“Gyvenime man svarbiausia – meilė ir laisvė“

Daugelis klaipėdiečių gerai pažįsta ekstravagantišką, visur suspėjančią, nuolat energija spinduliuojančią tarptautinio verslo žurnalo JŪRA MOPE SEA savininkę ir leidėją bei prestižinių apdovanojimų jūros ir transporto industrijos atstovams “Anatolijus“ iniciatorę, globėją ir rengėją Zitą Tallat-Kelpšaitę.

Ne mažiau ši moteris uostamiestyje garsėja savo skrybėlėmis. Vienu metu ponia Zita jų turėjo net apie šimtą. Pirmąją skrybėlaitę ji įsigijo dar būdama 19 metų, kai studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.

Malonius prisiminimus sukelia balta skrybėlaitė su plunksna iš Vokietijos, mat Zita ją “užsidirbo“, padainavusi vokišką dainą viename restorane Rostoke, o sužavėtas pobūvio globėjas, nusprendęs atsidėkoti, pakvietė moterį į skrybėlių parduotuvę ir pasiūlė išsirinkti jai labiausiai patinkantį galvos apdangalą.

Viena tikrai ypatinga juoda skrybėlė baltomis plunksnomis ponios Zitos kolekcijoje atsirado visai neseniai. Egzotiškąją skrybėlę jūrinio žurnalo redaktorei leidybos penkerių metų proga padovanojo Vakarų laivų gamyklos kolektyvas, nukaldinęs ją …iš metalo.

Dovanoja poniai Zitai skrybėles ir jos vyras – žymus uostamiesčio architektas Saulius Manomaitis. Moteris prisipažįsta, kad Saulius žino, jog blogą žmonos nuotaiką gali išsklaidyti, pakvietęs į skrybėlių parduotuvę. Tokia išvyka – geriausia terapija, o nauja skrybėlaitė atstoja antidepresantus.

Ponia Zita sako, jog be skrybėlės jaučiasi lyg nebaigusi apsirengti. Tad “Senamiesčio magijos“savininkė ponia Natalija puikiai žino, kad, parsivežus ypatingą egzempliorių, pirmiausia reikia paskambinti poniai Zitai.

Trumpas dosjė: 54 metų, zodiako ženklas – Jautis, ištekėjusi, sūnums Faustui – 30, Valdemarui – 25, dukrai Mildai – 23.

- Koks, Jūsų nuomone, yra tipiškas lietuvis?

- Geriausiai pažįstu vieną – savo vyrą Saulių, tad galiu kalbėti tik apie jį. Didžiausias Sauliaus privalumas, kad jis mane myli, kasdien man tai primena ir visiškai neriboja mano laisvės. Meilė ir laisvė – dvi svarbiausios mano gyvenimo vertybės. Nežinau, ar toks mano vyro bruožas būdingas ir kitiems lietuviams. Man dažnai susidaro įspūdis, kad mūsų moterims tos laisvės būtent ir trūksta. Jos neretai traktuojamos kaip vyro sukurto gyvenimo puošmena ar vyrą lydinti asmenybė. Man su Sauliumi nenuobodu, jis, liaudiškai sakant, nėra “nūda“.

- O trūkumų kokių nors jis turi?

- O kas gi jų neturi? Manau, kad, kaip ir daugeliui meniškų sielų, jam kartais stinga racionalumo. Pykstu, kai jo polėkiai netelpa į laiko rėmus ir jis dėl to negali laiku ištesėti savo pažadų. Dar nepatinka, kad jis garsiai kalba. Dabar aš vis bandau jį tildyti, bet gal tai taps didžiausiu privalumu senatvėje - girdėsiu jį ir be klausos aparato. Mes abu mėgstame šokti, man patinka iškilmės, pobūviai, mėgstu nuolat būti tarp žmonių. O Sauliui visokie baliai yra kančia, jam kur kas maloniau medituoti vienam, leisti laiką dviese arba nedideliame draugų ratelyje diskutuoti apie menus ar pagonybės slėpinius.

- Kaip įsivaizduojate tobulą vyrą?

