Evangelikų reformatų kunigas laiko randa ir dvasingumui,ir ekstremalioms pramogoms

Pagal 1991-ųjų scenarijų, šio žmogaus jau nebeturėtų būti tarp gyvųjų. Jį, kaip ir kitus septynis budėjusius Medininkų muitinės poste, paguldė ant statybininkų vagonėlio grindų kontroliniais šūviais į galvą. Bet kartais net kruopščiausiai suplanuoti nusikaltimai nepavyksta taip, kaip tikisi budeliai.

Tomo Šerno gyvenimas skilo į dvi dalis „iki to“ ir „po to“. „Esu kitoks. Koks būčiau? Nežinau. Svarbiausia, kad dabar esu laimingas“, - pokalbį pradėjo evangelikų reformatų kunigas, vienintelis gyvas Medininkų žudynių dalyvis T.Šernas.

- Su kuo Jums pirmiausiai asocijuojasi Medininkai?

- Yra daug dalykų, gal dėl to, kad labai dažnai ten būnu. Stovi Vytauto laikų pilis, eina Europos Sąjungos išorinė siena. Net laikas neištrina to, ką ten patyriau. Medininkai man – košmaras, kuris pakeitė gyvenimą.

- Ar dabar, nuo kruvinųjų įvykių praėjus šešiolikai metų, galite ramiai kalbėti apie tos nakties įvykius?

- Dažnai apie tai negalvoju, bet tokių dalykų juk nepamirši. Baigiantis pamainai, apie ketvirtą valandą ryto, iš miško iššoko rusiškomis kariškomis uniformomis vilkintys vyrai su ginklais. Visus, kurie buvome vagonėlyje, suguldė ant grindų ir pradėjo šaudyti į galvas. Vieną policininką, kuris budėjo lauke, nušovė vietoje, kitą atvedė į vagonėlį ir paguldė šalia mūsų. Atsimenu tik tiek.

Kai atgavau sąmonę, gulėjau kniūbsčias kraujyje. Nežinojau, kad aplinkui – vieni lavonai. Girdėjau kažkokius garsus, kažkas sunkiai šnarpštė. Vėliau paaiškėjo, kad vienas iš žuvusiųjų rytą dar kvėpavo, buvo ištiktas komos. Jį girdėdamas aš pamaniau, kad visiems gerokai kliuvo, bet – gyvi.

- Šią savaitę Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad žinomos visų Medininkų budelių pavardės. Jei turėtumėte galimybę susitikti, ką jiems pasakytumėte?

- Nenoriu jų matyti. Tikriausiai, jie irgi jaučia tą patį. Jeigu atgailautų, kitaip mąstytų, toks susitikimas turėtų prasmę, bet dabar nematau jokios prasmės. Tie žmonės slapstosi nuo teisingumo.

- Šįkart metinės išskirtinės dar ir tuo, kad visi gali perskaityti apie Jus parašytą knygą „Vakar buvo rytoj“. Ar joje sutilpo visos tos nakties detalės?

- Nėra nė vienos knygos, kuri sutalpintų visą gyvenimą. Joje neįmanoma tiksliai atspindėti kraupių žudynių vaizdų, košmaro. Bet autorė Aurelija Arlauskienė stengėsi, ir tai yra svarbiausias dalykas.

- Toje knygoje Jūs vadinamas herojumi. Ar toks ir jaučiatės?

- Nenoriu ginčytis su tais, kurie mano veiksmuose įžvelgia kokią nors prasmę. Pavadino, tai pavadino. Ar jaučiuosi? Priklauso nuo to, ką vadinsime herojais. O kas yra herojus? Kiekvieno žmogaus gyvenime yra heroizmo, ko gero, - ir mano. Kovoti prieš blogį, ką tuomet įsivaizdavau darąs, bandyčiau kitokiomis priemonėmis. Efektyvesnėmis. Tačiau tada dariau tai, ką maniau esant geriausia. O kad atsitiko tai, kas atsitiko… Tiesiog taip susiklostė likimas.

- Jūsų kolega evangelikų reformatų kunigas yra ištaręs šiltus ir gražius žodžius: esate žmogus, vietoje keršto pasirinkęs tarnavimą. Nesakykite, kad tai lengva.

