“Nieko nėra geriau ir gražiau už moterį“

Pakankamai moteriškame Klaipėdos savivaldybės darbuotojų kolektyve vyrai ypač krinta į akis. O Urbanistinės plėtros departamento direktoriaus Kastyčio Macijausko tiesiog neįmanoma nepastebėti. Aukštas ūgis, nepriekaištinga apranga, mąslus žvilgsnis ir paslaptingumo aura tikriausiai ne vienai merginai ar moteriai padarė įspūdį (jeigu nesudaužė širdies). Apie šio 44 metų vyro stilingus itališkus batus, išpopuliarintus “Margučio“, mieste kurį laiką sklandė legendos. Nebuvau tikra, ar pavyks nors iš dalies atverti Kastyčio sielą ir prakalbinti jį apie dalykus, kurie mažai ką turi bendro su miesto planavimu ar savivaldybe. Tačiau Kalėdos – juk stebuklų metas!

- Kastyti, koks, Jūsų nuomone, yra tipiškas lietuvis?

- Gal aš ir esu? Juk esu žmogus ramus. Šeima, namai – man viskas. Tai mano jėga. Aš čia jaučiuosi stiprus. Nors ryškiausio lietuvių tipiško bruožo negaliu pasakyti, nes daug kas įsižeis. Nuo pat jaunystės bandžiau to bruožo atsikratyti. Manau, kad man pavyko ir aš neturiu pavydo jausmo, taip būdingo lietuviams. Pavydas verčia žmogų judėti, tai yra sunaikinti arba padaryti geriau. Šis jausmas susijęs ir su “tinginio sindromu“. Juk visi išradėjai iš esmės yra tinginiai, nes jie nori patobulinti savo gyvenimą taip, kad kuo mažiau reiktų daryti. Turiu draugą Klemensą, kuris buvo gabesnis už mane, bet jis nesimokė tiek, kiek aš. Aš tiek mokiausi, kad ir akmenį buvo galima išmokyti. Baigiau viską, ką įmanoma buvo baigti. Bet kai matau jo daug geresnius darbus – mane apima džiaugsmas, nors dažnam lietuviai didžiausias “kaifas“, kai kaimyno namas dega. Kalbant apie vyrus apskritai, tai man labai atgrasu ir nevyriška, jei vyrai giriasi savo nuotykiais su moterimis. Moterims tai dar atleidžiama, jei jos nemini vardų. Bet vyrui – ne. Vyras neturi būti gražuolis, bet turi turėti vidinę stiprybę. Jis turi būti tvirtas savyje ir mokėti saugoti moters paslaptį. Baisiausia, kai vyras moterį išduoda. Tada ir prasideda problemos.

- O kokie pagrindiniai lietuvės moters bruožai?

- Sunku apibūdinti. Manau, jos pakankamai užsidariusios ir negali savęs eksponuoti. Keista, bet dažniausiai lietuvės atsiskleidžia ne Lietuvoje. Gal turime priekaištauti patys sau? Juk geras muzikantas gali muzikos garsus išgauti ir iš paprasto medžio. Gal nemokame jų atverti? Mes esame kompleksuoti ir mūsų antrosios pusės – taip pat kompleksuotos, tad ir trūkčiojame. Man pačiam reikia paaiškinimo, kodėl taip yra.

- Koks Jūsų moters idealas?

- Mano žmona. Nesakau, kad visomis prasmėmis. Bet štai pažiūrėjome senas šeimos filmuotas juostas ir pagalvojau, kokia ji vis dėlto graži. Tada pasidžiaugiau: “Kokį vis dėlto aš gerą skonį turiu...” Moteryse man patinka kraštutiniai variantai, kai jos yra nepriklausomos, o kartu labai pažeidžiamos. Apie moterį dažnai sunku pasakyti, kodėl ji patinka ar ne. Tai intuityvu. Kriterijų tam tikrų neturiu. Man gali patikti moteris, kuri niekam daugiau nepatinka. Ir negaliu paaiškinti, kodėl. Man tas 90-60-90 standartas negalioja. Žinoma, violončelė ir smuikas – puikūs instrumentai, bet yra ir kitokių... Juk svarbu, kad muzikantas mokėtų išgauti tinkamą garsą. Aš manau, kad tiek moteris, tiek vyras vienas kito rankose yra tarsi savotiški instrumentai, tik reikia mokėti jais tinkamai groti. O išties už moterį nėra nieko geriau ar gražiau. Kartais apkūnios moterys sielojasi, kad joms reikia suliesėti, liesos atvirkščiai – kad joms reikia sustorėti. Bet jos nesupranta, kad vyrams jos gal patinka būtent dėl tų savo įsivaizduojamų trūkumų. Nėra gyvenime viskas tik balta arba juoda. Yra daugybė pustonių. Ir tai puiku. Tačiau turiu savo garbės kodeksą. Jeigu net labai patiktų draugo žmona, tai niekas apie tai nesužinotų. Gal tai kam ir atrodo juokinga, bet tai mano įsitikinimai. Ir nors nemėgstu filmų apie italų mafiją, bet jie taip pat moko savotiško garbės kodekso.

