34-erių Jurgita Tvarijonaitė švyti. Pozavimas erotinėms vieno vyrų žurnalo nuotraukoms dvejų metų sūnų auginančiam buvusiam modeliui buvo tarsi gaivus gūsis ir jos gyvenime, ir santykiuose su mylimuoju Edgaru.

– Jaučiuosi nuostabiai. Tai nebuvo spontaniškas poelgis, pozuoti šiam žurnalui mane kalbino jau nuo pavasario... – čiauškėjo puikiai nusiteikusi moteris. – Tačiau nejaugi galėjau pozuoti po gimdymo priaugusi 34 kg?

– Ar dabar esate patenkinta savo formomis?

– Aš niekada nesu patenkinta savo kūnu. Kaip ir visi žmonės, turiu kompleksų. Kas sako jų neturįs, meluoja! Savo kūną aš, žinoma, tobulinu.

– O sielą?

– Taip pat. Skaitau labai daug knygų. Pastaruoju metu – apie minčių galią. Tikiu, kad mintis tikrai turi galios. Netgi eksperimentavau. Kelias dienas intensyviai galvojau apie vieną neįprastą dalyką ir tai išsipildė! Dabar esu įsitikinusi, kad privalai galvoti net ką galvoji!

– Prieš dešimt metų jūs jau pozavote tam pačiam vyrų žurnalui, tiesa, amerikietiškajai jo versijai. Kuo ta fotosesija skyrėsi nuo dabartinės?

– Oi, tada buvau jauna, norėjau būti žinoma, užsidirbti pinigų.

– O dabar? Kam to reikėjo ištekėjusiai 34-erių moteriai, turinčiai mylimąjį ir auginančiai sūnų?

– Savo sūnui Tomui Juozapui, kai jis paaugs, būtinai parodysiu nuotraukas ir neslėpsiu, kad pozavau apsinuoginusi vyrų žurnalams. Žinojau, kad Lietuvoje man nesumokės tiek, kiek norėčiau. Bet, kiek užmokėjo, neleidžia skelbti kontraktas. Pozavau ne pasiilgusi viešumos, ne dėl pripažinimo, nenorėjau kažko įrodyti ar parodyti. Tai buvo savotiškas grįžimas į praeitį, nuotykis. Be to, įtakos turėjo ir tai, kad pozavau ne lietuviui, o geram fotografui užsieniečiui, sesija vyko Kopenhagoje (viename geriausių klubų "Zen" – red. past.).

– Pasiilgote veiksmo?

– Natūralu, kad gimus vaikui gyvenimas pasikeitė. Aš trejus metus niekur nebuvau išvažiavusi, todėl pasiilgau net skristi lėktuvu. O tos dvi dienos pralėkė nuostabiai, linksmai. Beje, pirmą kartą savo vaiką palikau dviem dienoms. Anksčiau jau lankiausi Danijos sostinėje, bet Kopenhagos beveik nemačiau. Dabar turėjau progos pamatyti miestą. Labai patiko, o jau apsipirkti jame man daug labiau patiko nei Milane.

– Atleiskite, o tai nedvelkia tuštybe? Kam to reikia subrendusiai moteriai?

– Dažnai moterys mąsto: ištekėsiu, pagimdysiu berniuką, mergaitę. Kaip iš knygelės. Nenoriu gyvenimo pagal standartus. Jie – žudo!

– Edgarą turbūt užvaldė pavydas?

– Oi, ne! Jis juk mane mato kasdien. Tai buvo tarsi naujas gūsis. Jis į mane pažvelgė kitomis akimis, tarsi iš šalies. Tai sutvirtina abipusį ryšį.

Yra moterų, kurioms motinystė tik paskatina seksualumą ir savo vertės suvokimą. Tokia moteris puikiai žino, ko nori, jaučia pilnatvę ir nesiblaško tarp savo norų. Tokia dabar ir esu.

– Ar grįžusi, kaip dažnai būna Holivudo komedijose, neradote besikeikiančio vyro, klykiančio vaiko, ant grindų besimėtančio maisto, neplautų indų ir aptaškytų sienų?

– (Kvatojasi.) Ne! Vaiką palikau ramia sąžine, nes labai pasitikiu Edgaru. Jis – puikus tėtis. Juo pasitikiu net labiau nei savimi.

– Jurgita, o jūs pagalvojote, ką po savęs paliksite? Kažkas – nutapytą paveikslą, kažkas – išradimą, kažkas – parašytą knygą, kažkas – išgelbėtą ne vieno žmogaus gyvybę? O – jūs? Erotinę fotosesiją žurnalui?

– Aš – vaiką. Bet kai jis paaugs, tuomet apie tai ir pakalbėsime.