Dauguma lietuvių moterų nori būti barbės

Šiemet penkiolikos metų jubiliejų švenčiančios regioninės “Balticum” televizijos vienam kūrėjui ir dabartiniam vadovui Vladui Straupui televizija – tai tarsi trečias vaikas šeimoje, suryjantis daugiausiai laiko ir jėgų. Tačiau žmona Asta, aštuoniolikmetė dukra Jūratė ir šešiolikmetis sūnus Andrius, beje, kiekvienas turintis po savo atskirą televizorių su specialiu programų paketu, supranta ir palaiko 43 metų vyriškio aistrą mėgstamam darbui. “Balticum” direktorius ir jo žmona dažniausiai žiūri rusų televizijų laidas per palydovinę anteną. Ir Asta jas vertina kaip žiūrovė, ypač mielai stebinti psichologines laidas, kurios priverčia susimąstyti ir į daugelį dalykų pažiūrėti naujai, o Vladas prisipažįsta, kad negali atsiriboti nuo grynai profesinio požiūrio. Jis skaičiuoja laidų biudžetą, analizuoja jų struktūrą ir scenarijų, vertina operatoriaus darbą bei laidos vedėjo sugebėjimą suktis įvairiose situacijose bei tinkamai reaguoti į auditoriją. Tačiau šeimą vienija bendras pomėgis – geri kino filmai. Dirbančiam televizijoje ponui Straupui tenka susidurti su įvairiausiais žmonėmis, tad net ir nenorėdamas jis priverstas būti geras psichologas.

-

Kokie, jūsų manymu, yra būdingiausi tipiško lietuvio bruožai?

- Pirmiausia – tai juodas pavydas, kuris naikina lietuvių tautą. Net nežinau, iš kur jis ir atsirado. Bet lietuviai pavydi visiems, kas geriau gyvena, kas gabesnis, kas daugiau uždirba. Ne veltui pas mus egzistuoja posakis “Žiūrėk, kaimyno namas dega! Smulkmena, bet maloni!”. Nepakenčiu šio bruožo. Jis juk tampa priežastimi mūsų tautiečiams bumbėti, būti nuolat suirzusiems ir nelaimingiems bei vaikščioti ištįsusiais veidais. Jeigu žmogus turi darbą, namus, vidutinį atlyginimą, tai ko jam nuolat skųstis, keiksnoti valdžią ir visą aplinkinį pasaulį? Lietuvoje vyrauja negatyvus požiūris į gyvenimą. Žmonės, užuot savo nesėkmių priežasčių ieškoję savyje, mieliau keiksnoja aplinkinius, kad karjeros nepadarė ar kad automobilis prastesnis. Manau, jei lietuviai labiau gilintųsi į save, daugiau laiko ir jėgų skirtų tobulėjimui, tai ir ant kojų greičiau atsistotų bei daugiau gyvenime pasiektų.

- O ar galėtumėte įvardinti kokį teigiamą lietuvių bruožą?

- Darbštumas. Manau, kad šios savybės likučiai dar išliko nuo senų laikų. Gerai, kad jaunoji karta vis dažniau perima vakarietiško bendravimo vertybes, kur aiškiai atskiriamas dalykinis bendravimas nuo asmeninio. Pas mus juk taip dažnai vadovo pastaba vertinama kaip asmeninis įžeidimas, kai Vakarų Europoje į tai reaguojama labai normaliai - kaip į būdą tobulėti ir pasitaisyti. Lietuvį ir užsienyje iškart galima atskirti pagal tai, kaip jis bendrauja. Mūsų žmonės atrodo baikštūs, užguiti, sukaustyti įvairiausių kompleksų, nesugebantys laisvai, natūraliai bendrauti. Jiems reikia kokių trijų dienų, kad atsipalaiduotų ir išlaisvėtų.

- O su kokių tautų atstovais jums bendrauti maloniausia, kokios savybės jums imponuoja?

- Man labai simpatiški klasikinio anglų džentelmeno bruožai, diplomatiškumas ir santūrumas. Ir pats norėčiau tokio santūrumo įgyti. Man tenka daug bendrauti su rusais. Jie – atviri, nuoširdūs, daug kalba, bet šios savybės jiems netrukdo nei būti geriems verslininkams, nei išlikti gudriems. Rusams aktualus asmeninis kontaktas, kai vakariečiams – už tavęs stovintis pinigų maišas. Su rusais bendrauti paprasta, nereikia iš anksto parinktų žodžių ar sakinių. Aišku, kad, bendraujant su jais, neapsieinama ir be degtinės. Tai jų gyvenimo dalis, ir šito dažnai nesupranta vakariečiai. Palyginti su rusais, lietuviai yra daug uždaresni, panašesni į šiauriečius.

