“Lietuvės – gražios ir kvailos, kaip ir visa tauta“

Alfonsas Vildžiūnas – tikras vilnietis, tapęs tikru klaipėdiečiu. Ir ne tik. Klaipėdos muzikos centro choro “Aukuras” vadovas netgi pasisako už Mažosios Lietuvos atskyrimą nuo Didžiosios Lietuvos. Baigęs Valstybinę konservatoriją Vilniuje ir atvykęs darbuotis į Klaipėdą, vyriškis net dešimt metų jautėsi čia kaip ilgalaikėje komandiruotėje. Tačiau išvykęs į Vilnių ir vėl sugrįžęs į uostamiestį, jis Klaipėdoje jaučiasi kaip namie. Išsiskyręs 49 metų vyriškis čia turi ir širdies draugę - muzikos mokytoją Žydrę. Net keletą kartų jis siūlė savo mylimajai tuoktis, bet ji į šiuos pasiūlymus atsakydavo juokeliais, vyriškio teigimu, net nesupratusi visų tų pasiūlymų rimtumo ir nuoširdumo.

- Kokie yra tipiški lietuvio bruožai?

- Tikriausiai negalėsiu pasakyti geriau nei Rolandas Rastauskas, kuris lietuvį pavadino “nebaigtu raugti pomidoru“, amžinai bijančiu suklysti. Manau, kad lietuviai yra labai kompleksuoti, kažko vis varžosi, bijo ne taip ir ne tada ką nors pasakyti, kad, neduok Dieve, nepasirodytų kvailesni už kitus. Išprovokuoti lietuvį tikram atvirumui labai sunku. Kartais stebiu žmones, besikeliančius keltu iš Smiltynės, ir mane tiesiog stebina tie bereikšmiai veidai, kuriuos matau aplinkui. Ko norėti, juk išties daugelis mūsų - tik antra ar trečia karta nuo žagrės... Taip pat pastebėjau: lietuviai nemėgsta pasikliauti savo galva. Išvažiuoja į užsienį, grįžta ir pradeda visus protingu veidu mokyti gyventi ar kokią problemą išspręsti, nors tie problemų sprendimo būdai Lietuvoje gal senų seniausiai atrasti.

- Na, o lietuvaitės moterys, kokios jos?

- Gražios ir kvailos, išskyrus “Aukuro“ choro moteris ir dar kelias. Bet visa mūsų nacija tokia – graži ir kvaila. Na, ir iš kur toks keistas derinys? Tačiau lietuvaitės tikrai teikia dėmesio savo išvaizdai, ir tai širdį paglosto. Nes pamenu kartą su “Aukuru” viešėdami Vokietijoje per dvi savaites matėme tik vieną moterį, privertusią atsisukti. O Lietuvoje ir sprandą galima nusisukti į gražuoles besidairant. Tačiau yra ir ta kita pusė. Pamenu I.Kantą, kuris teigė, kad jį stebina “moralinis imperatyvas manyje ir žvaigždėtas dangus virš manęs“. Tai štai lietuvaitės, jei danguje šiek tiek ir nusimano, tai savyje – tikrai nesusigaudo. Kažkas yra pasakęs, kad moterys atiduoda mums visą gyvenimo auksą, bet nori atsiimti jį smulkiom kupiūrom. Manau, kad šį posakį galima pritaikyti ir lietuvaitėms.

- Koks Jūsų moters idealas?

- Tai savarankiška, bet ne vyriška moteris. Dažnai moterys, palypėjusios karjeros laiptais, savo pranašumo jausmą stengiasi demonstruoti ir santykiuose su vyrais. Jos nebemoka nusileisti ant žemės ir pamiršta tokį svarbų žaismės elementą. Aš ne už lyčių lygybę ir ne už lyčių supriešinimą, tačiau vyro ir moters santykiai neturi priklausyti nuo to, ar moteris yra direktorė, ar valytoja. Mano Žydrė man yra idealas. Jai ir mano reikalai nesvetimi. Manau, moteryje vertinu tokius bruožus, kaip tolerancija, sąmojingumas. Mėgstu ekstravagantiškas, bet ne plepias moteris. Aišku, išvaizda taip pat svarbu. Man patinka liaunos.

- Lietuvoje patriarchatas ar matriarchatas?

