"Nusiimkite laikrodžius, auskarus, papuošalus! Palikite ir fotoaparatą, jei ne – nevešiu!" – griežtą taksisto perspėjimą iki šiol atsimena kurį laiką Bolivijoje gyvenęs lietuvis medikas Leonas Valys ir jo žmona Valdonė.

Sunki kelionė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos medicinos klinikos vadovas profesorius L.Valius į šią Pietų Amerikos šalį buvo pakviestas dirbti pagal ES projektą.

"Kitas pasaulis, kiti matmenys... Penkių kilometrų aukštyje plyti sniegas, nusileidus du kilometrus – šilta, skraido papūgos, bėgioja lamos", – Bolivijos kontrastus lakoniškai mėgino nupasakoti medikas.

Deja, įspūdžius temdė sunki kelionė ir vėluojantys skrydžiai. Nusipirkę bilietus internetu lietuviai gavo ne vieną pranešimą apie pasikeitimus. Vietos skrydžiai Bolivijoje nuolat vėluodavo bent po dvi tris valandas.

Kočabambos oro uoste Valdonė ir Leonas sužinojo, kad skrydis atidedamas pusei paros, iki ryto, o lietuvių laukė suplanuotas darbas, susitikimai. Buvo užsakytas viešbutis.

"Dar liko du bilietai į skrendantį lėktuvą. Jei turite tik rankinį bagažą, galime tuos bilietus jums parduoti", – šiek tiek ispaniškai suprantantis L.Valius pamanė, kad vietinio pasakytus žodžius suprato neteisingai, nes Bolivijoje kalbama senąja ispanų kalba. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad tą dieną turėjęs išskristi lėktuvas dar net nesiruošia kilti. Laimė, lietuviai nusipirko tuos bilietus ir spėjo išskristi.

Viešbučiuose – deguonies balionai

Garsaus mediko žmona, bendrovės "Vitae Litera" direktorė V.Valienė naktimis nuolat jautė oro stoką: "Naktimis apima toks jausmas, tarsi kas nors ant veido būtų uždėjęs pagalvę. Reikia nepanikuoti, kvėpuoti lėtai, nors tai – nelengva. Ryte prie viešbučio kambarių durų pamačiusi deguonies balionus supratau, kad problemų kildavo ne tik man."

La Pasas yra aukščiausia pasaulyje sostinė. Kaip ir 3637 metrų aukštyje virš jūros lygio pastatytas 45 tūkst. vietų futbolo stadionas, pavadintas buvusio prezidento Hernando Sileso vardu.

"Kai važiavome per 5400 metrų aukščio kalnagūbrį, mašina kriokė ir riaumojo", – aiškino Leonas, su žmona keliavęs ir garsiuoju Mirties (Jungaso) keliu.

61 kilometro ilgio, vietomis itin siaurame žvyruotame kelyje anksčiau kasmet žūdavo apie 200–300 žmonių. Tačiau net ir nutiesus naują ne tokį pavojingą kelią boliviečiai senojo nevengia.

"Keliaujant šiuo keliu iš La Paso į Koroiką atsiveria labai įspūdingi vaizdai: kalnai, rūkas, džiunglės, kriokliai, krintantys tiesiog ant automobilio, ryžių laukai ir kokainmedžių augintojų plantacijos", – vardijo Valius.

Ragavo kokainmedžio lapų

Daug gyventojų džiunglėse augina kokainmedžius, kramto džiovintus jų lapus, kurie suteikia energijos ir pakeičia kavą.

"Iš toli matyti suniokotos džiunglės. Po dvejų kokainmedžių auginimo metų žemei reikėtų pailsėti 7–8 metus, bet boliviečiai to neleidžia", – aiškino Valdonė.

Du vaikus turintis, asmeninį gyvenimą itin slepiantis Bolivijos prezidentas Evo Moralesas anksčiau priklausė kokainmedžių augintojų organizacijai ir kovojo už jų teises. Atėjęs į valdžią atsisakė amerikiečių kovos su narkotikais organizacijos DEA pagalbos.

"Tegyvuoja koka!" – tokie plakatai nėra retenybė ir Bolivijos sostinėje. Ar lietuviai ragavo kokainmedžio lapų?

"Pabandėme. Tiesa, nežinojome, kad juos reikia išspjauti, todėl prarijome. Įspūdžio nepadarė", – juokėsi Valdonė.

Trylikametės ginekologų nebijo

L.Valius pagal ES lytinio švietimo bei sveikatos priežiūros programą dirbo pustrečio kilometro aukštyje esančiame Kočabambos miestelyje, kuriame įsikūrę du tarptautiniai universitetai.

"Šalyje, ypač kaimuose, vaikus gimdo 13–14 metų merginos. Norėdamos įrodyti meilę vaikinui, jos turi pasimylėti, – pasakojo L.Valius. – Beje, Bažnyčia kategoriškai nusiteikusi ne tik prieš abortus, bet ir prieš prezervatyvus."