- Kokiais bruožais turi pasižymėti tikras vyras?

- Pirmiausia - atsakomybe. Tikras vyras turi atsakyti už save, už savo aplinką, jis turi užtikrinti savo šeimai saugumą ir materialinę gerovę. Jis turi mėgti savo darbą, žmoną, vaikus, bet nebūtinai uošvę. Nors tai nėra taisyklė. Vyrui būtinas protas ir sugebėjimas kovoti už būvį. O tam reikia tvirto charakterio. Pravartu vyrui būti gudriam, mokėti bendrauti ir neprimityviai sakyti moteriai komplimentus.

- Kaip vertinate lietuves moteris?

- Gražios, kaip bebūtų keista. Atrodytų, kad tokią niūrią psichologiniu požiūriu aplinką gamta bent taip bando praskaidrinti. Bet ir rusės gražios. Tik lietuvės dažnai rengiasi kaip save pardavinėjančios merginos Londono gatvėje. Mūsų moterys dažnai nesuvokia, kiek ir kada reikia apsinuoginti. Vakarietės daug geriau skiria, kur tinka dalykinė apranga, kas yra išeiginis rūbas, o kas – apatiniai rūbeliai. Lietuvaitės, per daug apsinuogindamos ir erotizuodamos aplinką, dažnai patenka į dviprasmiškas situacijas. Jos žadina vyrų patiniškus instinktus, bet kartu nori saugiai grįžti namo. Gal jos ir nesuvokia, kad nuolat provokuoja vyrus. Vyras į gatvę išeina medžioti, o moteris – flirtuoti. Tas skirtingų vyro ir moters paskatų nesuvokimas dažnai baigiasi liūdnai. Na, ir moterims skirti žurnalai - tiesiog klasikiniai barbių mokymo vadovėliai. Todėl lietuvaitės ir stengiasi pamėgdžioti barbes, pristatyti save kaip erotikos objektą.

- Koks jūsų moters idealas?

- Žinoma, man patinka gražios moterys. Bet gamta jaunystės grožį ir žavesį naikina. Juk brutaliai šnekant, moteris – tai vaikų gimdymo mašina. Po gimdymo jai labai sunku atgauti savo pirminę formą. Kai tau šešiolika, nori, kad moteris būtų graži ir seksuali, nori su ja miegoti, o ne kalbėti. Bet, hormonų audroms praėjus, svarbus tampa moters protas, įžvalgumas, intuicija, sugebėjimas pastebėti detales ir smulkmenas, o to dažnai nesugeba vyras. Instinktas nebėra toks svarbus, kai yra dvasinis susikalbėjimas. Todėl atkreipiu dėmesį į moters akis ir žvilgsnį, jis geriausiai parodo, ar moteris turi tik fizinius duomenis, ar kai ką ir daugiau.

- Kas svarbiausia yra santuokoje?

- Susikalbėjimas ir suvokimas, kad moteris ir vyras yra absoliučiai skirtingi tipai, daugelį dalykų interpretuojantys visiškai priešingai. Kai esi jaunas, manai, kad surasi idealą, su kuriuo pūsi į vieną dūdą. Bet juk tai galų gale nuobodu! Kai tai suvoki, pradedi daug atlaidžiau žiūrėti į daugelį dalykų, aišku, jeigu iki to laiko nebūni išsiskyręs. Gyvenant kartu, tiesiog būtina priimti žmogų tokį, koks jis yra, nes pakeisti jo neįmanoma, tik prisitaikyti.

- Ar atleistumėte neištikimybę?

- Atleisčiau, nes tai nėra fatalinis įvykis, kad reikėtų šokti nuo stogo. Bet bandyčiau suvokti priežastis. Jeigu tai kokios nors gyvenimiškos situacijos padiktuotas įvykis – tai galima bandyti suprasti. Bet jei tai naujos meilės pradžia – tai tragedija, nes kai užvaldo jausmai, – gali visai protas pavažiuoti. Tada įsijungia ”cheminiai procesai”, nuo kurių vaistų nėra.

- Ar vyras ir moteris gali būti tik draugai?

- Sunkiai. Yra gamtos dėsniai ir sunku jiems atsispirti. Ypač jei vyras ir moteris daug laiko praleidžia kartu, visada yra grėsmė, kad toks buvimas peraugs į intymius santykius. Gal yra ir išimčių, bet istorija byloja ką kita...