Ką lietuviai rado Balio saloje?

Gerdos kūryba ir darbas – įkvėpti vandenyno bangų. Būtent saloje jai gimė mintis sukurti maudymosi kostiumėlių kolekciją. Jos sukurtas prekės ženklas "Makara Wear" – gerai žinomas ne tik Lietuvoje. Gerdos sukurtos kolekcijos populiarios Balyje, Lietuvoje, Švedijoje. Vienas jos sukurtų modelių buvo publikuotas Didžiojoje Britanijoje leidžiamame žurnale "Surfer Girl Magazine".

Mergina kuria maudymosi kostiumėlius modernioms undinėms. Kurdama modelius Gerda galvoja apie moteris, kurios nori atrodyti moteriškai ir elegantiškai net pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis, tarkim, skriedamos ant banglenčių. Sala – ideali vieta realizuoti save, nes Lietuva yra šaltų vandenų šalis. "Žinoma, įmanoma save atrasti ir Lietuvoje. Tačiau aš esu nuotykiu ieškotoja. Lietuva man per didelė komforto zona: viskas arti, tėvai šalia. Manau, kada nors grįšiu į gimtinę, tačiau šiuo momentu, atsižvelgdama į ekonominę situaciją, savo norus ir pomėgius, mėgaujuosi salos gyvenimu."

Atsipalaidavę net ir versle

Kaunietį Gintarą Gabrilavičių į Indoneziją atvedė darbo reikalai. Prieš metus vaikinas išvyko žvalgytis naujų rinkų. Pašnekovas patikino, kad lengva nebuvo, nes žmonės čia dažnai nesupranta, apie ką kalbama, nesuvokia, kokio produkto ieškoma. Ir tai ne vienintelis iššūkis.

"Jie tarsi apkvaitę nuo to karščio. Dirbti su vietiniais faktiškai neįmanoma. Tokia sąvoka kaip atsakomybė jiems svetima. Jei jie nenori, tai niekur ir neina, net į sutartus susitikimus. Jie neturi supratimo, kad jei gerai dirbsi, daugiau uždirbsi ar į tave žiūrės kaip į gerą darbuotoją. Pripranti ir prie to pamažu, o perėjęs tokių santykių mokyklą, ilgainiui nusiramini ir pats kitaip elgiesi", – pasakojo pašnekovas.

Gintaras teigia, kad atsipalaidavimas ir didžiulė ramybė tvyro visoje Balio saloje. Net ir televizijoje – jokio negatyvo. Pasak pašnekovo, ilgainiui ir pats pasiduodi toms nerašytoms taisyklėms: pradedi nebeskubėti, nebeskini pakelėje augančio vaisiaus, nors jis ir niekieno.

Draugų nesusirasi

Nepaisant darbo įsipareigojimų, laisvu laiku vaikinas nuolat keliavo. Į Balio salą jis atskrido atostogų. Daug Indonezijos salų aplankiusiam Gintarui Balis – mažiausiai patikusi sala.

Vaikiną labiausiai liūdina tai, kad santykis tarp turistų ir vietinių čia paremtas tik nauda. Vietiniai su turistais bendrauja norėdami išpešti pinigų.

"Kitose Indonezijos salose gali sutikti tokių vietinių gyventojų, kurie tave ne tik pasiims į žvejybą, bet grįžus dar ir žuvį iškeps. Balyje toks nuotykis praktiškai neįmanomas. Čia už viską mokėsi.

Draugų tarp vietinių taip pat sunku susirasti, todėl ilgainiui Gintaras apsiribojo europietiškesnėmis pažintimis. Laiką vaikinas leido rusų banglentininkų draugijoje. Lietuvių bendruomenės saloje nėra, o rusai ten jau įsitvirtinę. Pasak Gintaro, saloje veikia visa infrastruktūra: "Jie gyvena tarp savų ir vieni kitiems teikia paslaugas: kažkas tvarko namus, kažkas nuomoja vilas, kažkas pernuomoja", – pasakojo vaikinas.

Taikiklyje – naujos salos

Gintaro draugai – banglentininkai, dienas leidžiantys tarp bangų arba žiūrėdami į jas. Jiems daugiau niekas neįdomu. Nuo ryto iki saulės laidos prabūna paplūdimyje. Toks jų gyvenimo būdas.

"Jei nesi banglentininkas, tai nelabai įsivaizduoju, ko į tą Balį važiuoti. Čia net paplūdimių gražių nėra. Skristi parą, kad pasimaudytum ir atsigertum viešbučio restorane? Kam taip toli trenktis? Bet ir čia, matyt, verslas. Man pačiam ne sykį yra tekę gauti pasiūlymų: "Atveši čia žmogų, gausi procentą", – pasakojo Gintaras.

Sala jau nebepatraukli ir verslininkams. Visos investicijos metamos į kitas salas. Verslui, deja, neįdomu, kas nutiks su laukine gamta ar vietine kultūra. Jis eina tolyn. Į tokias salas, kuriose, pasak Gintaro, vaikai lipa ant rankų, bėga iš paskos, kuriems pamatyti baltąjį – stebuklas. Akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada ir jie kalbės angliškai bei taps naujomis turistams tarnaujančiomis marionetėmis.