JAV bei daugelyje Europos šalių nepilnametės negali be tėvų ar vaikų teisių tarnybos darbuotojų eiti pas ginekologus, o Bolivijoje paauglės pas gydytojus ateina vienos ir nesivaržydamos sėdasi ant ginekologinės kėdės.

Dar vienas lietuvius nustebinęs dalykas – garsieji Peru ir Bolivijos moterų dėvimi katiliukai. Tai nėra tradicinis vietos indėnų apdaras. Paprotys moterims dėvėti katiliukus atsirado XVIII a. pabaigoje, kai europiečiai jų į Boliviją atplukdė pilną laivą. Šalies vyrai katiliukais nesusidomėjo. Tuomet prekiautojai sumelavo, kad Europoje juos dėvi aukštuomenės damos, ir moterys pakibo ant jauko.

"Dabar katiliukai – neatsiejama vietos moterų įvaizdžio dalis, – juokėsi Valdonė. – Beje, iš to, kiek katiliukas ant galvos pakreiptas, galima nustatyti, ar moteris ištekėjusi, kokia jos šeimos finansinė padėtis. Išeiginiai prabangūs katiliukai kainuoja net kelis šimtus dolerių."

Slėpė brangesnius daiktus

Bolivijoje perspėjama laikytis griežtų saugumo instrukcijų: kuprines nešioti ne ant nugaros, o priekyje, nesisegti papuošalų, laikrodžių, nesinešioti fotoaparatų. Brangesnių daiktų turinčių ir neslepiančių keleivių, kaip nutiko lietuviams, taksi vairuotojai neveža.

Nemalonių situacijų ir vagysčių pora išvengė. Valdonė prisipažino, kad važiuojant pro skurdžiausią šalies miestą El Altą iš automobilio išlipti nesinorėjo: "Pro langus matėme vien šiukšlynus, purvą, besibūriuojančias gaujas."

Priešingi vaizdai atsivėrė prie aukščiausiai (3821 metras) virš jūros lygio esančio Titikakos ežero.

"Tarsi mostelėjusi stebuklinga prijuoste indėniškais drabužiais apsirengusi moteris pateikė fantastiško skonio upėtakį, mažų žuvelių, kiaušinių, vištienos ir bulvių, – žavėjosi V.Valienė. – Dieviškas skonis ir dieviškas grožis – ežeras bei senieji inkų rūmai."

Mįslingame ir vos 7 proc. atidengtame Tiahuanako mieste, kur radiniai datuojami net 1500 metų prieš mūsų erą, lietuvius nustebino idealiai tikslios plokštės, apskritimai ir vieta ausiai monolitinėje sienoje: per ją buvo galima perduoti komandas ir slapta klausytis – akustika neįtikima!

Šventina automobilius

Pastaruoju metu Bolivija tampa pasaulio maisto gurmanų centru. Tiesa, populiariųjų jūrų kiaulyčių pora neišdrįso paragauti.

"Maistas ten dažniausiai keptas arba pagamintas garuose, bet ne virtas. Įdomu tai, kad vienoje lėkštėje patiekiama mėsa, ryžiai, makaronai ir bulvės. Jokių kitų daržovių nededama. Labai patiko ir Bolivijos bei Peru produktas – kinua kruopos, naudojamos garnyrui, košėms, sriubai", – pasakojo puikiai ir pats gaminantis L.Valius.

La Paso Raganų turguje galima nusipirkti ne tik įvairių mikstūrų ar maisto produktų, bet ir amuletų, sapnų gaudyklių, išdžiovintų lamos embrionų, žiurkių uodegų ir kitokių keistenybių.

Bene švenčiausias Bolivijos miestas – Kopakabana, kur žmonės prie Titikakos ežero ne tik ilsisi, bet ir lanko vietą, kurioje esą buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija.

"Ten šventinami ne tik žmonės, bet ir automobiliai", – stebėjosi L.Valius.

Lietuvį itin sužavėjo Koroiko miestas, kuriame kadaise slėpėsi naciai. Mieste, įsikūrusiame apie 1700 metrų aukštyje virš jūros lygio, į akis krinta vokiška tvarka, atsiveria fantastiški gamtos vaizdai, baseinuose – vanduo iš krioklių, kurį galima gerti.

"Čia galėčiau gyventi senatvėje", – susižavėjęs žmonai tuosyk pasakė Leonas.

Tačiau susižavėjimas nuslūgo, kai kitą dieną ėmė smarkiai niežtėti kūną – juos sukandžiojo šiose vietose siautėjančios muselės. "Na, ar dar norėtum čia gyventi senatvėje?" – juokais vyrą paerzino Valdonė.