėlė per dideli fiziniai krūviai. Inkstai nespėjo valyti toksinų, organizmą pripildydavusių per varžybas. Mėnesį gulėjau beveik nejudėdamas, vėliau pradėjau iš naujo mokytis vaikščioti. Teko viską pradėti iš naujo, judėdavau po centimetrą, po du. Keistas jausmas, kai, atrodo, neseniai galėjai įveikti tūkstančius kilometrų, o dabar net negali paeiti.

- Vadinasi, jau žinote, kur yra žmogaus galimybių riba?

- Ieškojime, ar įsivaizduojamas atstumas yra riba. Kiekvienas žmogus turi tai suprasti. Aš žinau, kad nėra galimybių ribos. Jei ne tu, kitas tai padarys. Visi ieško, bet tik nedaugelis randa.

- Šie principai pritaikomi ir trenerio, ir Panevėžio miesto savivaldybės valdininko darbe?

- Tikrai, jie yra universalūs. Kita vertus, žmogus turi ir pailsėti, atitrūkti nuo darbų. Kai neskamba telefonas, kai nereikia žiūrėti į kompiuterį, atsakinėti į raštus ar konsultuotis su teisininkais, irgi labai daug atrandi.

- Plaukdamas, matyt, negalvojate apie darbą? Beje, ar šį kartą niūniuosite LNK “Žvaigždžių duetuose” išmoktas dainas?

- Per daugybę metų smegenys įprato galvoti apie daugelį dalykų. Jei susikoncentruoji vienoje vietoje, jautiesi išsekęs. Mąstai apie sąnario, kojos, raumenų skausmus. Gal ir padainuosiu. Vienas ekspedicijos rėmėjų padovanojo ausinuką, kuris veikia ir vandenyje. Įsirašysiu ne tik klasikos kūrinius, bet ir kelias mudviejų su Kristina Kazlauskaite atliktas dainas. Buvo įdomus projektas, liko įdomios dainos.

- O grįžęs vėl kibsite į mokslus - juk Jūsų laukia studijos Vilniaus pedagoginiame universitete?

- Kitais metais pradėsiu ketvirtą kursą. Turiu nemažai praktikos, bet trūko teorinių žinių. Mokslas užpildo tokias spragas. Tie dalykai labai įdomūs.

- Nieko nekalbate apie savaites, kurių prireiks atsigauti po plaukimo per Baltiją. Supratau, kad jų ir neprireiks. Ko gero, užgrūdino pats gyvenimas, kuriame netrūko sukrėtimų – avarija, pašalinimas iš Seimo rinkimų dėl nuslėpto teistumo ir pan.

- Moraliniai kirčiai palieka gerokai gilesnius randus. Jei juos atlaikai, įveiksi ir visus kitus dalykus. Jei padarai klaidą, ją labai sunku ištrinti iš atminties. Kad ir ta avarija, - tūkstančiai žmonių patenka į panašias situacijas, bet man sunku ją pamiršti. Plaukdamas per Baltiją apie tai tikrai negalvosiu. Dabar man svarbūs kiti dalykai.