“Tobulas vyras – su polėkiu ir truputį pamišęs“

“Balticum“ televizijos tiesioginių eterio laidų vaizdo režisierė Guoda Strepiakaitė jaučiasi seniai išdavusi savo gimtąjį miestą Kauną. Mergina, neįstojusi į Muzikos akademiją Vilniuje, pasirinko Klaipėdos universiteto Menų fakultetą ir baigė čia teatro režisūrą. Nuo tada ji ir įsimylėjo Klaipėdą. Tik atvažiavusi čia, Guoda pajuto, kad tai - “jos miestas“ ir kad uostamiesčio energetiniai laukai puikiai tinka jos nerimastingai pašėlusiai sielai. Ji nesigūžia nuo jūros vėjų, jie moteriai patinka, nes asocijuojasi su nuolatiniu vyksmu ir kūryba. Juk svarbiausia gyvenime – nestovėti vietoje. Guoda mano, kad Klaipėdoje šaknis ji suleido neatsitiktinai, mat pradėta ji buvo Palangoje. Ir žmonės pamario krašte moteriai prie širdies – be pozos, paprastesni, tikresni, nuoširdesni nei Kaune. Guodos nuomone, didžiausias jos privalumas – komunikabilumas, bet prisipažįsta, kad “dovanėlė“ gyvenimo partneriui ji tikrai nėra. Moteris mielai išklauso pastabas, bet ir pati mėgsta į akis tiesą rėžti. O tai, pasirodo, patinka ne visiems, tad tenka mokytis ir laiku nutylėti. Taip pat Guoda mano, kad jos per didelis atsakomybės jausmas irgi nėra labai gera savybė, nors dėl šio bruožo televizijoje priekaištų ji nesulaukia...

Trumpas dosjė: 25 metų, zodiako ženklas – Jautis, palikuonis jau pakeliui į pasaulį.

- Kokia tavo nuomonė apie Lietuvos vyrus?

- Tiesą pasakius, mano nuomonė apie Lietuvos moteris geresnė nei apie Lietuvos vyrus. Jos gražios, išmintingos, darbščios, neišlepintos. Žinoma, pasitaiko ir kvailų blondinių, bet išvis lietuvaitės – šaunios. Ir tai dar patvirtino draugės pasakojimas apie amerikietes, kurios buityje tik mygtukus sugeba spustelti, nutukusios ir be automobilio niekur nejuda. Gal tarp lietuvių galima aptikti moteriško pavydo apraiškų, bet tai tikriausiai natūralu. Lietuvos vyrai savo išore man atrodo truputį vienodi. Pasigendu išradingesnių, ryškesnių, kūrybiškesnių asmenybių. Žinoma, apie visumą spręsti sunku, nes kiekvienas žmogus – tai neatskleistas atskiras pasaulis. Bet jei lietuviai turėtų nors kiek daugiau itališko temperamento, spontaniškumo, “draivo“ ir daugiau rodytų dėmesio moterims – būtų šaunu. Dabar lietuvaičiai atrodo mieguisti, lyg vaikščiotų migloje.

- Kaip įsivaizduoji tobulą vyrą?

- Tai visų pirma asmenybė, turinti tikslus ir jų siekianti. Man tobulas vyras – kūrybiškas, išradingas, nenuspėjamas, sugebantis nustebinti pačiais netikėčiausiais momentais. Jis turi būti su polėkiu, netgi truputį pamišęs ir kad akys degtų gyvenimo džiaugsmu. Gulinėjantys ir žiūrintys namie televizorių – visai nepatinka, nors kitos moterys gal tokiais džiaugiasi, kad tik namie vyrelis būtų. Mane tokie nervina. Vyrui taip pat svarbu turėti gerą humoro jausmą. Tai gali būti ir juodas humoras. Jis turėtų nesureikšminti buities. Ir, žinoma, būti draugas ir geras meilužis.

- Ar tokių būna?

