Paėmusi į rankas spaustuvės dažais kvepiančią knygą "Valentinas Masalskis: ieškant teatro" jos autorė Daiva Šabasevičienė labiausiai nerimavo, ar jos kūrinys patiks pačiam aktoriui.

"Spektakliai, kuriuose vaidino, dabar vaidina arba režisuoja V.Masalskis, visada kvepia tam tikra teatro sensacija – net jei spektaklis ir nepretenduoja į režisūriškai emancipuotą žemę", – paklausta, kuo ją žavi aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo V.Masalskio asmenybė, atsakė D.Šabasevičienė.

Teatrologė įsitikinusi: jei scenoje nėra Valentino – ji tuščia. "Aš renkuosi ir jums siūlau V.Masalskį", – įdėmiai žvelgdama pro akinius šyptelėjo D.Šabasevičienė.

– Nuo ko prasidėjo jūsų bendravimas su V.Masalskiu?

– Nuo profesinės abėcėlės. Kuo baigėsi? Tęstinumu. 2003-ieji – fiksuota pradžia. Po jos sekė pertrauka. Iš pradžių, kai jis buvo personažas tarp Vilniaus ir Kauno – iš Vievio, kai ir spektaklių statė ne itin daug, buvo sumanymas rašyti vien jo monologus. Po metų kitų, kai pasikeitė Valentino statusas, jis ėmė provokuoti aktyviam pašnekesiui. Atsirado dialogai. Pokalbius su Valentinu iššifruodavau greitai – medžiaga manęs nekankino, stalčiuose nedūlėjo. Tiesa, vienas momentas įstrigo. Į jį visuomet kreipiausi "tu". Bandydama išlaikyti etiketą, knygoje kreipinį pakeičiau į "jūs". Kažkaip netyčia sužinojęs, jis tai užprotestavo.

Sunku patikėti, bet iki paskutinės minutės Valentinas tekstų neskaitė. Visą laiką mane kamavo mintis: o ką, jeigu nepatiks? Rankraščiams patekus į redaktorių rankas, išgirdau pagyrų. Suprantate, ką jos reiškia rengiant knygą? Jaudino. Tuomet pamaniau, kad Valentino mintys ras savo skaitytoją.

– Kokį skaitytoją? Pažįstantį V.Masalskį ar jo tebeieškantį?

– Galvodama apie tai, kad teatrinio žanro leidinių yra labai mažai, viliuosi, jog V.Masalskio asmenybė sudomins. Ką? Pamatysime. Tiesa, kai knygynuose pamačiau tik ką išleistą knygą, mane apėmė liūdesys. Nesupraskite klaidingai. Suvokiau, kad jau nebus tokio akstino su Valentinu tartis dėl naujų pasimatymų.

– Kokį V.Masalskį atrasime knygos puslapiuose?

– Valentinas čia išnyra kaip gyvenimo pozicijos turėtojas. O asmeninis gyvenimas? Šios temos jis vengė nuo pat pradžių.

Po to, kai buvo sumaketuota knyga, kaip ženklą radau laikraščio iškarpą, kurioje išspausdintas Vidos Savičiūnaitės puikus pokalbis su Valentinu. Jame jis šmaikščiai kalbėjo apie savo močiutę, vaikystę... Perskaičiusi interviu paskambinau Valentinui ir sakau: to, kas buvo įdomiausia, tavęs taip ir nepaklausiau. Jis atsakė apie tai ir nenorėjęs daug kalbėti, todėl pokalbių vengė sąmoningai. Žinoma, rasite šioje knygoje ir šiek tiek dokumentinių nuotrupų.

Ištraukos iš knygos

X "Reikia nuolat auklėt save. Ne vaikus, o save. Jeigu tu išmoksi duoti, būsi laimingas bet kokioje profesijoje: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, ar aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, jie nori, kad jų pavardė būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry "Karaliuje Ūbe", bet duoti jie pamiršę. Aš vis dažniau susiduriu su aktoriais, kuriuos reikia mokyti duoti. Jie niekam duoti nemoka. Jie nebenori duoti net žiūrovui."

X "Aš su šypsena žiūriu į savo gyvenimą. Nėra baisiau, kai aktorius kalba apie buvusius vaidmenis. Visa tai buvo. Nėra jų. Viskas. Arba aš dar kuriu, arba tyliu. Vakar, pavyzdžiui, viename susitikime jaunimas manęs klausė, kokiuose filmuose vaidinau. Aš atsakiau, kad nežinau. Daug: po tris keturis per metus. Prancūzai manęs paprašė parašyti savo dosjė. Mane liūdina, kad dabar žmonės žiūri ne į akis, ne į veidą, ne į judesius tavo, o prašo kažkokių keistų dalykų. Juk gobšų ar kokį kitokį žmogų iš karto gali atpažinti. Man mano dosjė neįdomu."

Komentarai

Eglė Gabrėnaitė

Aktorė

Pirmą kartą gyvenime supratau, kad pjesė teatre nėra svarbi. Nežinau, gerai tai ar blogai. Ir pirmą kartą man visiškai nesvarbu rezultatas. Yra Valentinas. Jį pažįstu labai seniai. Tačiau mėnesiai, praleisti dirbant su juo, – vienas didesnių įvykių mano gyvenime.

Marius Jampolskis

Aktorius

Tai žmogus, kuris visur ir visada repetuoja. Nebūna, kad jis atsipūstų ir būtų laisvas. Tai savybė, dėl kurios aš jį labiausiai vertinu. Jis niekada neišduoda savo profesijos. Nieko panašaus nesu matęs ir nemanau, kad dar gali būti kas nors panašaus.