“Svarbiausia – moters vidinis grožis”

Valentino dienos proga nusprendėme pakalbinti bene žymiausią Klaipėdos Valentiną. Tuo labiau kad yra ir kita gera proga. Vos prieš porą dienų gerbiamas Lietuvos Respublikos Seimo narys Valentinas Greičiūnas atšventė savo 65 metų jubiliejų. Jaunatviška energija spinduliuojantis politikas mielai sutiko trumpam pamiršti kunkuliuojančias politikos aktualijas ir pasikalbėti ne mažiau rimta tema – apie Lietuvos vyrus ir moteris. Bet pradėkime nuo Valentino dienos.

- Ar visada šventėte Valentino dieną?

- Valentino dieną švęsti prisieidavo visada, juk vardadienis nuo gimtadienio vos porą dienų nutolęs. Dabar pradedu galvoti, kad prieš 65 metus tėvai gal tiesiog nujautė, kad šis vardas bus susijęs su meile. Tad dabar, šiai šventei įgijus kitą atspalvį, vardadienį tapo dar maloniau švęsti.

- O kokią reikšmę Jūsų gyvenimui turi meilė?

- Štai jau 42 metai, kai sukūriau šeimą, myliu ir gyvenu vis su ta pačia. Bėgant metams, meilė įgyja vis kitas spalvas, atspalvius ir pustonius. Ji tampa išmintingesnė ir reiškiasi vis kitomis formomis. Žinoma, visada išlieka tas pirmojo įsimylėjimo impulsas, bet paskui atsiranda vaikai, tai dalis meilės tenka jiems. Dabar dukrai jau 40, o sūnui – 35-eri, tai didžioji meilės dalis skiriama anūkams. Kai tuokėmės su Irena, man buvo tik 23, jai 21. Tada dirbau statybos treste, vakarais mokiausi, dar ir sportavau, tad tai meilei ir laiko nelabai buvo. Mano žmona tikrai buvo kantri, juk net šešetą metų vedę dalijomės miegamuoju su mano tėvais. Tik širma skyrė lovas... Tad teko laviruoti...

- Ar tikite amžina meile?

- O keturiasdešimt dveji metai jau prilygsta amžinybei ar ne? Manau, kad siekti amžinos meilės ir ja tikėti yra būtina. O Lietuvoje šeimoms ypač reikia stabilumo.

- Kaip galėtumėte apibūdinti tipišką lietuvę?

- Manau, lietuvaitės pasižymi prieraišumu šeimai bei rūpinimusi šeima. Žinoma, yra ir išimčių. Taip pat daug kas priklauso nuo to, ar moteris gyvena kaime, ar mieste, koks jos išsilavinimas, bet, manau, nepriklausomai nuo to lietuvaitės yra geranoriškos, nuoširdžios, vaišingos. Pavyzdžiui, tokioje Vokietijoje svečiui atsisakius vaišių vieną kartą, niekas nepuls siūlyti dar tris kartus. O Lietuvoje tikrai pasiūlys. Taip pat lietuvės yra gražios. Ir tai vertina ne tik lietuviai vyrai, bet, mūsų nenaudai, - ir užsieniečiai.

- O koks yra tipiškas lietuvis?

- Manau, kad yra skirtumas tarp regionų pačioje Lietuvoje, bet apskritai lietuviai yra šiauriečiai, net ir ūgiu jie pralenkia savo kaimynus iš rytų ar iš pietų. Lietuviai – darbštūs. Tai įrodė ir istorija. Ar emigruodavo jie į Vakarus, ar ištremti būdavo į Rytus, tačiau visur sugebėdavo įsitvirtinti, aprūpinti šeimą ir į mokslą išleisti vaikus. Manau, kad šis mūsų vyrų bruožas tikrai geras. Pamenu, kai prieš porą dešimtmečių teko keliauti po buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, dažnai galėdavau pastebėti vaizdą, kad vyrai vakare susirinkę lošia domino ar kortomis, o moterys kažkur triūsia. Lietuvoje to niekad nesu pastebėjęs. Tiesa, pastaraisiais metais vis labiau ryškėja ir negatyvūs mūsų tautos bruožai. Vis dažniau girdime ir skaitome apie vagystes, žmogžudystes ir kitus nusikaltimus. Tai tikriausiai vyksta todėl, kad daugelis laisvę įsivaizduoja labai primityviai – laisvas, vadinasi, darau, ką noriu. Manau, kad ir žiniasklaida, vis akcentuodama neigiamas gyvenimo puses, daro meškos paslaugą. Juk koks jaunikaitis pasižiūri filmą apie gangsterius ir “paslysta ant banano žievės“, tikėdamasis greitai ir lengvai praturtėti...

