Holivudo aukso amžiaus legenda Lauren Bacall (Loren Bekol), kuri drauge su savo vyru Humphrey Bogartu (Hamfriu Bogartu) žibėjo virtinėje klasika tapusių didžiojo ekrano filmų, antradienį mirė. Jai buvo 89-eri.

„Su dideliu liūdesiu, tačiau ir su dideliu dėkingumu už jos nepaprastą gyvenimą patvirtiname, kad Lauren Bacall mirė“, – sakoma trumpame „Humphrey Bogart Estate“ pareiškime „Twitter“.

JAV žiniasklaida pranešė, kad L.Bacall mirė antradienį ryte patyrusi insultą savo namuose Niujorke.

L.Bacall, kurios tikrasis vardas yra Betty Joan Perske (Beti Džoan Persk), „miela žydų mergaitė iš Bronkso“, kaip kartą apibūdino ji pati, įelektrino Holivudą savo 1944 metų ekrano debiutu „Turėti ir neturėti“ (To Have and Have Not). Kaip žinia, šios juostos filmavimo aikštelėje ji sutiko H.Bogartą ir „pamokė jį švilpti“.

Ši degančių akių ir gilaus, kimaus balso savininkė netrukus išpopuliarėjo ir Holivude, ir Brodvėjuje.

Didelę dalį tolesnio savo gyvenimo L.Bacall praleido bandydama susitaikyti su anksti užgriuvusia šlove, kuri virto septynis dešimtmečius trukusia kino ir teatro karjera.

Prasidedant Holivudo aukso amžiui ji apėmė karines dramas ir juodąjį kiną (film noir) su H.Bogartu, veiksmo filmus su Johnu Wayne‘u (Džonu Veinu), romantinę juostą su Gregory Pecku (Gregoriu Peku) ir komediją su Marilyn Monroe (Merilin Monro).

Savo, kaip geidulingos seksbombos statusą L.Bacall įtvirtino filme „Turėti ir neturėti“, kuriame H.Bogarto herojui burkavo: „Juk žinai, kaip švilpti, Stivai, ar ne? Tiesiog sudėk lūpas ir pūsk“.

Tie žodžiai iškart atnešė jai nemirtingumą didžiajame ekrane, o „American Film Institute“ paskelbė juos 34-ąja nuostabiausia visų laikų kino citata.

Kai H.Bogartas 1957 metais mirė nuo gerklės vėžio, L.Bacall, kuri su legendiniu aktoriumi susilaukė dviejų vaikų, į jo karstą įdėjo švilpuką.

1924 metų rugsėjo 16 dieną Niujorke gimusi L.Bacall buvo vienintelis pardavėjo ir sekretorės – žydų imigrantų iš Lenkijos ir Rumunijos – vaikas. Tėvai išsiskyrė, kai mergaitei buvo penkeri.

Galiausiai aktorė, prasidedant jos karjerai, prisiėmė motinos mergautinę pavardę Bacal, kurią šiek tiek pakeitė.

Šou verslas ją svaigino nuo ankstyvo amžiaus, o pirmasis jos susidūrimas su teatru buvo „Hamletas“, kuriame vaidino Johnas Gielgudas (Džonas Gilgudas).

„Prisimenu, kaip išeidama iš teatro vis atsitrenkdavau į žmones. Buvau tikrai apsvaigusi“, – vėliau pasakojo ji.
Iš pradžių ji svajojo būti šokėja, bet tapti scenos ir ekrano legenda jai padėjo modelio darbas.

Vaidmenį filme „Turėti ir neturėti“ L.Bacall gavo būdama 19-os ir vaidino drauge su H.Bogartu.

„Žinojau, kad jis geras aktorius, bet jis buvo ne mano tipo, aš negalvojau“, – vėliau prisiminė ji.

Už 45-erių metų H.Bogarto ji ištekėjo po metų ir taip prasidėjo viena garsiausių Holivudo meilės istorijų.
„Įsimyli ją kaip ir visi kiti“, – kartą apie žmoną sakė H.Bogartas.

Vėliau L.Bacall ir H.Bogartas vaidino 1946 metų filme „Didysis sapnas“ (The Big Sleep), 1947 metų „Tamsiojoje zonoje“ (Dark Passage) ir 1948 metų „Ki Large“ (Key Largo).

Tačiau H.Bogarto ir L.Bacall pasaka staiga nutrūko: H.Bogartas 1957 metų sausį mirė nuo gerklės vėžio.

Po metų pasisekimo nesulaukus jos kitam filmui, jaunoji našlė grįžo į Niujorką ir bandė laimę Brodvėjuje, kur ją liaupsino kritikai.

Ji žaižaravo scenoje ir pelnė du geriausios aktorės „Tony“ – už vaidmenis 1970-ųjų miuzikle „Aplodismentai“ (Applause) ir 1981-ųjų miuzikle „Metų moteris“ (Woman of the Year).

L.Bacall susilaukė vieno vaiko su antruoju vyru, aktoriumi Jasonu Robardsu (Džeisonu Robardsu); ši santuoka truko aštuonerius metus nuo 1961-ųjų iki 1969-ųjų.

Liberalių demokratinių pažiūrų aktorė draugavo su keliais demokratų politikais, tarp jų – prezidentu Harry Trumanu (Hariu Trumanu), Robertu Kennedy (Robertu Kenedžiu) ir Adlai Stevensonu (Adlajumi Stivensonu).

1947 metais ji pasisakė prieš Atstovų Rūmų antiamerikinės veiklos komitetą ir jo tyrimą dėl įtariamos komunistinės agitacijos Holivude.

L.Bacall, kurios bebaimiška autobiografija „Viena pati“ (By Myself) 1980 metais pelnė Nacionalinę knygų premiją, kartą pasakė, kad jos „didelę sėkmę gyvenime supo žmonės su tikslais“.

Ji per plauką negavo „Oskaro“ už vaidmenį 1996 metų filme „Veidrodis turi du veidus“ (The Mirror Has Two Faces), bet 2009-aisiais jai buvo įteiktas Kino meno ir mokslo akademijos garbės apdovanojimas.