Kelionė į Omaną: kodėl gi ne?

Buvo įdomu stebėti, kaip išsivilkę iš savo kandurų vyrai žaidė futbolą. Lyg ir nieko ypatinga, bet į krūvą sukrauti balti rūbai priminė vėžlio kiautus, kuriuos nusimetę vyrai pasirodė besą tokie pat kaip europiečiai.

Ilgi sukneles primenantys rūbai bei galvos apdangalai suteikia kažkokio paslaptingumo. Ko gero, nešioti tokius drabužius juos verčia ne tik tradicija ar religija, bet ir pasididžiavimas savo tapatybe bei valstybe.

Vieną vėlų vakarą vaikštinėdami pajūriu priėjome ant suolo sėdintį žmogų. Jis turėjo tradicinį arabų muzikos instrumentą ūdą, labai primenančią gitaros promotę liutnę.

Paprašėme mūsų draugą Achmedą paklausti, ar šis vyras galėtų pagroti. Ir išgirdome jau daug kartų girdėtą frazę: "Kodėl gi ne?"

Paklausinėjęs, iš kur esame, vyras pradėjo dainuoti ir groti vingrią melodiją, kaip paaiškėjo vėliau, apie dingusią meilę.

Kitos dainos nuotaika buvo linksmesnė. Mubarakas (toks muzikanto vardas) vis kartojo Lietuvos vardą. Panašu, kad jis seną dainą pritaikė mūsų susitikimui ir dainavo apie tai, kad žino, kur ieškoti tos, kuri jam krito į akį – jam tiesiog reikėtų nuvykti į Lietuvą.

Vyras dainavo tiesiog šiaip sau, nes pats jautė malonumą. Kai grįžome pro tą pačią vietą, Mubarakas jau dainavo kitiems žmonėms. Ir kodėl gi ne?

Vaišės – kava ir datulės

Daugiau nei dvi valandas puikiais Omano keliais iš sostinės Achmedas mus vežė į kalnuotoje vietovėje esantį kaimą Misfat Al Abriyeen. Tai savotiškas kaimas muziejus. Jo molio plytų namai pastatyti kalno viršuje.

Kaimas iškilęs 1000 m virš jūros lygio. Prieš šimtmečius žemiau kaimo gyventojai įsirengė terasas, kuriose augina daržoves.

Gyvybę Misfat Al Abriyeen palaiko kalnų upelis, žmonės jį įrėmino molio lovyje, tarp namų jie net įrengė savotišką baseiną, kuriame karštomis dienomis turškiasi vaikai. Čia pat auga datulių palmės

Siaurutės gatvelės sulaiko vėsą, namai sulipę vienas su kitu, jų plokšti stogai primena terasas. Tokios egzotikos mėgėjus pabūti neįprastoje kalnų oazėje vilioja viešbutis, įrengtas panašiai kaip senųjų gyventojų namai.

Jo savininkas ponas Nayefas paminėjo, kad viešbutį įrengė prieš 150 metų pastatytame šeimos name, o kitapus kalno stovi dar vienas jo namas, kurį jo protėviai pastatė prieš 300 metų.

Omano arabų svetingumas reikalauja svečią pavaišinti kava ir datulėmis. Tokios vaišės mūsų laukė ir pono Nayefas namuose.

Nors užtrukome juose vos keliolika minučių, pasisekė ne tik pasimėgauti egzotiškais vaizdais, bet ir patirti dviejų vietos vyrų pasisveikinimo ritualą.

Porą minučių du vienas kito iki tol nepažinoję vyrai – Achmedas ir Nayefas – klausė ir atsakinėjo vienas į kito klausimus, tai buvo panašu į deklamavimą.

Pasirodo, toks yra mandagaus bendravimo ritualas. Klausiama, ne tik apie sveikatą, orą, bet ir naujienas, šeimą, giminaičius, draugus, daugybę kitų dalykų. Visas šis dialogas dvelkė pagarba vienas kitam ir senomis tradicijoms.

Kiekvienas sutiktas žmogus Omane bylojo apie jų atsipalaidavimą, gyvenimą neskubant ir siekį būti taikoje bei mėgautis gyvenimo malonumais.