- Išsivaduoti iš keršto troškulio yra sunku. Kerštas – tai lengvas savęs patenkinimo būdas. Bet jis niekur neveda, neatstato jokios teisybės. Susidaro velniškas „dantis už dantį“ ratas. Iš jo ištrūkti įmanoma tik atsisakius keršto idėjos. „Kas nori iš jūsų būti didžiausias, tebūna mažiausias ir tarnauja visiems“ – taip pasakyta Evangelijoje. Šie žodžiai turi niekada nesenstančią prasmę, aš tai žinau.

-Tai, kad tapote dvasininku, jau nebeatrodo netikėta. Tiesą sakant, diakono drabužis Jums kažkaip natūraliai tinka. Vis dėlto kodėl – kunigas? Ir kodėl – evangelikų reformatų?

- Gyvenimas atvedė. Dievas. Žmogui leista pasirinkti. Jis renkasi, renkasi, kol suranda tai, kas jam iš tiesų svarbu. Savo vietą. Po traumos aš nutariau studijuoti, kas man tikrai įdomu, kas jaudina. Įstojau į Klaipėdos universitetą, į Evangeliškosios teologijos katedrą. Šios studijos, ko gero, ir lėmė, kad tapau evangelikų reformatų kunigu. Kai trūksta dvasininkų, net tokie, kaip aš, gali suteikti bendruomenei naudos.

- Ar kada nors pamąstote, kaip būtų pasisukęs Jūsų gyvenimas, jei ne Medininkų tragedija?

- Aš neįsivaizduoju. Greičiausiai būčiau baigęs Veterinarijos akademiją. Bet tai būčiau ne aš, ne tas, kurį matote šiandien, o visiškai kitas žmogus su kita pasaulėžiūra, kita patirtimi.

- Galbūt tas kitas žmogus būtų puikus veterinaras, juk mokėtės Lietuvos veterinarijos akademijoje? O gal principingas muitininkas?

- Neįsivaizduoju. Nežinau. Gyvenimas pateikia savų staigm enų.

- O kaip gyvenate šiandien?

- Įvairiai. Ir gerai, ir sunkiai. Gerai, kai pagalvoju, kad esu turtingas: turiu šeimą, matau pasaulį, man šypsosi gyvenimas. Namuose manęs laukia žmona Rasa ir dukrelė Gertrūda, kuria aš labai džiaugiuosi. O sunkumai – jų, žinoma, būna. Kaip ir kiekvienam. Visi mes patiriame ir linksmesnių akimirkų, ir tokių, kurios slegia.

- Ar prisimenate, ką pirmiausiai dukrai pasakėte, kai nusivežėte į Medininkus?

- Jai ten labai patinka. Bet ne pasienio punktas, o pilis. Ji žino mano istoriją, bet vis dar yra pernelyg maža, todėl suvokimas kitoks nei suaugusių žmonių.

- Ar ji supranta, kad ten prasidėjo kitoks tėvo gyvenimas. Kad ir be tokių smulkmenų kaip pasivaikščiojimas po mišką. Iki tol tai buvo mėgstamiausias Jūsų laisvalaikio užsiėmimas.

- Su juo neatsisveikinau. Aš vėl turiu galimybę vienas nukakti į mišką. Draugai patarė ir aš įsigijau nuostabų dalyką – keturratį motociklą. Su tokiu visureigiu dabar važinėju po miškus, po pelkes, pajūriu. Dažnai, kaip mėgstu, vienas. Porą kartų reikėjo manęs vykti gelbėti – nukelti nuo kelmo, vieną kartą susilaužiau ir išsinarinau ranką. Nuo tada žmona šiek tiek bijo, mane išleisdama. Bet tai toks didelis malonumas. Tai padeda man džiaugtis gyvenimu.

- Džiaugtis gyvenimu? Yra daugybė sveikų žmonių, kurie nuolat niurzga ir skundžiasi, o Jūs sakote, kad esate laimingas?

- Kai atima, tai būtinai ir duoda. Jei žmogus moka džiaugtis mažais dalykais, gyvenimas būna labai gražus. Psichologiškai kartais būna labai sunku – skauda galvą, ir pirštai – gerokai sunkesni. Bet nieko, viskas gerai.