Kiekvienas save gerbiantis keleivis, viešėdamas svečioje šalyje, neaplenkia bent vieno kito žinomesnio turistinio objekto. Pirmąkart į Izraelį vykęs renginių organizatorius Giedrius Gustas prisipažino taip pat atidavęs šią duoklę. Juk būti Pažadėtojoje žemėje ir neišvysti kad ir garsiosios Raudų sienos būtų nesusipratimas.

Atrado patrauklią nišą

"Bet kokiu atveju tai svarbi mūsų istorijos dalis, tam tikru požiūriu pasaulio stebuklai, kažkas mistiška. Galima sakyti, kad numyniau visus Kristaus kelius", – juokavo pašnekovas.

Kaip prisipažino lietuvis, į Šventąją žemę viliojo ne tik turistinis, bet ir profesinis smalsumas.

Renginių organizatorius, vedėjas ir prodiuseris svečioje šalyje siekė užmegzti naudingų ryšių. Todėl tikėtina, kad jau rugsėjo pradžioje čia surengs vieną ar du rusų atlikėjo, kurio prodiuseris yra, koncertus.

"Nusivežiau paklausyti dainų įrašų, žmonės buvo maloniai nustebę. Susidarė įspūdis, kad iš Rusijos į Izraelį veža visą šlamštą. Koncertų – begalė, o salės lūžta. Žinoma, atvažiuoja ir ryškiausios Rusijos žvaigždės, tokios kaip Maksimas Galkinas, Jefimas Šifrinas ar Borisas Moisejevas", – vardijo pašnekovas.

Užkliuvo juodi akiniai

Lietuvis pasidžiaugė, kad net ir per gana trumpą laiką svečioje šalyje sugebėjo nemažai pakeliauti ir daug ką pamatyti "iš vidaus".

"Turėjau, kas mane pasitiko oro uoste, šefavo, nereikėjo rūpintis, kur gyventi, kaip ir kur nuvažiuoti. Dėl to tikrai pasisekė. Taip pat man buvo smulkiai papasakota, kuriomis kalbomis kalbėti oro uoste, kaip elgtis atskridus ir prieš išskrendant", – pasakojo Giedrius.

Tačiau net ir puikiai "pasikaustęs" vyras nuotykių neišvengė.

"Tik atskridau, ir iš visos didžiulės minios, gal kokių 300 žmonių, mane vienintelį pasikvietė į šalį. Tiesiog pamiršau nusiimti akinius nuo saulės. Kadangi bičiuliai iš anksto buvo įspėję verčiau nekalbėti angliškai arba rusiškai, iškart pasakiau, kad galiu bendrauti tik lietuviškai ir vokiškai. Taigi pareigūnai oro uoste suprato, kad jokio dialogo nebus. Antraip būtų tekę ilgai pasakoti, kas, kaip ir kur", – juokėsi pašnekovas.

Iškrato kiekvieną daiktą

Anot Giedriaus, išvykstančių iš šalies laukia dar griežtesnė kontrolė. Kadangi skenuojamas kiekvienas keleivių bagažo daiktas, į oro uostą rekomenduojama atvykti prieš skrydį likus mažiausiai trims valandoms.

Teko patirti, kad panašios griežtos tvarkos laikomasi daugelyje viešųjų vietų.

"Mano manymu, tai viena saugiausių, jei ne saugiausia, valstybė pasaulyje. Apsauga čia – geležinė, esi skenuojamas net prekybos centre. Tačiau tai nevargina. Pirmas dienas atrodydavo keistokai, kai autobuse pamatydavai automatus "apsižiojusias" merginas, turbūt tiesiog grįžtančias iš kokio budėjimo. Bet paskui nebekreipi dėmesio, supranti, kad visa tai dėl terorizmo grėsmės", – aiškino Giedrius.

Tel Avive jam savo akimis teko išvysti, kas liko iš prabangaus naktinio klubo. Prieš kelerius metus susprogdintas statinys – tarsi kokia relikvija, žuvusiesiems skirtas paminklas.

Prabangiau nei rojaus sodai

Viešnagės metu keliautojas buvo apsistojęs Viduržemio jūros pakrantėje stūksančioje Haifoje.

"Turbūt šis miestas ir paliko didžiausią įspūdį. Ypač čia įrengti Bahajų sodai. Šios religinės bendruomenės atstovai yra išsipirkę didžiulę teritoriją nuokalnėje ir išpuoselėję ją iki pasakiško grožio. Tai prabangiau nei rojaus sodai. Tiesa, turistai įleidžiami tik į vieną aikštelę, visa kita uždara. Bet kadangi stovi aukštai, visą grožį matai kaip ant delno. Horizonte plyti miestas ir Viduržemio jūra. Vaizdas – nepakartojamas", – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Pasak Giedriaus, nors autobusai serpantinais lekia 60–80 km/val. greičiu, o vairuotojai viena ranka dar ir maigo kasos aparatą, eismo įvykiai čia – retenybė.

"Per 10 dienų teko matyti tik vieną avariją – absoliučiai kvailą susidūrimą sankryžoje", – prisiminė lietuvis.

