Visą parą nenurimstantis miesto pulsas, stulbinami komunistinės santvarkos ir klestinčio kapitalizmo deriniai, aukščiausi pasaulio dangoraižiai, siaurutės pilkos gatvelės ir neapleidžiantis jausmas, kad esi svetimas. Tokia lietuvės, gyvenančios Kinijoje, kasdienybė.

Šanchajus (Kinija)

Ne svajonių šalis

Gydytoja Vaiva Sadauskaitė-Kuehne su šeima viename didžiausių Kinijos miestų – Šanchajuje – gyvena jau septintus metus.

Kai 1996 m. Lietuvoje susipažino su vokiečiu Berndu, vienos Nyderlandų bendrovės inžinieriumi, jauna moteris galėjo tik nujausti, kad jai, Kauno klinikų vaikų endokrinologei, profesinę karjerą teks tęsti užsienyje. Po vestuvių pora apsigyveno Vokietijoje, o mokslų daktaro disertaciją 2004 m. lietuvė gynėsi Švedijoje.

"Iš karto po disertacijos gynimo vyras manęs paklausė, ką aš galvoju apie galimybę persikelti gyventi į Maskvą. Tuomet tiesiai pasakiau, kad nesinorėtų grįžti į praeitį, iš kurios Lietuva taip sunkiai išsiveržė. O po poros mėnesių jis prakalbo apie Kiniją", – pasakojo V.Sadauskaitė-Kuehne.

Jos vyras gavo pasiūlymą šioje Azijos šalyje įkurti vienos tarptautinės bendrovės filialą. Egzotika – tai buvo bene pirmoji mintis, atėjusi į galvą svarstant šį kardinalų gyvenimo posūkį, nors pašnekovė prisipažįsta, kad Kinija nebuvo jos svajonių šalis.

Nukentėjo nuo vagių

Planų važiuoti į Kiniją nepakeitė net ir nežinomybė, kiek šeimai čia reikės gyventi. "Dauguma į Kiniją atvažiuojančių užsieniečių žino, kad čia turės praleisti metus, dvejus ar trejus. Kuriam laikui atvažiavome mes, niekada nebuvo aišku", – truktelėjo pečiais moteris.

Gyvenimo pradžią Kinijoje jaunai šeimai apkartino nemalonus incidentas – dingo kai kurie į šią šalį siųsti asmeniniai poros daiktai. V.Sadauskaitei-Kuehne ir šiandien labiausiai gaila šeimos nuotraukų, kurios buvo pavogtos su kitais daiktais, turėjusiais būti atplukdytais laivais.

"Daiktai užgyvenami, dėl jų nesikremtu. Tačiau šeimos nuotraukos – tai istorija, prisiminimai, kurių netekti buvo labai skaudu", – prisiminė gydytoja. Ji pasidžiaugė, kiek daug šeimos draugų atsiliepė, siūlydami grąžinti dovanotas nuotraukas arba siųsdami naujas, o mama įteikė vaikystės spalvotų nuotraukų albumą, kurio iki tol Vaiva nė neturėjo.

Kinų kalbos neprireikė

Užsieniečiui susirasti darbą Kinijos bendrovėje ar įstaigoje be galo sunku. Pagrindinė kliūtis – kalba ir kultūrų skirtumai.

Vaiva prisipažįsta, kad iš pradžių buvo baugu, kaip jai, atvykusiai iš mažos šalies, pavyks rasti darbą milijoniniame Šanchajuje. Tačiau po poros mėnesių ji jau dirbo tarptautinėje klinikoje.

"Mūsų medikai yra labai gerai parengiami. Tačiau kiekvienoje šalyje, net ir Europoje, sveikatos sistema turi savų ypatumų. Aš Lietuvoje dirbau gana siauroje srityje – vaikų endokrinologijoje, gydžiau cukriniu diabetu sergančius vaikus. O Kinijoje turėjau persiorientuoti į bendrąją pediatriją ir vadovautis JAV pediatrijos standartais. Dvejus metus sunkiai dirbau, kad mane pripažintų, priimtų ir kad pati galėčiau darbe gerai jaustis", – prisiminė pašnekovė.

