“Moteris visada turi būti savo vietoje”

Susitarti su Broniumi Vyšniausku dėl interviu sunku nebuvo. Šiaip būdamas labai užimtas žmogus, jis pasakė, kad vyrams laiko gal ir nesurastų, bet su moterimis pasiryžęs susitikinėti 24 valandas. Išgirdęs pokalbio temą, dar pajuokavo, kad prieš tai reikia kokį “penkiasdešimt įkalti“. Tačiau šiai spalvingai, žodžio kišenėje neieškančiai asmenybei tokio papildomo stimulo neprireikė. Vyriškiui, kuris, jo paties žodžiais tariant, dieną jaučiasi 57-erių, o naktį – 27-erių, gyvenimiškos patirties ir sąmojo pakako bendraujant net ir pačiomis intymiausiomis temomis. Lietuvos sunkiaatlečių rinktinės vyr. treneris prisipažino, kad žurnalistika jam nėra tolimas žanras. Mokyklos laikais net eilėraščius rašė, pora jų Kelmės “Komunistiniame žodyje“ buvo išspausdinta. O šiaip gyvenime ir sambo, ir boksu, ir dviračiais užsiiminėjo, bet labiausiai didžiuojasi tuo, kad Lietuvoje atgaivino sunkiąją atletiką. B. Vyšniauskas patikino, kad tikrą interviu iš jo gali paimti tik jį gerai ilgus metus pažįstantis ”Klaipėdos” vyr. redaktoriaus pavaduotojas A. Vabuolas, bet man, žurnalistikos mėgėjai, į rūpimus klausimus vis dėlto atsakė.

- Kokie, Jūsų manymu, yra tipiški lietuvių bruožai?

- Gyvenimas susiklostė taip, kad daugiausiai bendravau su rusais. Bet tikriausiai sunkiai rasite žmogų, kuris būtų tiek pasaulio išmaišęs, kiek aš. Tad galiu pasakyti, kad lietuviai yra daug platesnio profilio žmonės nei kitų tautų atstovai. Jie sugeba ir vinį įkalti, ir pagroti, ir verslu užsiimti, ir staliais pabūti, ir namus tvarkyti. O štai japonas, jei jis moka vinį įkalti, tai kala gerai, bet daugiau nieko ir nesugeba. Gal net savo žmonos pamylėti nemoka. Nors oficialiai esame katalikai, tačiau ne visada gyvename, kaip Biblija moko. Manau, lietuviai yra veidmainiai ir pakankamai landūs. Pažiūrėkite, jų rasime tikriausiai visuose kontinentuose! Jie sugeba visur įlįsti, išsisukti iš kiekvienos situacijos, ir kai jei reikia, net per rakto skylutę išlįs. Štai ir tarybiniais metais, kai visiems buvo aišku, kad iš algos neišgyvensi, visi kažkaip sukosi, ir nors parduotuvės buvo tuščios, tačiau, atidarius namuose šaldytuvą, buvo galima ir servelato surasti. Ir dabar gyvenimo tempas greitėja, manau, gyvenimas dar labiau suintensyvės, kai įstosime į Europos Sąjungą, bet niekas už dyką balandėlių į burną neįmes, tad reikės stengtis. Bet kas bus, kas nebus, o lietuvis nepražus. Manau, kad dauguma lietuvių stengiasi būti pareigingi, niekur nevėluoti, padaryti viską kuo geriau ir siekti tobulybės. Bet su tuo pareigingumu susijusi ir kita savybė. Lietuviai yra skundikai. Tą pastebiu ir tarp vaikų, kuriuos treniruoju. Vienas kitą skundžia, išduoda. Apskritai mūsų tauta yra maža, bet turime tikrai daug iškilių asmenybių, nes lietuviams fantazijos netrūksta. Kiek puikių menininkų Lietuva išugdė. Vien Čiurlionis, Miltinis, Banionis, Budraitis ką reiškia.

- O kaip charakterizuotumėte lietuvę moterį?

