Visą pasaulį išmaišęs Paulius Normantas Vilniuje daugiausiai laiko praleidžia valdininkų ir odontologų kabinetuose

Į kiekvieną šalį jis vyksta turėdamas vis kitą tikslą. „Vilniuje ketinu susitaisyti dantis. Pažįstu gerą odontologę, puikiai dirba„, - Lietuvoje keliautojas Paulius Normantas rūpinasi paprastais dalykais. Tiesa, galvą jam skauda ne vien dėl to – stengiasi, kad nebestrigtų Vilniuje ketinamo atidaryti Rytų Azijos muziejaus reikalai. „Atrodo, pavyks. Po dvejų metų perkirpti juostelės atvyks pats Dalai Lama“, - išdidžiai pareiškia 59-erių vyras.

Žinomas klajūnas netrukus vėl rengiasi išvykti iš Lietuvos. Iš pradžių - į Vengriją, kur gyvena jo buvusi žmona ir vaikai. Po to - į Aziją, kur praleido ne vienus metus ir padarė beveik 100 tūkstančių fotografijų. „Prisipažinsiu, vis labiau laukiu atostogų, norisi pailsėti. Bet ne, kol kas negaliu skirtis su paskutiniąja savo žmona – kuprine“, - pokalbį pradėjo žymus fotografas ir keliautojas P.Normantas.

- Kas šį kartą Jus atvijo į Lietuvą? Susidaro įspūdis, kad nesėdite rankų sudėjęs – susitikimai su politikais, kultūros veikėjais. Regis, Jūsų darbotvarkė itin įtempta?

- Viską mečiau, kai sužinojau, kad stabdomi Rytų Azijos muziejaus Užupyje rekonstrukcijos darbai. Nusprendžiau derėtis su naujuoju Vilniaus meru ir siekti, kad muziejus būtų atidarytas. Atrodo, kad darbai bus tęsiami, rengiamasi pašalinti visas kliūtis. Tikiuosi, 2009 metų rudenį šią kultūros oazę atidarys pats Dalai Lama. Kol kas negavau sutikimo, bet žiemą turėsiu galimybę apie tai pasikalbėti su Jo Šventenybe.

- Norite pasakyti, kad Jums visada atviros net Dalai Lamos durys?

- Gal ne visai taip. Dalai Lama yra ir Tibeto karalius, todėl ne taip lengva pas jį patekti. Du ankstesni susitikimai su Dalai Lama Šiaurės Indijoje buvo gražiausi mano gyvenime. Sėdėjau Jo Šventenybės dešinėje, jis apkabino tarsi brolį. Tai nepaprastas žmogus. Visi, kurie turėjo galimybę su juo pasikalbėti, patvirtins mano žodžius. Vienas didžiausių pasaulio mokytojų daug davė ir man.

- Po susitikimų su juo pasivadinote Lai Vėju. Ar tarp šių dalykų derėtų įžvelgti kokių nors sąsajų?

- Laisvas Vėjas. Toks esu nuo 1983 metų, kai palikau Lietuvą ir persikėliau gyventi pas sūnų į Vengriją. Šį mano vardą žinojo artimi žmonės, tačiau privertė apsispręsti japonų haiku meistrų tradicijos. Kai kurie jų sudegino savo, anot jų, nebrandžią kūrybą, parašytą iki 50-55 metų, ir pasikeitė vardus. Vienas tapo Arbatos Puodeliu, kitas Banano Kamienu, aš – Laisvu Vėju.

- Gimėte Lietuvoje, gyvename XXI amžiuje. Dabar net vėjas nėra laisvas?

- Žmogus, kuris tikisi bent už poros reinkarnacijų nušvisti, gali pretenduoti į Laisvą Vėją. Šiuo keliu einu jau 16 metų, neseniai grįžau iš Himalajų ekspedicijos, Indijos, Butano karalystės. Teko vadovauti Lietuvos verslininkų ekspedicijai. Šią šalį vadinu pasaulio karūnos perlu. Esu 59 metų, bet dar nesijaučiu sukriošęs senelis. Šiuo metu rašau poeziją ir tikiuosi, kad kitais metais išleisiu dar vieną eilėraščių knygą. Spalio aštuonioliktą Vengrijoje, Budapešte, turiu atidaryti parodą. Tada jau lauks Indijos pakraščiai. Vėl Vakarų Bengalija, vėl rašymas.

