“Man gaila lietuvių vyrų...”

Klaipėdos menininką Vytautą Karčiauską daugelis pažįsta kaip puikios meno galerijos “Pėda” įkūrėją ir savininką. Jo saviti darbai žavi ne tik klaipėdiečius, bet ir daugelį į miestą užklystančių užsieniečių, o jauki “Pėdos“ galerija, įkurdinta buvusiame rūsyje, tapo savotiška intelektualų susibūrimo vieta. Tačiau Vytautas Karčiauskas, dviejų dukrų tėvas, žinomas dar ir tuo, kad abu jo žentai – užsieniečiai. Jurga ištekėjo už ispano, o Laura savo ranką ir širdį atidavė prancūzui. Tad kuo skiriasi užsieniečiai nuo lietuvių, ponas Vytautas gali įvertinti iš savo asmeninės patirties.

- Kodėl, Jūsų manymu, užsieniečius taip traukia lietuvaitės?

- Gal tai ir banalu, bet visi užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, pirmiausiai atkreipia dėmesį į du dalykus – gerą alų ir gražias moteris. Mūsų moterys tikrai yra pasiutusiai gražios. Tai dar kartą įsitikinau, pabuvojęs Paryžiuje. Į Prancūziją vykau pirmą kartą, jaudinausi, nes galvojau, kad apsvaigsiu nuo meno, moterų ir vyno. Juk Paryžius mums – išsvajota Menų Meka. Maniau, ne kartą teks iš nuostabos įsikibti į automobilio vairą ar žmonai į parankę. Deja! Teko nusivilti. Nuo puikaus vyno tikrai buvo galima apsvaigti, bet įspūdingą moterį mačiau vieną vienintelį kartą. Ir tai ji galėjo būti rusė, prancūzė ar lietuvė. Prancūzėse pasigedau trapaus elegantiškumo, bent jau tokį jų paveikslą buvau susikūręs savo galvoje. Tačiau jos gana apkūnios, kasdieniškos, joms trūksta subtilumo, kurio taip tikėjausi. Tiesa, mačiau porą italių, kurios man įstrigo dėl sveikos koketiškumo dozės, kuri taip puošia moteris. Labai svarbu, kad moterys būtų linksmos ir nebūtų pamaivos bei perdėtai kuklios. Manau, lietuvaitės yra ne tik gražios, bet ir įdomios. Gražių moterų Lietuvoje daug, tai mūsų nacionalinis turtas. Net nežinau, kaip genetiškai taip išėjo. Prancūzijoje ar Vokietijoje pasitaiko tik viena kita graži moteris. Prancūzijoje labai gražūs tik tamsiaodžiai vaikai. Kalbant apie lietuvaites, galima pasakyti, kad jos turi kaimiško žavesio gerąją šių žodžių prasme. Jose dar neišblėsusi kaimietiška romantika, jos kaip augalas, turintis šaknis, o kartu nesustabarėjęs. Tačiau mūsų spauda ir televizija brutaliai kišdama moters kūną vartotojui, visai neugdo moters kūno grožio pajautimo. Kaip menininkui moters kūnas man yra gerai pažįstamas. Man patinka moters krūtys, bet, deja, laikraščiuose matau tik “papus“. Ten moteris tampa mėsos gabalu, paprasčiausia preke. Būdamas Paryžiuje suvokiau, kad reikia ne mūsų moteris eksponuoti ir pardavinėti, o meną. Juk pas mus išties daug puikių menininkų, kurie savęs neįvertina Europos kontekste, o meno kūriniai ten – penkiskart brangesni nei pas mus.

- Kokios moterys Jums labiausiai patinka?

- Man imponuoja tamsiaplaukės. Pamenu, kai dukra Jurga pasišviesino plaukus, gavau šoką, nors naujas jos įvaizdis man patiko. Joje yra tam tikri aristokratiški bruožai, prie kurių ir dera šviesūs plaukai. Jeigu kalbėti apie moters idealą, tai moteris visų pirma turi būti romantikė, o ne šalta ir nuolat skaičiuojanti. Ir ta romantiškumo dozė turi būti pakankamai didelė. Tik tada ji dera prie emancipacijos. Man nepatinka “kaimo bobos“, bet kaimo dvelksmas moteryje man asocijuojasi su romantika ir viltimi, kad ji – dar mergaitė. Ką mes bešnekėtume, vyrai nori mergaičių. Man nepatinka vulgarumas, nepatinka prieinamumas. Nenoriu labai greitai pasiekti moters. Tada ji tampa nebeįdomi. Tada viskas labai jau paprasta. Gyvenime turi būti daug žaidimo ir paslapties. Vyrai nenori pirkti moters už pinigus, bet jeigu nieko nebelieka – perka. Bandydami nusipirkti paslaptį, išties jie nežino už ką moka.