- Manau, kad dažnai žmonių santykiai pas mus yra tiesiog laukiniai, nors šalyje turime ir labai aukštos kultūros pavyzdžių. Aiškiai dominuoja vyriškas pradas. Mano galva, šeimoje santykiai turi būti grįsti pariteto principu.

- Ar lietuviai vyrai pakankamai dėmesio skiria savo moterims?

- Nepakankamai. Ir aš pats toks. Todėl, kad esu “mužikas” ir dauguma aplinkinių – taip pat. Nesame išauklėti taip, kaip, pavyzdžiui, paryžiečiai, kuriems dėmesys moteriai – natūralus dalykas. O jei man tenka galvoti apie dėmesio ženklus, tai reiškia, kad jo rodau per mažai.

- O dovanas mylimai moteriai mėgstate dovanoti?

- Žiauriai mėgstu! Tai nebūtinai labai brangios, bet originalios dovanos, turinčios savo istoriją. Štai Briuselyje aptikau tokią keistą apipelijusią parduotuvėlę, kur net skambutį reikia paspausti, kad kas nors duris atidarytų. Pardavėja ištraukė apmusijusių žiedelių, bet man jie pasirodė tokie įdomūs! Tad pasikviečiau vieną iš “Aukuro“ chorisčių, kad galėčiau pamatuoti ir išrinkti Žydrei. Iš Izraelio taip pat jai žiedukų parvežiau.

- Ar Jūs pavydus?

- Norėčiau sakyti “ne“, bet tikriausiai “taip“, nors ir ne iki peilių. Bet pamenu ir tokių situacijų, kai pavydas taip sukildavo, kad turėdavau sau griežtai pasakyti “Vildžiūnai, būk civilizuotas!“

- Ar lietuviai vyrai pakankamai dėmesio skiria sau, savo išvaizdai?

- Tikrai ne! Tikriausiai nėra tradicijų, vidinės kultūros ir supratimo. Kartais matau ir labai aukštus pareigūnus į koncertą su treningais ateinančius. Pamenu, kai Klaipėdoje vyko Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalis, Žydrė buvo išvykusi, tad iš anksto susidėliojau, ką ir kada vilksiuosi. Ir žinote, kokio susilaukiau komentaro iš vienos kolegės iš Vilniaus? “Nuo kada Vildžiūnas pižonu pasidarė?”...

- O ar yra tautų, iš kurių mūsų vyrai ar moterys galėtų pasimokyti?

- Pamenu Paryžių. Čia mane sužavėjo ne Eifelio bokštas, bet oras, namai ir žmonės. Atrodo, jog paryžiečiams tiesiog įgimtas mandagumas. Mandagumas – čia ne tik norma, bet ir prigimtinė ypatybė. Net elgeta, kuriam nedaviau išmaldos, prilinkėjo man visa ko geriausio. O štai vokietėmis aš nesižaviu. Kadangi gastrolių metu dažnai gyvename šeimose, tai pamenu atvejį, kai moteris paliko savo vyrą mums pietus virti, o pati iškeliavo į pliažą. Tai ne tik netelpa į svetingumo sampratą, bet ir to vyriškio buvo gaila, nes jam labai sunkiai sekėsi samčiu sriubą makaluoti. Patinka man, kaip skandinavai bendrauja su moterimis. Pamenu mūsų choro susitikimą su Karlskronos vyrų choru. Jie taip subtiliai moka būti dėmesingi ir tik tiek, kiek moteris to nori. O štai Sicilijoje mūsų choristes net išgąsdino agresyvus vyrų dėmesingumas.

- O kaip vertinate lietuvaičių santuokas su užsieniečiais?

- Vis savoms choristėms sakau, kodėl jos mūsų kelionių metu sau vyrų nesusiranda. Juk ištekėjusios už užsieniečių jos galėtų tapti netituluotomis mūsų ambasadorėmis ir “Aukuras“ turėtų užsienyje reziduojantį savo atstovą. Pamenu, kaip Stokholme viena lietuvaitė, ištekėjusi už švedo, mums ekskursiją vedė. Puikiai išmanydama mūsų mentalitetą ir suprasdama, kas mus gali dominti, ji ne tik istorinius paminklus parodė, bet ir supažindino su realiu žmonių gyvenimu. Buvo tiesiog puiku! O jos vyras per mūsų koncertą net apsiverkė...