- Ar Lietuvoje vyrauja matriarchatas ar patriarchatas?

- Manau, kad sugebame išlaikyti balansą. Žinoma, skirtingose šeimose skirtingai partneriai pasiskirsto darbus ir pareigas. Daug kas priklauso nuo partnerių gebėjimų. Juk yra moterų, kurios puikiai reiškiasi visuomenėje ir pasiekia ženklių rezultatų kultūros, švietimo, medicinos srityje. Tačiau jau taip gamtos surikiuota, kad vyras ir moteris visada išliks skirtingi ir kiekvienas turės tik jam būdingų gebėjimų bei iš to kylančių pareigų. Kad ir fizinės jėgos veiksnys egzistuoja. Manau, šeimoje svarbiausia yra supratimas, mokėjimas vienas kitą vertinti, paremti. Tačiau aš laikausi tos nuomonės, kad darbo rūpesčiais visai nebūtina apkrauti namiškių ir dalintis kiekviena darbe iškilusia problema. Juk po kelių dienų ji gal išsispręs, o tada jau bus galima papasakoti kaip apie praėjusį įvykį.

- Kaip apibūdintumėte idealią moterį?

- Nežinau, ar toks turėtų būti eiliškumas, bet manau, kad moteriai tikrai yra svarbus grožis. Dažniausiai visų pirma įspūdį padaro išorinis grožis, bet vėliau atsiskleidžia moters vidinis grožis. Ji taip gali suspindėti, kad tas vidinis grožis gali užgožti net išorinio grožio trūkumus. Moteris per savo gyvenimą keičiasi. Ir juk būna dažnai taip, kad kokia niekuo neišsiskirianti bendraklasė, sutikta po keleto metų, pasirodo besanti įspūdinga moteris. Moteris keičiasi ir įgyja vis kitą žavesį. Moteris turi išmokti save parodyti ir transformuoti, nesitenkinti vien tuo, ką davė gamta ir tėvai. Moters šukuosena, makiažas, elgesys – viskas yra svarbu. Nemanau, kad visam tam reikia tik pinigų. Pirmiausia reikia išmokti būti patrauklia mokėti nujausti, kas yra gražu. Ir natūralu, kad moteris nori patikti. Ir būtų gerai, kad ne tik viešumoje, bet ir namie ji stengtųsi būti graži ir patraukli. Taip pat moteriai yra svarbus išsilavinimas, mokėjimas bendrauti su aplinkiniais.

- Užsieniečiai dažnai priekaištauja, kad Lietuvos vyrai nemoka skirti dėmesio nei sau, nei savo moterims. Kaip Jūs vertinate tokią nuomonę?

- Na, kadangi gyvename rinkos sąlygomis, įvertinčiau tai kaip konkurentų pareiškimą, kai jie, stengdamiesi nuvertinti mus, bando išaukštinti save. Tačiau yra čia ir dalis tiesos. Lietuvių vyrų charakteris yra šiaurietiškas, gal kiek primenantis skandinavišką, ir lietuviai vargiai pils komplimentus kaip italai ar gruzinai. Žinoma, pasakyti komplimentą – irgi menas. Gal reiktų jau mokykloje berniukus mokyti pagarbiai elgtis su moterimis. Pamenu savo muzikos mokytoją Antaną Grudzinską. Po pamokų jis išleisdavo namo mergaites, o mus, paauglius, pasilikdavo vyriškiems pokalbiams. Man tie pokalbiai giliai įstrigo į širdį, iki šiol juos ir savo mokytoją su pagarba prisimenu. Nežinau, kokių dalykų dabar mokyklose moko, bet tokios tikro vyriškumo pamokos tikrai būtų ne pro šalį. O dėl dėmesio sau, tai tikrai reiktų vyrams pasitempti. Ir tinkamai kaklaraištį užsirišti vyras turėtų mokėti, ir žinoti, kokio jis ilgio turi būti. Nebūtinai prabangiai, bet gražiai apsirengęs vyras yra ne tik patrauklus, bet kartu ir demonstruoja savo pagarbą aplinkiniams.

- O jūs ar pakankamai dėmesingas savo žmonai?

- Na, per tuos 42 metus dar nė karto nepamiršau rožių puokštės per vestuvių metines įteikti, bet ar moku komplimentus sakyti, čia jau reiktų jos paklausti...