E. Redko: kūryba man prilygsta terapijai

– Pradėjai kurti būdama vos keturiolikos metų, tada savo muziką dėjai į „Soudcloud“. Kokios buvo tos savojo garso paieškos? Ar lengva buvo atrasti, apie ką yra ir kaip skamba E.Redko?

– Jau nuo pat pradžių mano muzikoje gyveno jautrumas, atvirumas, kartais – sunkios, bet tikros emocijos. Nuo pat pradžių kūryba mane gydė, buvo tarsi terapija. Muzikoje visada galėjau būti savimi ir nežaisti pagal jokias taisykles. Muzika visada priėmė mane tokią, kokia esu. Tai iki šiol jaučiu, jaučiau ir būdama keturiolikos, kai parašiau savo pirmąją dainą. Su metais augau kaip asmenybė, o visa tai atsispindėdavo mano kūryboje.

Man artimiausi žanrai visada buvo popmuzika, ritmenbliuzas, hiphopas. Įkvėpė Whitney Houston, Beyonce, bet iš tikrųjų nuėjau ilgą kelią ir tai padariau ne viena. Prie kelionės labai prisidėjo mano vyras prodiuseris Asi Yehuda, su kuriuo iki šiol kartu kuriame. Jis prodiusuoja mano muziką. Manau, kad atradome tobulą viduriuką – dvi asmenybės, įkvėptos skirtingų muzikos žanrų, sulipdėme viską į vieną gražų derinį.

– Kurį laiką gyvenai ir kūrei Londone. Ką tai davė tau, kaip kūrėjai? Ko tave išmokė studijos ir kūrybos Londone etapas?

– Anglijoje supratau, kad tokių kaip aš – norinčių kurti, išsiskirti – milijonai. Sutikau daug talentingų žmonių tiek muzikos studijose, tiek gyvenime. Išmokau, kad jei iš tiesų kažko labai nori – turi tuo kvėpuoti kiekvieną dieną ir įdėti be galo daug pastangų. Kartu suvokiau, kad studijos – toli gražu ne viskas, ko reikia, kad suprastum, kaip verda muzikinis gyvenimas. Turi jame būti, nesvarbu, ar už scenos ribų, ar pačioje scenoje. Aš tai išgyvenau tik sugrįžusi į Lietuvą.

Gyvenant Anglijoje keitėsi mano pasaulėžiūra, supratimas apie žmonių santykių svarbą, nes mačiau daug kultūrų. Be to, Londonas man padėjo išlikti žmogumi ir patobulėti kaip asmenybei.

– Ar tau svarbu apsibrėžti savo kūrybą muzikiniu stiliumi?

– Tiksliai apibrėžti nebūtina, bet turėti kryptį ir žinoti, kas tave įkvepia, tikrai praverčia. Labai džiaugiuosi, kad gyvename tokiame gerame amžiuje, kur visi žanrai ir stiliai susipynę vieni su kitais ir galime sau leisti kurti be didelių ribų. Galime visiškai atrasti ir išreikšti save, skolindamiesi elementus iš įvairių žanrų, bet kartais užtenka suprasti, kad nereikia visko per daug komplikuoti. Kartais didžiausias grožis slypi paprastume.

– Domiesi Lietuvos scenos ar pasaulinėmis muzikos tendencijomis? Kokių esi pastebėjusi?

– Pastebėjau, kad žmonės vis labiau vertina tikrumą ir nuoširdumą. Netgi jei muzikos pasaulyje yra daug dirbtinių žvaigždžių, didėja susidomėjimas raw atlikėjais, ir tai yra be galo gražu. Asmenybės ir muzika eina kartu. Atlikėjai ir kūrėjai vis didesnį dėmesį skiria vizualiniam apipavidalinimui, atsiranda daugiau konceptualių albumų su gilesnėmis reikšmėmis ir istorijomis.

– Kaip atlikėjui nepasiduoti tendencijoms ir nekopijuoti visko aklai?

– Siūlyčiau niekada nekopijuoti, o labiau analizuoti ir mokytis iš tų, kurie įkvepia. Svarbu rasti savo balsą, savo vietą muzikoje, kurią kurdamas pats kaifuoji ir jauti, kad tai tavo.