- O Nepalas – šalis, kurią ne kartą vadinote trečiąja savo tėvyne? Ketinate ten nuvykti?

- Kurį laiką mano darbo koncentracijos stovykla buvo Vilnius, Budapeštas ir Nepalo sostinė - Katmandu. Trys darbo miestai. Dabar liko du. Katmandu dėl pilietinio karo nėra saugus - ten nebegalima normaliai dirbti. Žiemą Nepalo sostinėje praleidau du mėnesius, tačiau nerašiau, o kaupiau eksponatus būsimajam muziejui.

- Gal klystu, bet Jūsų balse jaučiu nuovargį?

- Esate teisus, Europoje nėra lengva – dėl blogo maisto, destruktyvių vibracijų. Esu pavargęs, stringa kai kurie darbai, vis neturiu galimybės pailsėti. Bus pusmetis, kurį skirsiu tik sau. Turiu baigti keturias knygas, tada atsipūsiu.

- Tarp Jūsų atostogų ir darbo galima dėti lygybės ženklą – kelionės, įspūdžiai, fotografijos ir nuotykiai?

- Dabar viskas bus šiek tiek kitaip. Nusipirksiu kelis gerus plunksnakočius ir rašysiu pasakas, knygą Himalajų vaikams. Pažinau jų gyvenimą – drakonų, ledynų pasaulį. Kai beveik 4 kilometrų aukštyje Mustango karalystėje matau išnykusį kaimą, žinau, kodėl jo nėra. Kažkada greta buvo upelis. Mintyse gimsta pasaka, kaip piktas demonas išgėrė upelį, kad žmonės pasitrauktų.

- O savo vaikams dažnai sekdavote pasakas?

- Dukrai - taip, kai ji buvo maža. Dar daugiau – abu sėdėdavome ir kurdavome. Dabar galiu kalbėti apie šeimą, nėra taip skaudu. Su 24 metų sūnumi Pranu puikiai bendrauju. Universitete besimokanti 21 metų dukra Andrėja konkūrų sporte Vengrijoje užima pirmąsias vietas. Ji pyksta, nenori bendrauti. Visa tai – likimo skolos.

- Bet visos pasakos turi laimingą pabaigą.

- Taip, bet gyvenimas sudėtingesnis. Žinote, man svarbu būti užtikrintam, kad pasirengiau kitam gyvenimui. Kai turiu laiko, nueinu į bažnyčią ir meldžiuosi. Atleidau net didžiausiam savo priešui Lietuvoje. Tai įvyko prieš penkerius metus, kai dirbau San Riepo miestelyje, Ankore. Kai prieš išvykdamas devynioliktą kartą stovėjau Bajono šventykloje. Kodėl kas nors turėtų pykti ant manęs?

- Panašu, kad artėja skyrybos ir su paskutiniąja Jūsų žmona.

- Turite galvoje kuprinę? Su ja aš niekada nesiskirsiu. Pažiūrėkite, ir dabar ji - su manimi. Nelengva našta, bet Azijos šalyse tampausi net du krepšius. Pripratau, mes suaugome. Būtų sunku pačiam nusidirti odą.

- Jūsų klajonės, kalbos apie kuprinę - ne vienatvės baimė?

- Ne. Turiu Dievą savyje, todėl nesu vienišas. Vienišas jaučiausi gal prieš 15-20 metų, kai skyriausi su žmona. Vienišas galiu jaustis minioje ar blogoje kompanijoje, bet niekada, kai atsiduriu tarp bendraminčių.

- Tokių daug Lietuvoje?

- Tuo neabejokite. Kai atvykstu, vos spėju suktis. O dar buitiniai rūpesčiai – dabar taisau dantis. Turiu išbandytą odontologę, ji padaro taip, kad netenka gailėtis. Čia yra draugų, bičiulių – per kelias savaites net nėra kada atsipūsti.

- Budistams nėra vakar ir rytoj, bet supratau, kad Jums egzistuoja kita diena.

- Vakar man jau neegzistuoja seniai, galvoju apie rytojų. Ne tas pats, kokia bus Lietuva ir Vengrija, koks būsiu aš. Tačiau šis mąstymas apie rytojų nėra pagrindinis dalykas. Yra gerokai svarbesnių.