Peilis nėra ginklas. Nuo senų senovės tai buvo kasdienis buities įrankis. Tai pagrindinė Kaune vykstančios Lietuvos peiliadirbių autorinių darbų parodos mintis.

Juo raikėme duoną

"Peilio nereikia bijoti. Užmušti juk galime ir keptuve, ir akmeniu. Tai, kad peilis yra ginklas, – klaidinga nuomonė, nesusijusi su istorija ir faktais, – tvirtai teigė Lietuvos peilininkų asociacijos pirmininkas Vladas Naus. – Nuo senų senovės peilis buvo taikus buities rakandas."

Peiliu žmonės išmoko darinėti laimikį, pjaustyti odą drabužiams ir arklių pakinktams.

"Lietuvoje peiliu pirmiausiai raikėme duoną, lašinius, kumpį, – šyptelėjo V.Naus. – Tik po Rusijos revoliucijos atsirado daug propagandos, kad peilis – banditų ir recidyvistų įrankis. Bet nuo seno ginklas buvo ne peilis, o kardas."

Pasak Peilininkų asociacijos pirmininko, Skandinavijoje dar ir dabar peilis – neatskiriamas daugelio žmonių aksesuaras.

Šiaurinėse šių šalių pakrantėse labai trūko plieno, todėl skandinavai naudodavo kad ir statines juosiančių metalinių lankų metalą. Peilius suomiai galąsdavo specifiniu, jiems vieniems būdingu metodu.

Damasko plienas? Mitas!

Pasirodo, kokybiškų medžiagų nei peiliams, nei garsiesiems samurajų kardams nenaudojo ir senovės japonai.

"Japonijoje buvo itin riboti plieno resursai, todėl šis metalas ten yra sluoksniuotas. Norint nukaldinti gerą kardą reikėdavo daug vargti, šimtus kartų perkalti. Samurajų kardus užkasdavo į pelkes, kad šie prisigertų anglies, azoto ir pagerėtų jų kokybė. Taip ir gimė japonų peilių ir kardų filosofija", – pasakojo V.Naus.

Peilininkų asociacijos pirmininkas tikino, kad garsusis Damasko plienas – mitas.

Plieną į Siriją, Damaską, senovėje veždavo iš Indijos, kur indų metalurgai lydė plieną, išgrynindavo mažose talpyklose, pritaikę reguliuojančius priedus, išgaudavo geriausias savybes. Išlydytas ir sukaltas jis turėjo specifinį raštą.

"Tik geriausi Sirijos ginklakaliai padarydavo puikių ginklų iš indiško plieno", – aiškino V.Naus ir pastebėjo, kad pagal skirtingas plieno technologijas pagaminti įrankiai turi savo raštą.

Už peilį – 150 tūkst. dolerių

Kaip atskirti gerą peilį nuo blogo? Peilininkas šypsojosi ir lygino su automobiliais: "Jei nenusimanai, atskirti, kuris naujas automobilis geresnis, neįmanoma. Be to, priklauso, kokio automobilio nori: greito, mažalitražio, talpaus, didelio. Tas pats ir su peiliais. Kam reikia: medžioklei, žvejybai, statyboms, turizmui, buičiai?"

Geriausiai rinktis pagal meistro ar firmos vardą, kuris užsitarnaujamas per ilgą laiką.

"Geras peilis kainuos nuo 300 litų, – tikino Vladas. – Jei jis pigus, kažkur bus sutaupyta ar kažkas paslėpta nekokybiško."

Pasaulyje yra vos daugiau kaip 200 garsių peilių meistrų. Daugiausiai jų gyvena JAV.

Tiesa, beveik visi specializuojasi gaminti peilius turizmui, medžioklei, žvejybai ar juvelyrinius. Lenktinius, ištisinius, smailius, su pilvuku, tiesiais ašmenimis ir kitokius.

"Ir prie kokio esate įpratęs, kurį rankoje laikyti malonu ir patogu, tokį ir rinkitės", – patarė V.Naus.

Nuo peilio paskirties priklauso ir jo gamybos trukmė: medžio drožybai labai gerą peilį galima pagaminti per savaitę, medžioklei – per mėnesį, kolekcinį – per pusmetį.

"Daug laiko gaminant kolekcinius peilius atima puošybos elementai – graviravimas, inkrustavimas, – pasak V.Naus, tokie peiliai gali kainuoti ir 30 tūkst. dolerių. – Vienas brangiausių brangakmeniais inkrustuotas garsaus meistro gamybos peilis aukcione buvo parduotas už 150 tūkst. dolerių."