Taip pat reikia nuolatos tobulėti, mokytis ir neužsistovėti toje pačioje vietoje, kad neatsibostum sau pačiam ir per naujus iššūkius atrastum naują, neištyrinėtą savęs dalį. Kai pajusite, kad pradedate kartotis, klausykite įvairios muzikos, kalbėkitės, skaitykite, analizuokite, bandykite eksperimentuoti ir rasti kiek kitokį priėjimą prie kūrybos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Debiutinis albumas „Deivės“ pasirodė 2019 m. pabaigoje. Papasakok mūsų skaitytojams apie šio albumo kūrybos procesą...

– „Deivių“ albumo procesas buvo labai paprastas. Tuo metu dainų kūrimo moto buvo doing over overthinking. Jaučiau visišką laisvę kūryboje, kadangi tai buvo pirmasis bandymas kurti lietuvių kalba ir apskritai pirmą kartą išreikšti save per muziką. Galima drąsiai sakyti, kad įrašydama „Deives“ atradau savo muzikinę kryptį. Albume buvo ir emocingų baladžių, ir šokiams tinkančių dainų, daug mane apibūdinančių nuotaikų. Albume „Deivės“ – stiprios, savimi pasitikinčios, bet kartu pažeidžiamos ir emocingos moters portretas.

– Po šio albumo pasirodymo gana greitai atėjo ir karantinas, tačiau jis nesutrukdė tavo pakilimo ir žmonės atrado tavo muziką, sulaukei tikrai daug dėmesio. Ar pavyko pristatyti albumą taip, kaip norėjai?

– Tiesą pasakius, apie geresnį debiutą nė nebūčiau pasvajojusi. Tuo metu, paskatinta buvusio vadybininko Konstantino (Lilo), įtikėjau, kad galima pirmąjį solo koncertą surengti „Lofte“. Visada ir pačiai atrodė, kad jeigu žengti žingsnį, tai didelį. Nuostabu, kad šalia buvo komanda, kuri labai tikėjo ir skatino. Daug dėmesio skyrėme pasiruošimui, scenografijai, garsui, šokiui... Žodžiu, pirmą kartą viską, ką įsivaizdavome, galėjome parodyti gyvai scenoje in full package. Žinoma, buvo kiek baisu dėl tokio užmojo, bet surinkome pilnutėlį „Loftą“. Niekada nepamiršiu to pirmojo koncerto (šypsosi).

– Šiais metais pasirodė antrasis albumas – „SOS“. Kuo šis albumas buvo kitoks?

– Iš muzikinės pusės šis albumas buvo daug daugiau įkvėptas beat’ų, ritmenbliuzo ir hiphopo stiliaus elementų. „SOS“ albumo kūrybos procesą sąmoningai kiek pakeitėme. Buvau ir anksčiau pastebėjusi, kad vokalinės melodijos, kurios gimsta klausant beat‘o ir instrumento, yra visiškai skirtingos. Norėjosi laikytis tos naujos linijos kūryboje ir leisti sau paeksperimentuoti su garsais, dainų struktūromis, vokalo melodijų įvairumu ir balso charakteristikos ekspresyvumu, visada norėjau paeksperimentuoti su sutartinėmis. Tai labiau techninė, kūrybinė pusė, tačiau reikėtų nepamiršti emocinės, kuri buvo įdomi dėl naujų pojūčių. Tikėjausi to išvengti, bet po pirmojo albumo nenoromis kūrybiškai bandai pranokti save, atsiranda noras peršokti kartelę, kurią pats sau užsikėlei pirmuoju albumu ar ankstesne kūryba, nes jau turi lūkesčių sau. Visada maniau, kad ta kūrybinė anxiety yra mitas ir nutinka tik tam tikriems žmonėms. Praktika parodė, kad tai neišvengiama, – nuolat konkuruojame patys su savimi ir esame didžiausi savo kritikai… Kažkaip reikia išmokti pagauti tuos momentus, kai kūryba eina per tave be jokių kitų pašalinių minčių, vos ne būnant kažkokios transo būsenos. Kai įsižiebia natūrali kūrybinė kibirkštis, kurios pats ne visai supranti, ir tie momentai, tie kūriniai – iš tiesų vienetiniai.