Laidotuvės – už milijonus

Giedrius prisipažino, kad į Jeruzalę veikiausiai antrąkart nevažiuotų.

"Miestas išsidėstęs ant 20 kalvų, čia labai mažai žalumos. Jeruzalė man priminė kapines. Žmonės čia laidojasi už baisius pinigus, kiek teko girdėti, nuo 1 mln. dolerių. Esą tikima, kad po pasaulio griūties Mesijas nužengs būtent į šias vietas ir čia palaidotieji iš mirusiųjų prisikels pirmiausia", – pasakojo Giedrius.

Kadangi prie Raudų sienos jis lankėsi per šabą, buvo uždrausta ją įamžinti iš arti.

"Nevažiuoja nei traukiniai, nei autobusai, nedirba žydų parduotuvės. Ir fotografuoti tą dieną neleido, nes fotografavimas – darbas", – šypsojosi pašnekovas.

Ko gero, visi, buvę Izraelyje, Giedriui pritartų, jog Tel Avivas – visiška Jeruzalės priešingybė.

"Tai miestas, kuris, kaip sakoma, pabunda vakare. Gausybė barų, klubų, restoranų, viešbučių – naktinis gyvenimas čia verda", – pasakojo lietuvis.

Giedrių nustebino netoli jūros kranto stūksantis pastatas, kurio pirmuose aukštuose įkurti operos namai, o kituose įrengti prabangūs apartamentai.

Jokios liepiamosios nuosakos

"Nors Izraelis yra nedidelė valstybė, tai labai skirtinga šalis – Jeruzalė vienokia, Haifa kitokia, o Tel Avivas toks pasaulietiškas, kad dar ir kai kuriems Europos miestams iki jo toli", – įtikinęs lietuvis.

Keliauninką sužavėjo šalyje puikiai organizuotas susisiekimas, nepriekaištingi keliai, išpuoselėti paplūdimiai, kuriuose net galima naudotis belaidžiu internetu, taip pat švara ir tvarka.

"Pavyzdžiui, į paplūdimius negalima įsinešti stiklo taros. Tuoj pat prisistato apsauga ir maloniai paprašo išgerti bei išmesti butelį. Ir jokios liepiamosios nuosakos, viskas pasakoma mandagiai, su šypsena", – pabrėžė Giedrius.

Vienintelis dalykas, kuris jį vargino, – pernelyg įkyrus paslaugumas ir dėmesys parduotuvėse.

"Bet vėlgi gelbėdavo lietuvių kalba – mane bemat palikdavo ramybėje", – šypsojosi pašnekovas.

Marinuoti burokėliai – naujovė

Nors, Giedriaus žiniomis, Tel Avive gyvena ne tokia jau maža lietuvių bendruomenė, lietuvių kalbos viešumoje jam išgirsti neteko. Jo teigimu, daugeliu atvejų Izraelyje įmanoma susišnekėti rusiškai.

"Teko bendrauti su išeiviais iš Rusijos, jie labai patenkinti, valstybė juos palaiko, moka už kalbos kursus, tam tikrą laiką kompensuoja ir būsto išlaidas. O maistas kainuoja tiek, kiek Lietuvoje, tad kainos šiuo požiūriu niekuo nenustebino", – tikino pašnekovas.

Giedriaus teigimu, Izraelis yra valstybė, kuri neimportuoja maisto produktų – viską užsiaugina ir pasigamina pati.

"Turguje gali ragauti skaniausių alyvuogių, salotų, krapai – kvepiantys. Kartą gaminau šaltibarščius – norėjau pažiūrėti, kas išeis. Ir buvo skanu. Grietinė panaši, kefyras – panašus, netgi aptikau marinuotų burokėlių. Tiesa, buvo parašyta, kad tai naujovė", – šyptelėjo pašnekovas.

Privertė įsimylėti

Būdamas Palestinoje, Giedrius pirmą kartą paragavo besėklių arbūzų. "Labai geras dalykas – nereikia spjaudyti sėklų", – patogumą įvertino jis.

Pašnekovas šypsojosi prisiminęs, kad vienos parduotuvės savininką teko pakonsultuoti dėl lietuviškų alkoholinių gėrimų.

"Kai jis vieną mūsų gėrimą pristatė kaip likerį, teko paaiškinti, kad tai yra trauktinė. Žmogus labai susidomėjęs paklausė, kas dar jo parduotuvėje yra iš lietuviškų gėrimų. O kai papasakojau, ką su kuo rekomenduojama užsigerti, jis labai apsidžiaugė ir padėkojo – esą turės ką papasakoti klientams", – juokėsi Giedrius ir patikino, kad lietuviški gėrimai tarp vietos pirkėjų – gana populiarūs.

Nors daugelis pasakytų, jog dešimties dienų potyriai svečiame krašte pernelyg paviršutiniški, kad galėtum pasakyti, jog nori čia gyventi, Giedriui tai yra šalis, kuri privertė įsimylėti ją "iš pirmo žvilgsnio".

"Negaliu sulaukti, kada ten vėl sugrįšiu", – atviravo lietuvis.