- Negaliu reikalauti iš vyro tobulumo, nes ir pati turėčiau būti tobula. O tokia, deja, nesu. Manau, kad tikras vyras turi gerbti moterį, vertinti ją kaip asmenybę. Jis turi būti stiprus, pasitikėti savimi, turėti tvirtą pagrindą po kojomis ir atitinkamą padėtį visuomenėje, kad moteris galėtų juo didžiuotis ir jaustis už jo kaip už mūro tuomet, kai jai to reikia. Na, ir žinoma, humoro jausmas taip pat svarbus. Bet svarbiausia vyrui – protas. Jei jo nėra, tai ir vyro nėra.

- Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos moteris?

- Daugelis Lietuvos moterų gali pagrįstai didžiuotis savimi. Jos gražios, protingos, žino savo vietą visuomenėje, moka už ją pakovoti. Moterims sunku kopti karjeros laiptais, nes mūsų visuomenėje vis dar gyvas stereotipas, kad moters priedermė būti tik šeimos židinio globėja, vyro padėjėja. Bet lietuvės sėkmingai griauna šį stereotipą ir tai demonstruoja savo pozicijomis versle bei politikoje. Aš visada labai džiaugiuosi už moteris, kai joms pasiseka ką nors pasiekti. Esu organizacijos “Moterys ir verslas Lietuvoje“ viceprezidentė ir mes siekiame, kad vadinamoji silpnoji lytis būtų solidaresnė bei padėtų viena kitai versle.

- Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?

- Tikiu, nes pati esu tai patyrusi. Jaunystėje maniau, kad tai atsitinka tik pasakose, kad pirmiausia reikia žmogų pažinti, susidraugauti... Tačiau meilė – kaip žaibas, kuris trenkia nežinia kodėl ir nežinia iš kur. Man iki šiol tai yra paslaptis, kodėl taip būna, kodėl pilnoje salėje žmonių, tu pamatai tą vienintelį ir jis pamato tave ir nutinka kažkas ypatingo. Tačiau manau, kad ne kiekvienam lemta išgyventi tokį stebuklą. Su manimi tai įvyko, kai buvau vos aštuoniolikos. Mano mama gimtadienio proga padovanojo kelialapį po senuosius Rusijos miestus. Taip su komjaunuoliška ekskursija atsiradome Rostove Velikij. Vakare mūsų laukė draugystės vakaras, mat čia buvo suvažiavę ir studentai iš Maskvos universitetų. Su draugėmis išsipustėme, apsivilkau baltą suknelę, paleidau plaukus. Susėdusios pokylio menėje, pradėjome apžiūrinėti į salę įeinančius vaikinus. Staiga minioje pamačiau vieną vaikiną … ir tas žaibas trenkė. Draugei pasakiau – jis bus mano. Nors ir pati tuo nelabai tikėjau. Prasidėjo šokiai, manęs niekas nekvietė ir jau ėmiau nusiminti. Tačiau, užgrojus lėtai muzikai, pamačiau, kaip per salę tiesiai į mane eina mano pastebėtas jaunuolis. Priėjęs jis nusilenkė ir pakvietė šokti. Toliau šokome visą vakarą, o naktį klaidžiojome po miestą. Ir nors tik laikėmės už rankučių, viskas viduje kunkuliavo. Tai buvo Nabilis iš Egipto. Po šešerių metų jis tapo mano pirmagimio sūnaus tėvu…

- Kas Jums yra meilė?

- Pažinau dvejopą meilę, nors tikriausiai yra dar daugiau jos atmainų, spalvų ir atspalvių. Pirmoji buvo deginanti liepsna, amžinas laukimas, virpesys, nežinia, įtampa. Su Sauliumi meilė yra kitokia – jaukūs namai, rami šeima, bendri tikslai, vaikų auginimas, nes juk vaikai – pagrindinis meilės produktas. Neįsivaizduoju idealios santuokos be vaikų. Jie yra ir šeimos mokytojai, ir psichologai. O tais momentais, kai sutuoktiniai jaučiasi lyg mūšio lauke, vaikai yra geriausi taikos ambasadoriai. Vaikai – santuokos ir gyvenimo prasmė.

- Koks yra idealios santuokos receptas?

- Nebandyti pakeisti kito žmogaus, priimti jį tokį, koks jis yra, kokį jį sutikai ir pažinai. Nes kai bandai keisti ir nepavyksta, laukia tik nusivylimai. Bet ši išmintis ateina tik ilgainiui. Kai suvoki šią tiesą, tampi laimingesnė ir tave supantys žmonės taip pat, ko gero, tampa laimingi.