Esu girdėjusi labai gražų dailininko Antano Obcarsko pasakojimą, kuris sakė, kad jeigu nupiešia vieną gerą paveikslą per metus, vadinasi, buvo geri ir labai sėkmingi metai, o to paveikslo kūrimo procesas buvo lyg „laikyti viena ranka Dievuliui už kojos, o kita tapyti“. Man šie žodžiai labai įsiminė… Pernai turėjau tokią dainą – „Laikinai“. Kartais pagalvoju, kaip man pasisekė, kad per kūrybą galiu tiek išmokti apie save, aplinką ir apie gyvenimą. Kiek ji duoda, yra neaprėpiama. Man „SOS“ buvo labai įdomi, gili, pamokanti ir asmeniška kelionė, kartu – mano tuometis jausmų veidrodis.

Grįžus įkvėpimui pajutau, kad dainų tekstuose nugulė įvairūs jausmai ir išgyvenimai, kurie lydėjo mane tuo laikotarpiu, – viskas, kas tuo metu vyko pasaulyje, kokia susierzinusi, pikta, pavargusi ir pasidalijusi daugeliu klausimų buvo visuomenė.

– Karantinas ir pandemija turėjo įtakos „SOS“ kūrybos procesui ir planams?

– Dar neprasidėjus pirmajam karantinui jau buvau pradėjusi kurti ir po truputį rinkti naujas idėjas bei dainas antrajam albumui. Vis dėlto, karantinui prasidėjus, visą mėnesį jaučiau kūrybinį bloką.

Grįžus įkvėpimui pajutau, kad dainų tekstuose nugulė įvairūs jausmai ir išgyvenimai, kurie lydėjo mane tuo laikotarpiu, – viskas, kas tuo metu vyko pasaulyje, kokia susierzinusi, pikta, pavargusi ir pasidalijusi daugeliu klausimų buvo visuomenė.

– „G&G Sindikato“ dainos perdirbinys, bendri kūriniai su „Lilu ir Innomine“ bei Giedre debiutiniame albume „Deivės“. Šiais metais pasirodžiusiame antrajame tavo albume „SOS“ skamba dainos su Wite Katt ir Tautvydu iš „Baltojo Kiro“. Kaip atsiranda tie bendri kūriniai?

– Pati daina visada padiktuoja. Dažniausiai jau turiu dainos demo ir natūraliai pajuntu, kad ši daina prašosi kitos asmenybės, kito balso kartu su manimi. Dainos emocija ir žanras visada parodo reikiamą kryptį ir ta kryptis visuomet teisinga, nes paskui gimsta ne tik muzika, bet ir draugystės.

– Kaip gimė naujausias feat‘as su Gjan?

– GJan (Gretą ir Roką – aut. past.) pažįstu jau keletą metų. Visada kirbėjo mintis, kad būtų įdomu kartu kurti. Man visuomet atrodė, kad panaši mūsų kūrybos emocinė nuotaika; nors muzikos žanrai, kuriuose save atskleidžiame, yra gana skirtingi, bet ta nuotaika – viena iš jungiančių dalių. Dar kurdama albumą „SOS“ pradėjau rašyti dainą galvodama: „O kaip dainą parašytų GJan? Kokia tai būtų melodija?“ Įdomu tai, kad iš karto gimė melodija, kuri man natūraliai nebūtų gimusi. Galiausiai turėjau dainos parodomąją versiją, kurią nusiuntėme Gretai ir Rokui, bet joje labai daug ko trūko, pradedant nuo svarbiausio dalyko – konkrečios temos. Po kokių trijų mėnesių GJan atsiuntė visiškai perkurtą, o gal net labiau įkvėptą mano parodomosios versijos dainą „Ne“.

Man labai patinka dirbti su kitais atlikėjais, nes proceso metu išmokstu ar pasisemiu vis kažko naujo, ir nebūtinai iš muzikinės pusės. Taip pat kaskart susikuria gražūs tarpusavio ryšiai.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Interviu esi minėjusi, kad lietuviškai kurti sunku, tačiau vis dėlto to nevengi? Bet gal parašei kūrinių ir anglų kalba?

– Kurti lietuvių kalba visada atrodė didelis iššūkis, gal dėl to, kad nuo pat paauglystės kūriau anglų kalba ir buvau prie jos pripratusi, – jau nuo šešiolikos metų gyvenau Anglijoje ir daugiausia muzikos klausiau anglų kalba.

