V. Kochanskytė: Svazilande viltis auginama malda ir sunkiu darbu

Šventadienis yra šventadienis

Sekmadienis Svazilande tikrai šventa diena. Jau prieš atvažiuodami buvome informuoti, kad sekmadienį filmuoti negalėsime. Ne tik dėl bažnyčios patarimo: sekmą dieną švęsk, bet ir iš senų laikų susiklosčiusios tradicijos. Šventadienis šioje žemėje yra šventadienis – tai yra šeimos ir maldos diena.

Nors labai norėjosi gerai išsimiegoti bent šią naktį, nusprendėme, kad nepažeisime per penkis „Unicef“ Lietuva misijų metus susiklosčiusios tradicijos – apsilankyti vietos bažnyčioje, drauge pasimelsti už šio krašto žmones, jų geresnę ateitį ir už misijos sėkmę, kad ji šiems žmonėms atneštų ne tik naudą, bet ir sustiprintų šviesesnio gyvenimo viltį.

Kadangi nuovargis buvo stipresnis už mūsų pasiryžimą anksti atsikelti, tai į katalikų bažnyčios Šv. mišias pavėlavome. Tada sužinojome, kad mažučiame Siteki miestelyje yra ir kitų religinių bendruomenių. Dauguma šalies gyventojų išpažįsta krikščionybę (protestantai, anglikonai, katalikai, Afrikos sionistai). Į anglikonų bažnyčią suskubome mišių pabaigai. Sužinoję, kad metodistų bažnyčioje mišios prasidės už gero pusvalandžio, nudžiugome, nes šios religinės bendruomenės rituale labiausiai atsiskleidžia senoji Afrikos genčių kultūra – jų giesmės, ritmai... Tuo netrukome įsitikinti. Vaikai į bažnyčią renkasi visu pusvalandžiu anksčiau ir drauge su dviem mokytojomis entuziastingai repetuoja giesmes. Prieš mišias jie susodinami šalia altoriaus. Baigiantis mišioms, vaikai sustoja į chorą prieš altorių ir gieda išmoktas giesmes, šlovinančias Dievą, meilę, gyvenimą. Tradicinė, tik šio krašto žmonių tapatybę liudijanti kultūra, metodistų bažnyčioje gyvuos tol, kol čia gyvens žmonės, kurie myli savo tėvų žemę, kalbą, kultūrą, gerbia tradicijas. Mišios tęsiasi ilgai, žmonės neskuba, patys entuziastingai gieda, meldžiasi, laimingi klauso savo vaikų giedojimo, pabendrauja. O kur skubėti? Juk palaima būti bendraminčių būryje, suvienytiems tikėjimo, kad Dievas laimina jų viltis, svajones, jų gerus darbus.

Keista, pagalvojau, kodėl taip mažai žmonių sekmadieniais skuba į bažnyčią, stengiasi nors vieną valandą savaitėje pabūti mąstančiu, jaučiančiu, svajojančiu žmogumi. Juk tai brandina, augina tave kaip žmogų, plečia asmenybės ribas. Kodėl pasaulyje to nori tik mažuma?.. Kodėl dauguma apsisprendžia būti tik vartojančiu žmogumi ir skuba į prekybos centrą užuot skubėtų į bažnyčią?... Klausimas, į kurį atsakymo neranda pasaulio išminčiai jau ne vieną tūkstantį metų.

Tad ir mes nesistengėme į jį atsakyti, o su malonumu klausėmės senųjų giesmių, perpintų svazių genties ritmais, drauge su vietos žmonėmis kėlėme širdis aukštyn, švieson. Iki vėlaus vakaro maloninomės bendryste su Svazilando „Unicef“ darbuotojais – Noni ir Mambo Makosini. Pasakojome vieni kitiems apie savo šalies gyvenimą, tradicijas. Politikavome. Filosofavome apie gyvenimo ir savo darbų prasmę. Ir nors mūsų šalis skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, atradome daugybę bendrų, visus mus apjungiančių dalykų. Atrodė, kad mes jau daugybę metų vieni kitus pažįstame. Bet kitaip ir būti negali – juk „Unicef“ idėjos ,,Už kiekvieną vaiką“ suvienyti ir vykdome šią misiją. Minčių, pakylėjančių dvasią, persmelktam šventadieniui baigiantis, pagalvojau, kad bus liūdna išsiskirti... Juk nežinia, ar dar kada likimas ir darbai suves...

