“Moteris turi mokėti ne tik imti, bet ir duoti”

Martynas Trubila po kelių mėnesių jau turės Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos aukštojo mokslo teisininko diplomą. Tačiau 25 metų vaikinas jau dabar dirba juristu vienoje uostamiesčio įmonėje. Save jis apibūdina kaip uždarą, nenuspėjamą žmogų, kartais sau pačiam prieštaraujantį. Ir nors jaunatviško maksimalizmo vedamas jis laiko save egoistu, apie kurį sukasi visas pasaulis, tačiau įsišnekėjus supranti, kad sunkiai prakalbinamas Martynas yra gilus, ne pagal amžių subrendęs jaunuolis, ieškantis savyje ir knygose atsakymų į pagrindinius gyvenimo klausimus ir gebantis išsakyti savo nuomonę bet kokia tema.

- Martynai, kaip galėtum apibūdinti tipišką lietuvį?

- Manau, kad lietuviai yra tikrai visapusiški ir nenuspėjami, nes juose dera daug skirtingų bruožų. Visų pirma, lietuviai yra pavydūs, ypač jei patys kažko pasiekia darbe ar asmeniniame gyvenime, o neduok Dieve, pažįstami pasiekia dar daugiau. Tada su tais pažįstamais santykiai iškart keičiasi. Tačiau lietuviai yra ir draugiški. Visada paprašęs gali tikėtis pagalbos, taip pat ir finansinės. Jei galės, tikrai padės ir neatsisakys. Manau, kad lietuviai yra pakankamai uždari, jie nesistengia visų problemų spręsti su draugais ar artimaisiais, retai kreipiasi pagalbos į psichologus, patys bando išsikapstyti iš savo bėdų. Jie bando su sunkumais susidoroti patys ir asmeninių problemų sprendimui nepajungia draugų rato. Kita lietuvių savybė, kad ir kaip būtų keista, yra optimizmas. Kiek jie besiskųstų, kad blogai gyvena, jų poreikiai išties nėra tokie dideli, kad jų nebūtų galima patenkinti. Tad jeigu reikia, jie sumažina savo norus ir stengiasi juos realizuoti. Taip pat lietuviai vis dėlto yra veidmainiai. Jie viena sako, kita daro, mėgsta “pagražinti“ neesminius įvykius, juos išpūsti, apipinti istorijomis ir legendomis, sureikšminti ir padaryti esminiais.

- O kokios yra lietuvės moterys?

- Manau, joms tinka daugelis aukščiau išvardintų savybių. Bet jeigu bandyčiau apibūdinti jas atskirai, tai pasakyčiau, kad jos – paprastos europietės, bent jau mano karta ar tos, su kuriomis bendrauju. Negalėčiau pasakyti, kad lietuvės – kuklios, bet jos tikrai užsispyrusios. Nuo Vakarų europiečių jos gal skiriasi tuo, kad sunkiau bendrauja, yra labiau susikausčiusios, ypač pradinėje pažinties stadijoje. Nežinau kodėl, bet apie lietuvaites sakyčiau taip – “visko daug ir visko trūksta”. Jos tikrai gražios ir daugelis stengiasi sportuoti ar dar kuo nors užsiimti, kad palaikytų gerą fizinę formą. Jos nėra kvailos, kaip daug kas mano. Mūsų moterys stengiasi pabrėžti savo individualumą įvairiais būdais – apranga ar užsiėmimais. Jose tarsi užkoduota prieštara. Vienu metu jos nori būti kitokios nei visi, o kartu nenori išsiskirti iš aplinkinių, nes tų aplinkinių nuomonė joms ypač svarbi. Taigi lietuvaitės – nenuspėjamos, joms trūksta pastovumo visame kame. Jos dažnai keičia savo nuomonę ir beprotiškai nori, kad vyrai joms įtiktų. Tačiau ilgainiui susitaiko su ta mintimi, kad tai neįmanoma, nusileidžia ant žemės arba nuleidžia iškeltų vyrams reikalavimų kartelę. Lietuvaitės iš vyrų nori labai daug, bet nesuvokia, kad pačios negali duoti kitam žmogui tiek pat.