Pirmą kartą lietuvių kalbą prisijaukinau pradėjusi dirbti su grupe „Lilas ir Innomine“. Pamažu atsirado didesnis susidomėjimas ir pabandžiau. Kurdama pirmąją dainą, kuri buvo „Ką man nori pasakyt“, suvokiau, kaip nelengva parašyti protingą dainą. Daug lengviau parašyti kvailai arba kvailai besirimuojančią, bet čia įsijungia nuojauta ir pajauti, kas veikia, o kas – nelabai. Pamenu, kad labai didžiavausi savo pirmuoju bandymu…

Pastaruosius dvejus metus man norėjosi kurti tik lietuviškai, todėl nieko neforsavau, bet dabar vis dažniau gimsta angliški tekstai ir melodijos, tad netolimoje ateityje galima tikėtis dainų ir anglų kalba.

– Tavo dainose tarsi ryškiausia linija – nelaiminga meilė. Kodėl? Kokios kitos temos įkvepia kurti?

– Matyt, turiu prikaupusi nelaimingos meilės motyvų kūrybai, kurie atsispindi tose blue dainose (juokiasi). Esu gana jautri ir mėgstu kūryboje kiek dramatizuoti, nes kur dar, nekenkiant aplinkai, tai drąsiai galima daryti? Iš tiesų, labai dažnai dainose perkeltine prasme naudoju santykių temą. Manau, kad santykių tema paliečia visus, ir dar daugiau, nei patys suvokiame. Patiriame įvairių santykių – sveikų ir nebūtinai, tad visi vienaip ar kitaip galime relate‘inti.

Kartais pagalvoju, kad gyvenimas nėra laimingas. Mes tik sąmoningai galime pasirinkti jį tokį matyti, jį tokį kurti aplink save, susikurdami savo pasaulėlius, kuriuose – meilė, laimė, šeima, mūsų vertybės, draugai, mėgstamos veiklos, kuriomis užsiimame. Mes renkamės arba galime pasirinkti tą gerą ir laimingą energiją spinduliuoti, bet jeigu pradėtume kapstytis pasaulyje, visuomenėje ar netgi netolimoje aplinkoje, pamatysime daug š…, daug neteisybės ir pati jaučiu, kad šokinėju tarp šių dviejų realybių, o tai mane ir įkvepia kurti. Tarp meilės ir pykčio, tarp laimės, nuoskaudų, nesupratimo ir neteisybės – tas nuolatinis bandymas ieškoti savo vietos pasaulyje.

– Kokie dabar tavo planai? Kuo dabar gyvena Evgenya?

– Šiuo metu gyvenu varoma dviejų veiksnių. Pirmasis – tai nauja kūryba. Jaučiu, kad po trumpos pertraukos manyje vėl apsigyveno smalsumas ir naujos muzikos troškimas. Sugrįžtu prie tekstų, melodijų, klausymo, grojimo, naujų ieškojimų ir įkvėpimo.

Antrasis – naujo koncerto, kuris vyks sausio 23 d. Rusų dramos teatre, pasirodymo pastatymas. Mane visada labai traukė teatras, performansas, įsijautimas į jausmus ir istoriją, jos transliavimas ne tik dainavimu ir muzika, bet šokiu, judesiu ir vizualiai. Jau seniai supratau, kad žmogaus kūnas tiek daug gali, ir net mažas judesys su stipria intencija gali paliesti giliausias mūsų sielos erdves, todėl visada bandau įtraukti judesį į savo gyvus pasirodymus. Tačiau šis yra kitoks, nei prieš tai yra tekę daryti. Tai istorijos pasakojimas nuo pradžių iki galo. Nuo pirmos repeticijos visus pasirodymus statome kartu su mano prodiuseriu A.Yehuda ir choreografe Kamile Karpalovaite. Kūrybiniame procese ieškome garsų ir judesių kartu, eksperimentuojame, o ne dirbame atskirai, kaip dažniausiai būna: pirma – muzika, o paskui – choreografija.

Tai labai įdomus, naujas procesas. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę kartu su talentingų žmonių pagalba judėti tokia kryptimi.