Įsidarbinti Kinijoje palengvino Vokietijoje išduota gydytojos akreditacija ir Švedijoje įgyta patirtis. Mokėti kinų kalbą būsimi darbdaviai nereikalavo, tačiau anglų kalba buvo būtina. Jokių specialių egzaminų lietuvei laikyti nereikėjo – tokį reikalavimą vietos valdžia įvedė daug vėliau.

Aptingsta laužyti galvą

Kinų kalbos Vaiva sako mokanti tiek, kiek privertė gyvenimas. Prieš kelerius metus moteris lankė kinų kalbos kursus ir, kaip pripažįsta, buvo nemažai pramokusi. Tačiau tereikėjo nustoti lankyti kursus ir jau po mėnesio lietuvė suprato, kad beveik visos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos.

"Su šia kalba reikia dirbti kasdien. Tai sunkus darbas, neretai varantis į neviltį", – kalbėjo gydytoja.

Sunkiausia mokantis kinų kalbos tai, kad žodžius tenka įsidėmėti tik iš klausos, o kai kurie vienodai transkribuojami žodžiai savo reikšme skiriasi pagal ištariamą toną. Jų kinų kalboje yra net keturi. Ne tuo tonu ištartas žodis vietos gyventojų gali būti suprastas visai skirtingai. Norint išmokti kinų rašto – hieroglifų – tenka viską pradėti iš naujo.

Kasdieniame V.Sadauskaitės-Kuehne gyvenime kinų kalbos prireikia parduotuvėje ar gatvėje, rečiau – darbe. "Galėčiau klinikoje kiniškai kalbėtis su seselėmis, tačiau jos puikiai kalba angliškai. Mažosios dukters auklė – filipinietė, taip pat kalbanti angliškai. Taigi tokioje aplinkoje tiesiog aptingsti laužyti galvą", – šypteliėja moteris, bet priduria, kad kinų kalbos kursai – vėl jos planuose.

Ji prisiminė, kad ir vyresnysis sūnus Bjornas Jonas, kuriam dabar devyneri, puikiai kalbėjo kiniškai, kol lankė vietos darželį. Tačiau kai pradėjo mokytis tarptautinėje mokykloje, jo kinų kalbos bagažas gerokai sumažėjo.

Kokia kalba geriausiai kalbės Nora Austėja, parodys laikas. Šiuo metu dvejų metų dukrai svarbius žodžius – "obuolių sultys", "batai" ir "laukan!" – mažoji puikiausiai įvaldžiusi visomis trimis kalbomis, o kitus renkasi pagal aplinkybes. Tad Vaiva viliasi, kad dukra, kaip ir sūnus, ateityje su ja kalbės lietuviškai, o su tėčiu – vokiškai.

Tautų mišinys

Anksčiau Singapūro klinikoje "Parkwayhealth", kurioje dirba V.Sadauskaitė-Kuehne, daugiausia lankydavosi užsieniečiai. Tačiau pastaruoju metu daugėja kinų, ypač tokių, kurie grįžta po studijų ar užsidirbę užsienyje: JAV, Australijoje, Europoje. Dažniausiai jie puikiai kalba angliškai.

Gydytoja prasitarė, kad darbas – vienas didžiausių gyvenimo Šanchajuje džiaugsmų ir atgaiva.

