Po pandemijos neatsigavę kūrėjai apie (ne)taikomą PVM lengvatą: chaosas dar niekam naudos neatnešė

S. Savickis-Stano (S.S.-S) ir M. Jampolskis (M.J.) yra tie, kurie, kaip ir daugelis kūrėjų, dar atsimena karantino suvaržymo padarinius. Galbūt juos dar ir jaučia. Dabar jie sako, kad ko nepadarė ir nesunaikino karantinas, tą padarys valdžia. LNK žurnalistė su jais kalbėjosi apie lengvatinį PVM tarifą, kuris yra sumažintas nuo 2021 m. nuo 21 iki 9 proc.

–Mariau, ar tiesa, ką sako finansų ministrė, kad praėjo pakankamai laiko nuo karantino tam, kad ir verslas, ir kūrėjai atsigautų ? Ar atsigavote?

– M.J.: Taip gali sakyti tik žmogus, kuris nėra kūrėjų pasaulyje. Reikia labai aiškiai suprasti, kad tai buvo pusantrų metų tylos. Mano atveju buvimas scenoje arba ekrane yra tiesioginis mano darbas, pajamų šaltinis – tai, iš ko gyvena mano šeima. Ir staiga vieną dieną jis buvo nukirstas, uždraustas. Tai reiškia, kad tuo metu tu tiesiog sėdi, turi kažkiek santaupų, jos po truputį senka. Bet yra paskolos, įsipareigojimai ir pan., kuriuos reikėjo įgyvendinti. Yra veiklų, kurios per pandemiją pristabdytos. O mano veikla buvo išvis sustabdyta, uždrausta. Visa tai truko pusantrų metų. Pradėjome atsigauti tik praeitą vasarą. Todėl sakyti, kad jau atsigavome reiškia nesuprasti. Man apskritai yra truputį liūdna, kai pamatau valdžios reaktyvines reakcijas. Jei nebūtų vieni sukilę – problema neiškiltų. Dabar kiti turi sukilti. Kodėl mes nesukilome? Matau strategijos nebuvimą. O kalbant apie kultūrą, tai nuo pat Nepriklausomybės pradžios stebiu tendenciją, kad apie kultūrą kaip apie visuomenės sveikatos garantą šnekama labai daug ir labai teisingai. Bet nieko nedaroma dėl labai paprastos priežasties – kultūros nauda visuomenėje yra ilgalaikėje strategijoje, ilgalaikiame veikime. Ji nesiskaičiuoja kadencijomis. Ir šnekėti tai, kas neįvyks per tavo kadenciją, yra labai nepopuliaru. Ir dėl to kultūra visada gaunasi „vargšė sesuo“.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ką iš esmės keičia PVM lengvata ir grįžimas prie viso  mokesčio?

Padarysime neįperkamą bilietą, žmogus neateis į renginį, valstybė negaus tų mokesčių, kurių taip nori. 

– M.J.: Reikia labai aiškiai suprasti, kad PVM didinimas kultūrai yra tiesioginis bilietų branginimas. Padarysime neįperkamą bilietą, žmogus neateis į renginį, valstybė negaus tų mokesčių, kurių taip nori. Vienas iš sveikiausių visuomenės pavyzdžių – Danija, kuri turi nulinį PVM. Nemanau, kad tai – atsitiktinumas. Danai – laimingiausi pasaulyje žmonės.

– Stano, tada važiuokite į Daniją dirbti, kurti. Latvija irgi turi nulinį tarifą?

–S.S.-S.: Ir Estija, ir didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių turi sumažintą PVM kaip ir Lietuva šiuo metu arba iš viso turi nulinį. Tai reiškia, kad mes gyvename ne tik savo norų ir valdžios kontekste, bet ir ES kontekste. Išvados jau dabar yra padarytos. Ir tas liūdina. Visi užsienio pagrindiniai atlikėjai, kurie surenka dešimtis tūkstančių žmonių sales, renkasi Latviją arba Estiją su nuliniu PVM. Tai – akivaizdus dalykas. Jei Marius šneka apie ilgalaikę strategiją – kas bus po dešimties metų, tai, kad  Europa renkasi kaimynines šalis stebėti didžiulius koncertus, reiškia didžiulius nuostolius visam turizmo sektoriui. Tas taip bado akis, kad neįmanoma to nematyti. Tiesą sakant, net negaliu pasakyti, kas bus baisiau –  buvusi pandemija ar žiema su kuro ir išteklių kainomis. Koncerto ar bet kokio renginio organizavimas, kūrybinis procesas yra tiesiogiai susijęs su šitais ištekliais – elektra ir pan. Todėl ta pagalba, tas 11 proc. skirtumas šiame kontekste gali reikšti esminį dalyką. Arba renginys įvyksta, nes „patempia“ sąmata, arba neįvyksta, nes tie 11 proc. ir yra tie pinigai, kurie lieka atlikėjui arba autoriui. Jeigu mes atimame tuos 10 proc. , tai kas ten belieka?

– Jeigu viešbučiai, restoranai, kavinės sako, kad jeigu lengvata nebus taikoma, baigsis ties Naujaisiais metais, reikia laukti daug bankrotų ir užsidarymo. Ką galėtų pasakyti kūrybininkai? Turbūt pratęsti lengvatą iki liepos mėnesio nėra išeitis?

– M.J.: Manau, kad bet koks reaktyvus sprendimas yra blogas. Mums reikia ilgalaikių strategijų. Kad galėtume planuotis, žinoti, kur einame. Galų gale, galėtume rinktis, ar mums išvis tai daryti. menininko, kultūrininko varomoji jėga – pašaukimas. Bet jeigu žmogus, kuris save atiduoda, iš savo vidinių resursų reikalauja daug labai pastangų, jis privalo jaustis oriai tai darydamas. Ir jausti valstybės požiūrį į jį. Jeigu valstybės požiūris bus numatytas, įvardintas, išartikuliuotas strategijoje, tad bus sąžiningas santykis valstybės su kūrėjais. O dabar, kai mes kiekvieną dieną laukiam: „o dabar bus taip“, „o dabar bus taip“... tada tiesiog yra chaosas. O chaosas dar niekam naudos neatnešė.