- Lietuvės išvis yra santūrios. Daug santūresnės nei rusės. Gal tik gruzinės ar armėnės tuo santūrumu į jas panašios. Bent taip jau buvo seniau. Ir manau, kad lietuvės neseksualios. Nors laikai keičiasi. Seniau toks auklėjimas buvo, seksualumas buvo labai slepiamas, o rusės ir ukrainietės vyrų atžvilgiu buvo auklėjamos kitaip. Pastarąjį dešimtmetį mes bandėme vytis Vakarus ir juos kopijuoti, bet, manau, peržengėme visas ribas. Vakarai jau aprimo, o Klaipėdoje tokių vaizdelių gali pamatyti! Vieną kartą ”Klaipėdos” viešbučio bare mačiau, kaip mergina oraliniu seksu užsiiminėjo čia pat, prie stalo. Bet jei pažiūrėsime iš kitos pusės, taikas belieka vienišai moteriai, gaunančiai vos 400 litus algos, kai reikia išlaikyti keturis nepilnamečius. Taip neišvengiamai atsiranda prostitucija, bet dėl to aš kaltinu valstybę. Ir išties daugelis jaunų vyrukų pastebi, kad su jaunomis merginomis neįmanoma bendrauti, nes joms rūpi tik seksas ir pinigai. O pačios jos tuščios kaip konservų dėžutės, jokios knygos neperskaičiusios, nežino, net kas Lietuvoje Premjeras yra. Man daug labiau patinka vilnietės, jos daug natūralesnės, gražiai rengiasi, o klaipėdietės aršiai demonstruoja savo seksualumą, įsisupusios į kailinius. Jos ieško vyresnių vyrų ir jau per antrą susitikimą pradeda verkšlenti apie savo problemas, kad reikia pinigų batams ar paltui. Vyras gal ir paremtų, bet ne tada, kai jam tas aiškiai primenama. Tokie prašymai vyrą tik atstumia. Na, o jei pamatai jauniklę su šešiasdešimtmečiu, tai ji su juo – tik dėl pinigų.

- O koks jūsų moters idealas?

- Svarbu, kad moteris būtų savo vietoje. Ji turi būti protinga, išprususi, bet mokėti apsimesti naivi. Ji turi mokėti būti tolerantiška bei palaikyti pokalbį bet kokia tema. Ji turi būti išradinga gyvenime ir meilėje. Niekada nemėgau blondinių. Jos nuo vaikystės man su ožkomis asocijuojasi. Ir tos nepatinka, kurios kas antrą dieną plaukų spalvą keičia. Tai savotiška vyro apgavystė. Na, suprantu, kad jos stengiasi kurti savo įvaizdį, bet protingam vyrui visai ne to reikia.

- Kaip jūs apibūdintumėte vyriško vyro pagrindines savybes?

- Konkretus, disciplinuotas, jaučiantis atsakomybę, kad jis yra vyras.

- Kokius šeimyninius santykius laikytumėte idealiais?

- Pažinojau tokių idealių šeimų, kur po kurio laiko pasirodydavo, kad abu sutuoktiniai buvo kankiniai. Ji lyg teatre vaidindavo “židinio sergėtoją“, o jis – “pasaulio pilietį“. O paskui pasirodydavo, kad viskas yra atvirkščiai. Jis norėjo namų šilumos, o ji – būti princesė, kurią aptarnauja dvylika tarnų. Manau, moterys yra maksimalistės ir iš gyvenimo dažnai per daug nori, neatsižvelgdamos į realias aplinkybes. Šeimos gyvenime yra du skirtingi etapai. Pirmasis, kai auga vaikai, antrasis, kai jie palieka namus. Manau, pirmąjį etapą svarbu, kad abu rūpintųsi šeimos gerove, ir vaikai natūraliai tampa svarbiausiu ryšiu. Atžaloms palikus namus, vyras ir moteris pasineria kiekvienas į savo darbus ir, kaip bebūtų keista, turi daug mažiau laiko bendravimui. Bet, manau, paskui ligos ir anūkai vėl juos suartina, nes abiem reikalinga vienas kito parama.

- Kaip vertinate lietuvaites, ištekančias už užsieniečių?

- Normaliai. Aišku, kad jauniklės nori susirasti kokį senelį iš užjūrio, kad skurdo nematytų. Tik mūsų tauta maža, todėl ir gaila, kad lietuvaitės į užsienius nuteka. Bet kadangi tai dažniausiai vyksta dėl materialinių klausimų, tai vėl dėl to kaltinčiau politiką.