- Koks tavo moters idealas?

- Natūralu, kad iš pradžių dėmesį atkreipi į moters išvaizdą. Tik paskui pokalbio metu pradedi suprasti, ką žmogus galvoja, koks jo požiūris į gyvenimą ir ko galima iš jo tikėtis. Manau, kad man į akis pirmiausiai krinta moters bendras vaizdas ir kojos. Kartais minioje atkreipi dėmesį į moters eiseną. Jauti, kad ji kažkokia išskirtinė, kad galbūt šiandien tai moteriai ar merginai puiki diena ir ji plaukia minioje, pasitikėdama savimi. Žinoma, tai gali būti ir “atidirbtas“ veiksmas vyriškio dėmesiui patraukti, bet juk iškart neatskirsi. Taip pat man imponuoja moters plaukai. Nesvarbu - kokios spalvos, bet ilgi ir garbanoti. Juk plaukai moteriai suteikia nepakartojamo seksualumo. Tai - moters puošmena, suteikianti jai erotiškumo. Taip pat svarbi moters laikysena pokalbio metu. Ji neturėtų per daug gestikuliuoti, kaip Lotynų Amerikos muilo operose. Bet svarbiausia, kad moteris turėtų ne tik galvoti, ką iš vyro paimti, bet ir pamąstyti, ką ji gali duoti. Todėl moteriai svarbu turėti užsiėmimą bei neapsiriboti vaikščiojimu po parduotuves, pokalbiais su draugėmis prie kavutės ir namų ruoša. Moteris turi pasitikėti savimi.

- Lietuvoje – matriarchatas ar patriarchatas?

- Matriarchatas dėl skystų vyrų. Kartais vyrai daro sprendimus, nesąmoningai nusileisdami moteriai, net tada, kai visai to nereikia.

- O koks, tavo nuomone, yra tikrai vyriškas vyras?

- Visada turintis savo nuomonę ir tuo pačiu metu ieškantis kompromisų. Jis turi sugebėti prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Jis turi būti mandagus, ne visada turi garsiai išsakyti, ką galvoja, mokėti nutylėti, bet kai reikia – sugebėti pareikšti savo pasitenkinimą ar prieštaravimą. Punktų galima būtų vardyti devynis milijardus, bet juk tai vis tiek nevirs realybe. Įgyvendintas idealas gali pasirodyti besąs robotas...

- Užsieniečiai dažnai išsako tokias mintis, kad lietuviai vyrai nesugeba skirti dėmesio nei sau, nei savo moteriai, nei šeimai. Ar tu sutiktum su tokia nuomone?

- Iš dalies sutinku. Lietuviai – individualistai. Jie pirmiausiai galvoja apie save. Jie įsitikinę, kad turi būti gerbiami ir mylimi tokie, kokie yra. O moterims jie skiria dėmesio tiek, kiek mano, kad reikia skirti. Jie per daug savęs neapsunkina. Manau, lietuvaitėms svarbiausia, kad niekas nepamirštų jų pasveikinti su šventėmis. Nes tada jos įsižeidžia. Įvairioms šventinėms progoms jos teikia didesnę reikšmę negu vyrai. Vyrai tai suvokdami dažniausiai dėmesio ženklus tada pareiškia iš pareigos. Bet juk tikrasis dėmesys yra spontaniškas, neįpareigotas, kylantis iš vidinio impulso. O bendraujant su moterimis svarbiausia visų pirma laikytis elementaraus etiketo.

- Kaip vertini į užsienį nutekančias lietuvaites?

- Labai paprastai. Kiekvienas juk nori, kad jam būtų geriau. Aš asmeniškai nė vienos tokios nepažįstu, bet manau, kad jų apsisprendimą dažnai lemia materialinės priežastys, noras užtikrinti geresnį rytojų sau ir savo vaikams.

- Kaip manai, kas yra svarbiausia šeimoje tarp dviejų partnerių?

- Visų svarbiausia – pasitikėjimas vienas kitu visomis prasmėmis. O iš to seka visa kita. Lietuvių šeimose dar būtina išmokti pagarbos vienas kitam ir savo artimam.