“Jeigu nugyvenai gyvenimą be moters, tu išvis negyvenai”

Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas, šiemet atšventęs savo šešiasdešimtmetį, gyvenimo be scenos neįsivaizduoja. Vaidinti jis pradėjo dar mokykloje - Pakruojo rajono Žeimelio miestelyje. Čia jį nuo penkerių metų augino teta, nes tėvai buvo ištremti į Sibirą. Baigęs mokyklą, Gediminas Pranckūnas ir pats mokytojavo, dėstė istoriją, vadovavo mokyklos dramos būreliui ir chorui, pats rašė pjeses bei akompanavo akordeonu ir armonika. 1966 metais įstojęs į Povilo Gaidžio studiją, jis su teatru ir Klaipėda nebesiskyrė. Vyro teigimu, buvimas scenoje – kaip bacila, užsikreti ja ir negali atsikratyti. Tai tarsi lakmuso popierėlis, patikrinantis tavo paties išgyvenimų gylį, atsidūrus kito herojaus kailyje. Juk tuo pačiu metu esi ir pats, ir kitas, tu ir ne tu. Vaidyba – tai vienas geriausių būdų akumuliuoti nerimą ir išreikšti save. Ir nors paskutinius trejus metus ponui Pranckūnui tenka daugiau laiko skirti biurokratijai, o ne vaidybai, scenos atsisakyti jis nenori ir nebegali.

- Kaip suvaidintumėte tipišką lietuvį? Kokius jo bruožus akcentuotumėte?

- Tipiškas lietuvis man – ramus, santūrus, pasitikintis savimi žmogus ir, žinoma, besididžiuojantis, kad yra lietuvis. Pamenu, 1977 metais man teko filmuotis “Lenfilmo” kurtame filme “Pirmasis reisas”. Ten vaidinau lietuvį Vytą, laivo kapitono padėjėją. Scenarijus buvo parašytas rusų autoriaus, tad ne kartą teko ginčytis, kad lietuvis taip nekalbėtų, taip nedarytų, kaip numatyta scenarijuje, kad mūsų visai kitoks būdas ir mentalitetas. Tad Vyto charakterį kūriau remdamasis ne scenarijumi, o savo patirtimi. Ir į mano pastabas buvo atsižvelgta. Tada labai didžiavausi, kad esu lietuvis. Man atrodo, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir pajunti, kas ta tikra lietuvybė yra. Man skaudu, kai girdžiu, kad dabar lietuviai užsienyje dergia mūsų šalies vardą ir formuoja visai kitokio lietuvio įvaizdį. Mūsų jaunystės laikais tikrai to nebuvo. Visada stengdavomės pateisinti ramaus, protingo, kultūringo, nesiveliančio į peštynes lietuvio vardą.

- Nejaugi tikras lietuvis neturi jokių neigiamų bruožų?

- Blogiausias mūsų tautos bruožas yra pavydas. Ir žiūrėk, jei tau kas nepasisekė, tuoj aplink prasideda intrigos. Pavydo akivaizdoje sunku išlaikyti lietuvišką ramumą, tam reikia vidinės stiprybės. Prezidentūros skandalo metu išaiškėjo labai daug neigiamų mūsų tautos bruožų. Pamenu, kai buvau penkiolikos, teta man pasakė, kad politika – didžiausia prostitucija. Šie žodžiai giliai įsirėžė į atmintį. Mes, kaip kultūros darbuotojai, stengiamės į politiką nesikišti, bet prezidentūros skandalo metu lietuviai demonstravo tokį nepraustaburniškumą ir oponentų dergimą, kad net baisu. Jei žmogus su aukštuoju išsilavinimu kitų akyse žmogų pavadina “gyvate“, tai ką gali dar komentuoti.

- Kaip apibūdintumėte lietuvę moterį?

- Neseniai į Klaipėdą buvo atvažiavęs dramaturgas iš JAV. Jis net galvojo, kad vertėtų čia pasilikti, nes buvo priblokštas lietuvių moterų grožio. Amerikoje tokių su žiburiu nerasi. Lietuvos žemė mūsų moterims duoda išskirtinius bruožus. Jūra juos nugairina, sušvelnina. Juk prie jūros jautiesi kaip bažnyčioje – suvoki savo menkumą. Prie jūros negali būti piktas. Taip ir su mūsų moterimis. Jos užgrūdintos, nes dalia jų nelengva. Pavyzdžiui, kai mano žmona Virginija augino mūsų dukras, aš dažniausiai būdavau gastrolėse ir galėdavau ją paguosti tik telefonu. Ji išaugino puikias mergaites, niekada nesiskųsdavo, nors būdavo pavargusi. Tad tikrai manau, kad mūsų moterys ištvermingesnės nei vyrai, ir skundžiasi rečiau. O jeigu skundžiasi, reiškia - jau tikrai prieitas liepto galas.