- O kaip sureagavote į tą faktą, kad abi dukros ištekėjo už užsieniečių?

- Pirma mintis galvoje buvo: “Vargšai lietuvių vyrai“. Man išties jų gaila. Mums visiems reikia labai pasitempti, pirmiausia mūsų moterų, o paskui – užsieniečių atžvilgiu. Daugeliui reikia išsipagirioti arba baigti miegoti. Sovietiniais laikais šeimoje vyras buvo pasaulio bamba. Tačiau laikai pasikeitė, o Lietuvoje vis dar įprasta manipuliuoti “vyriškumo“ koziriu. Būti vien vyru nebepakanka. Manau, lietuviai per daug dirba fiziškai, bet mažai laiko skiria savišvietai. Jie turėtų save atrasti pirmiausia kaip žmogų. Neužtenka vien dirbti ir išlaikyti šeimą. Būtina ir dėmesiu palepinti savo moterį bei šeimos narius. Aš buvau tikras “homosovietikus“ ir bandžiau kilti karjeros laiptais dėmesio šeimai sąskaita. Taip, gerovę šeimai sukūriau. Bet jei mano žmona pati nebūtų menininkė, tikriausiai seniai su visais daiktais pro duris būtų išgrūdusi. Ji buvo ir yra ne tik mano moteris, bet ir draugas. Tačiau vyrams nepatarčiau piktnaudžiauti darbu ir vaidinti namie pavargusį. Juk nuvarytus arklius nušauna, tiesa? Iš vienos pusės konkurencija tarp moterų ir vyrų profesinėje srityje vis didėja, o iš kitos pusės - už mūsų lietuvių vyrų nugarų stovi būrys alkanų užsieniečių, kurie negali atitraukti akių nuo mūsų moterų. Dar negirdėjau nė vieno užsieniečio sakant, kad nenorėtų imti lietuvaitės į žmonas. Įdomus ir tas faktas, kad 80 procentų visų mano kaldinamų vestuvinių žiedų tenka būtent lietuvaitės ir užsieniečio poroms. Seniau taip tikrai nebuvo. Reikia mokėti pakovoti už savo moteris, ir darbe, ir namie būti kaip fronte. Aišku, užsieniečiai tikrai dėmesingesni moteriai, jų išsilavinimas geresnis. Ir jeigu mes esame siauros srities geri specialistai, tai jų akiratis – daug platesnis. Savo žento prancūzo taip ir nepaklausiau, kokius mokslus jis baigęs. Iš jo dvelkė toks išprusimas, kad net klausti nereikėjo. Bet jeigu turėsiu trečią dukrą, tai norėčiau, kad ji ištekėtų už lietuvio, nes tikiu, kad mūsų vyrai ateityje pasikeis ir niekuo nenusileis užsieniečiams. O išoriškai lietuviai yra labai išvaizdūs.

- O kokių dalykų galėtume pasimokyti iš užsieniečių?

- Kad ir alkoholio vartojimo. Užsieniečiai tiesiog žaidžia su alkoholiu, o lietuviai – kai geria, tai geria iš širdies. Tai tikriausiai įgimtas mūsų tautiečių nuoširdumas. Jei ką daro, tai daro. Taip pat lietuviai yra per daug nuolankūs ir svetingi užsieniečiams. Kiekvieną užsienietį mes vos ne garbiname, jam stengiamės įtikti ir jį pamaloninti bet kokiu būdu. To visiškai niekam nereikia. Mano žentas iš Prancūzijos atkreipė dėmesį, kad toks lietuviams būdingas užsieniečių sureikšminimas patiems svetimšaliams nėra malonus. Patys užsieniečiai taip niekada nesielgia.