Įprasta diena atrodo taip: ryte atkeliauja vokiečių šeima su savo išbertu mažyliu, kuriam nenorėtų duoti jokių vaistų, išskyrus homeopatinius. Po jų tiesiog įskrenda argentiniečių šeima ir apipuolę išbučiuoja gydytoją – kaip vėliau paaiškėja, ir iš draugiškumo, ir iš noro sumažinti savo sūnaus įtampą. Vėliau apsilanko prancūzų šeima, kuri eilinį kartą pastebi, kad gydytoja vis dar neišmoko prancūziškai (kitos keturios kalbos, kuriomis gydytoja šneka, nesvarbu). Po jų ateina 5-erių rubuilis, augantis Šanchajuje pas senelius, nes tėtis dirba Singapūre, o mama – JAV. Pagrindinių kinų kalbos žinių V.Sadauskaitei-Kuehne užtenka nuraminti močiutę, kad jos anūkėlis tikrai nenumirs ir vieną dieną mažiau pavalgęs, o sloga – kaip ir Lietuvoje, taip ir Kinijoje, tikėtina, per septynias dienas praeis.

Vėliau ateina ypač reiklių amerikiečių ir singapūriečių šeimos, paskui šilčiausiais linkėjimais apipila šeimyna iš Maskvos. Dienos pabaigoje pasirodo visada ramiai nusiteikę australai, kuriuos net sunkios ligos sunkiai išmuša iš pusiausvyros.

"Kurgi dar tiek skirtingų kultūrų ir įvairiaspalvių asmenybių gali sutikti, jei ne Šanchajuje?" – šyptelėja gydytoja. Ji pasidžiaugė, kad dalį savo lietuvių draugų ji kaip tik ir sutiko klinikoje, kur jų šeimos lankėsi su vaikais.

Praeities déjà vu

Gyvenimą Šanchajuje Vaiva vadina gana komfortišku. Mieste daugėja ramesnių poilsio zonų, kur galima išeiti pasivaikščioti. Parduotuvėse atsiranda daugiau mūsų skoniui ir reikmėms įprastų importuotų produktų. Gausybėje teatrų ir koncertų salių kasdien vyksta nesuskaičiuojama daugybė renginių, kuriuos, turint laiko ir noro, būtų galima lankyti be galo – Šanchajuje dažnai koncertuoja žymiausi pasaulio orkestrai, operos ir scenos solistai, popmuzikos ir roko žvaigždės. Didžiausias pranašumas – mieste palyginti saugu, nors užsieniečiai įspėjami saugotis ilgapirščių.

"Vos atvykus į Kiniją, – prisiminė Vaiva, – mano vyras trynė rankas ir džiūgavo, kaip jam čia viskas įdomu. O man buvo labai liūdna. Daug kas priminė sovietmečio laikus – žmonių elgesys, kalba, televizijos programos. Vietos laikraštis, leidžiamas anglų kalba, primena "Tiesą": gražu, švaru, pasiekta, piktadariai nutverti, močiutė 10 dienų ėjo pėsčia į anūko mokyklos baigimo iškilmes ir t.t. Žmonės skaito ir tiki. Jaunimas skaito mažai, ypač tai į akis krenta ilgai sėdint metro – visi prispaudę nosis prie savo nešiojamųjų žaidimų ekranų arba nepaleidžia iš rankų mobiliojo telefono. Jaunimas, didžiąją gyvenimo dalį auklėtas komunistinio kapitalizmo, labiausiai orientuojasi į tai, kas žiba auksu."

Vaikai daug mokosi

Lietuvės ir vokiečio šeima Šanchajuje nuomoja kotedžo tipo butą. Nors dauguma kaimynų – kinai, leistis į glaudesnes draugystes su jais nepavyko.

"Mūsų visiškai kitokios dienotvarkės, maistas, laisvalaikio leidimo būdas. Net vaikams sunku bendrauti, nes kinų atžalos nuolatos mokosi. Jie neturi laiko išeiti į kiemą pažaisti, nes turi mokytis hieroglifų, skambinti pianinu, gilinti anglų kalbos žinias, darbo su kompiuteriu įgūdžius. Tėvai labai daug investuoja į vaikus, nes šie vėliau turės išlaikyti kelias kartas", – sakė Vaiva.