- Koks Jūsų moters idealas? Į ką pirmiausiai atkreipiate dėmesį?

- Manau, kad yra tam tikros biosrovės, kurios jungia žmones. Žiūrėk, viena moteris labai graži, bet tavęs prie jos visai netraukia. O kita visai negraži, bet spinduliuoja kažkokią jėgą, kuriai labai sunku atsispirti. Juk ir tos poetų apdainuotos moterys dažnai visai nebuvo gražuolės. Biosrovės sukuria tam tikrą aurą. Juk eini gatve ir kartais netikėtai atsisuki į praėjusią moterį. Pagalvoji, kodėl gi atsisukai. Dažnai net sunku suvokti, kažkas paprasčiausiai suvirpa viduje. Manau, kad natūralus moters kvapas taip pat yra tų neįvardijamų vibracijų sudėtinė dalis. Juk kvapas irgi turi savo spalvą, kurią gali mėgti arba ne. Mano įsitikinimu, kol vyras gali džiaugtis moterimi ir ją mylėti, tol jis yra tikras vyras. Jeigu vyras nugyveno gyvenimą be moters, tai gali manyti, kad jis išvis negyveno. Be moters, kuri tavęs laukia, kuriai esi reikalingas, išvis nėra prasmės gyventi. Man atrodo, kad vyro ir moters, kaip gyvenimo partnerių, charakteriai turi būti skirtingi. Pomėgiai gali būti panašūs, bet charakteriai tikrai turi skirtis. Štai aš esu cholerikas, labai emocionalus ir impulsyvus žmogus. Mano žmona – rami ir santūri. Impulsyvi ji tampa tik tuomet, kai nebeapsikenčia su mano charakteriu.

- Kaip apibūdintumėte vyrišką vyrą?

- To gal reiktų moterų klausti? Niekada apie tai negalvojau, nes vyrais niekada nesižavėjau ir nesižavėsiu. Kiekvienas yra toks, koks yra. Mes, vyrai, – dideli egoistai, bet tai pastebime tik tada, kai praeina metai. Kol esi jaunas, to nesupranti. Jaunystėje savo ego tapatini su vyriškumu. O dažniausiai egoizmas džiaugsmo neatneša, jis tik nuskriaudžia moterį, taip sumenkindamas mus pačius. Ir aš jaučiu, kad gyvenimo rutinoje pamiršau dažniau pakviesti žmoną į kavinę ar pasivaikščioti prie jūros, padovanoti gėlių ar laiku tarti švelnų žodį. Jaučiu savotišką kaltės jausmą, bet vargiai galiu ką nors pataisyti, nors ir reiktų...

- Kokią šeimą pavadintumėte idealia?

- Kai norisi sugrįžti namo. Gal tai ir yra meilė? Kur bebūtum, kaip bebūtum, bet grįžti namo. Kai žinodavau, kad užtruksiu, ar švęsime su kolegomis po premjeros, visada paskambindavau žmonai ir pranešdavau, kada grįšiu – po vidurnakčio ar iš ryto. Kam kankinti moterį nežinia? Ji juk laukia, nerimauja dėl tavęs. Manau, kad vaikai šeimoje taip pat yra labai svarbūs. Savo pirmagimės susilaukiau, kai man buvo 38. Bet vaikus visada mylėjau. Juk tiek kartų Kalėdų Senelį teko vaidinti. Neįsivaizduoju, kaip dabar jausčiausi būdamas šešiasdešimties ir neturėdamas vaikų ir anūkų. Užjaučiu žmones, kuriems likimas nelėmė turėti vaikų. Bet tokiems tikrai patarčiau įsivaikinti mergaitę ar berniuką, ir tas vaikas tikrai bus tavo. Kai suaugusios dukros paliko namus ir likome namie dviese su žmona ir šuniuku, pajutome tuštumą. Praeidamas pro kambarį, kuriame gyveno dukros, nesąmoningai žvilgteliu į jį lyg tikėdamasis, kad jas pamatysiu. Bet jos jau gyvena savo gyvenimą ir į namus grįžta kaip viešnios. Tikiu ir tikiuosi, kad dukroms tėvų namai taip pat išliks gražiausiu vaikystės prisiminimu.

- Lietuvoje – matriarchatas ar patriarchatas?

- Grynas matriarchatas, nes moterys valdo šeimą, o mes, vyrai, tik vaidiname, kad esame šeimos galvos. Juk ir dukros dažniausiai šnekasi su mama, ypač meilės tema. Meilė – juk paslaptis, o paslaptimis dalijamasi su motina. Ir ašarą lengviau nubraukti ant mamos peties.