- Kokia geriausia dovana moteriai?

- Tik ne gėlė. Galiu ant pirštų suskaičiuoti, kiek kartų į namus parėjau su gėle. Man daug labiau patinka tokios dovanos, kur padarai pats ir įdedi savo sielą. Na, pavyzdžiui, pasodintas medis. Žinoma, labiausiai norisi, kad pats būtum kitam žmogui dovana ir jis tau tokia būtų. Bet pats toks nesu. Esu užsidaręs, sunkiai pasitikintis ir dar sunkiau įsileidžiantis. Galbūt būčiau paprastas “bachūras“, jeigu nebūčiau augęs tokioje šeimoje, kur tėvai labai anksti išsiskyrė. Mama buvo žurnalistė ir iš Kauno dažnai važinėjo į Vilnių, tad su ja bendravau mažai, daug daugiau su močiute. Su tėvu bendraudavome šeštadieniais ir sekmadieniais, bet tai buvo ypatingas bendravimas. Iki šiol tėvas man yra svarbi, iškili asmenybė, mano idealas. Išties gyvenime man labai svarbus toks tikras bendravimas, malonūs prisiminimai. Štai nuvažiavau į Kauną, savo gimtinę, pas draugus. Grįžau pasikrovęs, su euforija, savotiškai išlaisvėjęs. Tokias žinutes telefonu siunčiau, kad dabar jų net gėdyčiausi.

- O kas jūsų šeimoje vadovauja?

- Manau, kad mes su Nijole pasidalijome vaidmenimis. Viskas gyvenime keičiasi, bet dabar mūsų gana įdomi situacija. Nijolė yra tas žmogus, kuris uždirba pinigus. Ir tai daro labai delikačiai, kad aš nepastebėčiau ir nesijausčiau užgožtas. Tai tikras fenomenas, kad ji sugeba kurti tą materialią gerovę ir to neparodyti. Kartais jai priekaištauju, kad ji daug dirba ir nelieka terpės vyro ir moters psichologiniams žaidimams. Bet ji juk pasinėrusi į ”finansinius žaidimus”. Bet manau, kad tokios moterys vis dėlto yra labai pažeidžiamos. Jeigu nebūčiau jos vyras, aš iškart sugalvočiau, kaip jai pradėti asistuoti.

- O jeigu kas kitas pradėtų asistuoti Jūsų žmonai?

- Svarbiausia, kad nežinočiau. Nes tada būtų labai skaudu, jausčiausi įžeistas. Tačiau jei žmona neparodytų, kad rado kažką kitą, o namo grįžta tiesiog laiminga, tai būtų gerai. Jeigu reikia kažką kompensuoti, tegu kompensuojasi. Bet tai neturi paveikti šeimos. Gal tai ir iškreiptas požiūris, bet tai tikriausiai mano iš vaikystės atsinešti kompleksai. Bendravimas su tėvu man buvo ypač svarbus ir jo man trūko šeimoje, todėl stipri vieninga šeima man yra vertybė ir ją reikia apsaugoti nuo bet kokios nereikalingos informacijos.

- Kaip Jūs manote, ar lietuviai pakankamai skiria dėmesio savo moterims?

- Gal ir nepakankamai. Manau, esame užmigę ant laurų, nes aplinkui tiek gražių moterų. O tokie vokiečiai, atvažiavę į Lietuvą, elgiasi kaip išprotėję, apakę nuo to grožio. Kartais galvoju, jog norėčiau, kad mano žmona mažiau dirbtų, skirtų daugiau dėmesio šeimai ir man. Bet pagaunu save suvokiant, kad esu lygiai toks pat – daug dirbantis ir per mažai dėmesio skiriantis žmonai. O kartais jei ir norėčiau kokį komplimentą ar švelnų žodį pasakyti kokiai kitai moteriai, bijau. O gal jis bus ne taip interpretuotas. Gal jis taps nereikalingu įsipareigojimu?

- O kaip vertinate į užsienį nutekančias lietuvaites?

- Man tik keista, kad tai tampa savitiksliu veiksmu. Tada tokie faktai žeidžia, piktumas ima dėl saviškių. Juk Lietuvoje tikrai tokių neblogų vyrų yra. Tačiau jei moteris vienintelę savo raiškos galimybę mato užsienyje, kas belieka? Tada ir smerkti neįmanoma. Bet dažniausiai tokios santuokos sudaromos ekonominiais sumetimais.