- Nežinau, tikriausiai ne, bet norisi tikėti. Viltis juk miršta paskutinė. Žinoma, keliant tokius reikalavimus vyrui, ir pačiai reikia pasitempti, o tiksliau – nuolat temptis.

- Į ką atkreipi dėmesį, pamačiusi nepažįstamą vyriškį?

- Į akis, į žvilgsnį. Gal jis hipnotizuoja, gal iš akių sklinda šviesa ir nuoširdumas, o gal jose šokinėja velniūkščiai. Na, o paskui atkreipiu dėmesį į bendrą vaizdą. Ne veltui sakoma, kad pasitinkam pagal rūbą, o išleidžiam – pagal protą. Tiesa, man asmeniškai patinka tamsiaplaukiai.

- O į ką vyrai atkreipia dėmesį, pamatę nepažįstamą moterį?

- Manau, į krūtinę ir į kojas (į tų, kurios ilgos). O gal paskui į akis? Tiesą sakant, nežinau.

- Koks komplimentas tau gražiausias?

- Girdėjau daug, bet įstrigo vienas. Ir nežinau - kodėl. Prieš kokius ketverius metus bendrakursis man pasakė: ”Tavo akys panašios į klevo lapų spalvą“...

- Ar reikia vyrams sakyti komplimentus?

- Reikia! Juk jie irgi nori būti pagirti ir įvertinti.

- Ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio?

- Tikrai tikiu. Kaip galima netikėti, jeigu gyvenimas pilnas įvairiausių stebuklų ir netikėtumų, o meilė ir yra vienas iš tų stebuklų. Manau, būna taip, kad iš pirmo žvilgsnio supranti, kad tai tavo žmogus ir kažkas įvyks.

- Ar egzistuoja amžina meilė?

- Man apskritai labai sunku suvokti, kas yra ta amžinybė. Juk viskas gyvenime keičiasi, viskas juda ir pats žmogus yra laikina būtybė. Todėl apie amžiną meilę labai sunku kalbėti.

- Kas tau yra meilė?

- Tai - varomoji gyvenimo jėga. Tai - jausmas, kuris turi be galo daug spalvų. Tai didžiausia vertybė pasaulyje. Nes viskas, kas gimsta iš meilės – vaikai, knygos, spektakliai, – spinduliuoja gerą, šviesią energiją. Norėčiau palyginti meilę su vandens stichija. Svarbiausia, kad ji nebūtų panaši į stovintį vandenį. Meilė gali būti lyg audringa jūra arba kaip čiurlenantis upelis. Ji gali panėšėti į lietų – švelnų pavasarinį atgaivinantį arba į liūtį, permerkiančią tave iki paskutinio siūlo galo. Meilė – ne tik džiaugsmas, bet ir skausmas. Ir dar, meilė nieko bendra neturi su turėjimu. Mes įsivaizduojame, kad galime turėti žmogų, bet išties, mes tik galime būti šalia jo ir jį mylėti. Kai myli, nieko nereikalauji iš žmogaus. Tu gali savo mylimojo ir nematyti, bet jauti jį. Gal tai ir iš pasakų sferos, bet aš tikiu, kad tokia meilė egzistuoja. Ir jeigu, neduok Dieve, tektų rinktis – mylėti ar būti mylimai, tai aš sutikčiau pati mylėti. Nes yra baisi kančia, kai negali atsilyginti tuo pačiu tave mylinčiam žmogui.

- Kas tau yra ideali santuoka?

- Kai žmonės susitinka ir be žodžių supranta, kad surado savo antrąją obuolio pusę. Bet manau, kad daugelis gyvena ne su savo tikrąja antrąja puse. Na, o realioje santuokoje svarbi meilė, pasitikėjimas ir pagarba. Idealioje santuokoje viskas klostosi savaime, o realioje – nuolat tenka “dirbti“, tai yra sąmoningai kurstyti šeimos židinį, kad jis neužgestų kasdienybės rutinoje. O tam reikia nemažai kūrybingumo ir išradingumo.