Peilis lydėjo nuo vaikystės

Peilių parodoje Kaune pristatyti 35 Lietuvos meistrų darbai. Visi meistrai – vyrai. Aukšto lygio peilius gamina apie dešimt mūsų šalies meistrų.

V.Naus iš jų išskiria keturis: vieną garsiausių ir medžiotojams žinomą marijampolietį Tomą Kučiauską, gaminant medžioklės ir bendro naudojimo peilius besispecializuojantį kaunietį Liną Liaukonį, dekoratyviai puoštus, iš Damasko plieno peilius gaminantį tauragiškį Kęstutį Plyskaitį ir ukmergiškį Andrių Tričių.

Parodžius į egzotiškus peilius, kurie, beje, kainuoja nuo 3 000 iki 5 000 litų, Vladas paaiškino, kad jie – dekoratyviniai: "Juvelyras pagamino peilius iš natūralių medžiagų – ašmenys iš šerno ilčių, visa kita dalis – ragas. Užtepti sumuštinį galima, bet tai – ne darbui, o grožiui skirti peiliai."

Netrukus V.Naus atsinešė 1 000 litų kainuojantį meistro gamintą universalų peilį: jo gamyba atitinkanti aukščiausius reikalavimus.

Gaminant panaudota naujausia smiltelinio plieno technologija – išpurkštas skystas plienas sustingsta smiltelėmis, jos presuojamos karštoje temperatūroje. Toks peilis tvirtesnis, lengvai galandasi ir daug lėčiau atšimpa. Paprastai, kalviui kalant, susidaro stambūs kristalai, todėl geležtės būna trapesnės ir sunkiau galandamos.

V.Naus išsitraukė garsaus amerikiečių meistro Chriso Reeve gaminį: jį visą laiką nešiojasi.

Kodėl Vladas susidomėjo peiliais, o ne grybavimu, uogavimu, automobiliais, medžiokle ar žvejyba?

"Visose šiose srityse, kurias išvardijote, neišsiversite be peilio, – nusijuokė daugiau nei 30 metų peilius gaminantis Peilininkų asociacijos pirmininkas. – Peilis mane lydėjo nuo vaikystės."

Pradėjo su tėvu

Bene garsiausias Lietuvoje peilių gamintojas – 41-ų marijampolietis Tomas Kučiauskas.

Nekalbus vyras paneigė kalbas, kad jo tėvas buvo vienas garsiausių peilių gamintojų mūsų šalyje.

"Pradėjome gaminti beveik kartu, kai, pasikeitus santvarkai ir sistemai, jis prarado darbą, o aš tuo metu buvau mechanizacijos besimokantis tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentas", – prisiminė T.Kučiauskas.

Kodėl būtent peiliai? Viskas labai paprasta: tėvas mėgo medžioti, šiek tiek medžiojo ir Tomas. Dar lengviau buvo pasirinkti peilių gamybos specializaciją.

"Kas medžioja, žino, kad medžioklės peiliai kainavo labai daug, o lietuviškų – nebuvo, – T.Kučiauskas neslėpė, kad įtakos turėjo praktinis pasirinkimas. – Medžiotojai – bene vienintelė žmonių grupė, kurie dar pirko peilius."

Be mistikos ir filosofijos

Peilio gamybos filosofija? T.Kučiauskas atviras: jis jos neturi.

"Gaminu gerus įrankius. Tai – nei verslas, nei menas. Mano peiliai neturi juvelyrikos elementų ar meniškumo, – paaiškino meistras. – Kažkada per mėnesį pagamindavau apie 50, dabar – 10 peilių. Šiuo metu dirbu vienas."

T.Kučiauskas peilių nekolekcionuoja. Jo namuose – apie 10 naudojamų peilių. Peiliuose jis neįžvelgia ir jokios mistikos. Tik juokėsi: "Iš kur ji bus? Aš šiek tiek pažįstu metalą iš mokslinės pusės."

Kodėl peiliai žmonėms asocijuojasi su žmogžudystėmis ir nusikaltimais?

"Nemanau, kad taip yra. O jei kas nors taip mano, reikia paklausti tų žmonių, kodėl jiems kyla tokių asociacijų, – tarė garsus peiliakalys. – Ar laikėte rankoje mano peilius? Jie nekelia agresijos. Tai – tik įrankis darbui atlikti."

Marijampoliečio peiliai nukeliavo iki JAV, ne vienos Vakarų Europos šalies, tolimos Rusijos dalies.

Paprašytas išskirti vieną, patį įspūdingiausią, savo gaminį, T.Kučiauskas nustebo.

"Galiu pakartoti. Aš gaminu aukštos klasės įrankius, – lėtai kalba peilių meistras. – Jei vienas pavyko, o kitas ne – tai jau ne peilių gaminimas. Tai – tik bandymas."