Skaniausia pasaulyje košė

Saulei vos patekėjus, leidomės į kelionę. Vytaras Radzevičius dar lėktuve, skrendančiame iš Frankfurto oro uosto į Svazilandą. Jo laukia tikrai nelengva diena – po 24 valandų kelionės iš aerouosto jį atveš tiesiai į filmavimo vietą. Šeimos, su kuria bendraus Vytaras, istorijos filmavimui skirta tik viena diena, tad, iki jam atvažiuojant, režisierius ir operatorius skuba nufilmuoti tai, ką galima nufilmuoti be Vytaro. Šiandien draugaujame su močiute Metula (61 metai) ir trim jos anūkais: 15 metų berniuku ir dviem mergytėmis: 9 ir 6 metukų. Vaikučių tėvai mirė prieš penkerius metus. Mažutis namelis. Aplink namelį sausros nualinta žemė ištroškusi vandens. Močiutė iš cukranendrių ,,audžia“ šiaudų kilimėlius, kuriuos pardavusi, šiek tiek prisiduria prie pensijos (20 dolerių į ketvirtį). Maistui neužtenka, o apie kažką kita nėra, ko ir svajoti...

Kas gelbėja? „Unicef“ maisto porcija našlaičiams vienąkart per dieną. Močiutė šiame centre savanoriauja, tai ne tik jos anūkai, bet ir ji pati gauna bent vieną kartą per dieną pavalgyti. Vaikai šiame centre mokosi elementarių higienos taisyklių – nusiplauti rankas po tualeto ir prieš valgį. Mokosi dainuoti, įvairių žaidimų. Vaikai šioje šalyje dažnai augina vieni kitus – AIDS ir tuberkuliozė negailestingai ,,šienauja“ ne tik šią Afrikos valstybę. Skurdas nepadeda sklisti informacijai, kas tai per ligos, kaip nuo jų apsisaugoti, kokios baisios jų pasekmės. O dar trečius metus čia nesiliaujanti sausra, neužtenka švaraus vandens... Beveik pusę šalies gyventojų sudaro vaikai (apie 400 000). Apie 100 000 iš jų našlaičiai, t.y. kas 4 vaikas Svazilende yra našlaitis. 15 000 šalies ūkių yra valdomi vien vaikų.

Vaikai, nešini plastikiniais dubenėliais, tekini skuba į „Unicef“ centrą. Juos pasitinka mokytoja, dirbanti šalia esančioje kaimo mokykloje ir savanoriaujanti šiame centre (ji yra šio centro vadovė). Atskubėjo dar ir kelios kaimo moterys, kurios irgi čia savanoriauja. Kol mokytoja aiškino vaikams higienos taisykles, moterys, atsinešusios čia pat už tvoros pasirinktų žagarų, užkūrė laužą, užkaitė didžiulį puodą kukurūzų miltų košės. Vaikai, belaukdami skaniausios, sočiausios pasaulyje košės, žaidė ir dainavo. Košei išvirus, išsirikiavo į ilgą eilę. Vytaras drauge su moterimis padalino maistą. Vaikučiai su pilnais dubenėliais sėd, kur papuola, – ant molinos žemės, ant akmenų ir godžiai valgė košę, kai kurie net išlaižydami dubenėlius. Pavalgę švariai plovė dubenis ir sėmė šaltinio vandenį iš kibirų, kuriuos iš kaimo šulinio atnešė tos pačios moterys. Matėsi, kaip godžiai jie geria savo ,,desertinį“ gėrimą – juk vandens čia irgi trūksta. Bet vienas kitas pasiliko košės ir nešėsi į namus – sergančiai sesutei ar broliukui, o gal mamai ar močiutei, kuri, kaip ir mūsų istorijų herojės, vienišos augina būrį vaikų ir anūkų.

Vytaras atnešė dovanų – maišą kukurūzų nuo „Unicef“. Skaniausios pasaulyje košės vaikams užteks visam mėnesiui. Mokytoja su džiaugsmu priėmė vaikams dovanotus sąsiuvinius ir pieštukus, džiugiai pasipuošė šaliku su užrašu „Lietuva“. Mažuosius gi labiausiai nudžiugino kamuoliai, su kuriais iš karto entuziastingai puolė žaisti, įtraukdami ir Vytarą, ir mokytoją, ir mūsų istorijos močiutę Metulą. Pažaidus, prisikrykštavus visiems su kamuoliais, mokytoja vaikus surikiavo į chorą ir jie mums atsidėkodami sudainavo keletą savo šalies dainų.

Paskui keliavome į močiutės Metulos namus, kur ji Vytarui nuoširdžiai atviravo, papasakojo apie savo gyvenimą, o kartu ir apie daugelio skurdo bei bado kamuojamų Svazilando šeimų kasdienę realybę.

Nuostabu tai, kad močiutė Metula, kaip ir manosios istorijos mama Sondo, nesiskundė, nedejavo, nekeikė pasaulio nei valdžios, nekaltino nieko. Paklausta, kur randa atramą, ji atsakė: dirbu, meldžiuosi ir tikiu, kad mano maldos bus išklausytos. Moterys čia yra gyvybingos, pasiryžusios bet kokia kaina išgyventi ne tik pačios, bet ir neleisti numirti savo vaikams ir anūkams. Kai matai, kaip žmogus stipriai kovoja už gyvenimą, kaip gali jam nepadėti?...