Vis dėlto kinai labai vertina, jeigu užsieniečiai kalba kiniškai. Tai bene trumpiausias kelias užkariauti vietos gyventojų simpatijas. Tačiau sutikę vadinamuosius baltuosius kinai nesilanksto. "Kinai pasitiki savimi, didžiuojasi savo kultūra ir tradicijomis. O atvykėliai iš Europos, JAV jiems yra tiesiog užsieniečiai arba "ilgos nosys" – taip jie mus vadina kiniškai", – juokėsi gydytoja.

Dažniausiai lietuvės ir vokiečio šeima bendrauja su užsieniečiais ir, žinoma, su Šanchajuje gyvenančiais lietuviais. Tautiečiai kartu švenčia nacionalines šventes, susibėga po darbų, verda cepelinus. Paklausta, kiek lietuvių čia gyvena, Vaiva net nesvarsčiusi atsakė: "Daug!" Daug – tai septynios šeimos ir keli studentai.

Namuose Vaiva maistą dažniausiai gamina pati. Kinų maistas jai patinka, tačiau perprasti jo paslapčių moteris net nemėgino – paprasčiau ir pigiau nueiti pavalgyti į kokį vietos restoraną.

Užsieniečiai – tik svečiai

Per kelerius metus moteris prisitaikė prie beprotiško milijoninio miesto tempo, kultūrų skirtumo, vietos virtuvės ypatumų. Iki šiol ji negali susitaikyti su kinų įpročiu spjaudytis. Atsikrenkšti ir spjauti sau po kojomis kinai be skrupulų gali ir gatvėje, ir lifte, ir prie pat kūdikio vežimėlio.

Higienos ir švaros viešojo maitinimo įstaigose ypač trūksta, tačiau Vaiva stengiasi apie tai nebegalvoti. Tai pataria ir savo pacientams. Kartais tėvai klausia gydytojos, ką duoti vaikui valgyti, jeigu nuo vieno maisto atžala gali apsinuodyti, nuo kito – gal net numirti. Pastaruoju metu tėvai ypač išgąsdinti padirbtų vaistų ir melaminu užterštų pieno mišinėlių kūdikiams.

Draugų kaita

Išgyventi kultūros šoką labai padėjo ir choras, kuriame lietuvė dainuoja nuo pat atvykimo: "Chore susitinka įvairiausių tautybių žmonės, bet kai pajauti, kad šalia tavęs stovinčiam kinui taip pat labai patinka Ludwigo van Beethoveno IX simfonija, supranti, kad esame visi labai panašūs."

Tiesa, Vaiva pripažįsta, kad, net ir tobulai išmokusi kalbą ir be išlygų prisitaikiusi prie vietos tradicijų Azijoje, vis tiek visam laikui liks svetima.

Ir dabar V.Sadauskaitė-Kuehne negali atsakyti į klausimą: kiek dar metų teks gyventi Kinijoje? Jos vyras vasario mėnesį pakeitė darbą – perėjo į JAV bendrovę, kur darbus vėl pradėjo nuo nulio ir renka komandą.

"Kol kas žinome, kad dar trejus metus tikrai gyvensime čia. O kaip bus paskui, žiūrėsim", – su šypsena apie ateitį kalba moteris. Per tą laiką jai teks bandyti taikytis su kitu Šanchajaus ypatumu – nuolat išvykstančiais draugais.

"Visų akimis žiūrint, Šanchajuje mes jau esame seniai, tad išsiskyrėme net su keliomis kartomis labai artimų ir brangių draugų. Kiekvienas birželis tampa ne tik paskutiniu mokslo metų, bet ir dūžtančių širdžių mėnesiu. Visada užtrunka laiko, kol atrandi širdžiai artimą sielą, o čia išsiskyrimai vyksta ypač dažnai... Gerai dar, kad Lietuvoje likę mano patys ištikimiausi gyvenimo draugai", – nuoširdžiai pasidžiaugia Vaiva.