Seimo narys ir rajono meras tautinį kostiumą apsivelka baigę darbus valdininkų kabinetuose, o visų ligšiolinių švenčių dalyvė – ne tik ypatingomis progomis

Tai – neišgalvotos istorijos. Jie kuria UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru pripažintos Dainų šventės tradiciją. „Šokoladas“ bando įminti mįslę, kuo dešimtmečius žmones vilioja masiškiausias Lietuvos kultūros renginys.

Jaudulys prieš naują šventę

Seimo narys Donatas Jankauskas į šalį meta kaklaraištį ir baltus marškinius. Į rankas ima tautinę juostą ir su kitais šokių kolektyvo „Rasa“ nariais trypia „Ievaro tiltą“. Jam ploja daugiau nei 6000 žiūrovų.

Lazdijų rajono meras Arūnas Margelis prabunda sporto salėje. Nusiprausia bendruose dušuose, suvalgo maisto davinį ir rengiasi dar vienai repeticijai. Pliaupiant lietui stengiasi pakartoti ketverius metus į galvą kaltus šokių žingsnelius. Jam pavyksta, bet jaudulys daro savo – virpa kojos.

Onos Mikulskienės širdis daužosi ne dėl jaudulio. Šimtametė nežino, ar dar turės kitą galimybę pasirodyti prieš aplodismentų negailinčią minią. Iki šiol ji dalyvavo visose Dainų šventėse, ir taip jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų.

Repeticijas iškeitė į politiką

„Kolegos, greičiau, greičiau“, - praėjusią savaitę užsitęsę Seimo posėdžiai vertė nerimauti D.Jankauską. Jis vis žvilgčiojo į laikrodį ir mobiliojo telefono ekraną. Praleido kelis skambučius. Skambino Lietuvos kūno kultūros akademijos šokių kolektyvo „Rasa“ nariai. Jie politiką norėjo paraginti kuo greičiau važiuoti į Kauną ir dalyvauti prasidėjusioje repeticijoje.

„Turiu mažai laisvo laiko, - vėliau šokėjams teisinsis politikas. – Negaliu praleisti plenarinių posėdžių, bet ir toliau noriu šokti.“ Kiti šokėjai jį puikiai supranta. Kai pasiteirauja, ar gali save laikyti lygiateisiu kolektyvo nariu, išgirsta atsakymą: „Taip.“ „Tiesą sakant, negalėčiau visko mesti. Šoku jau kelis dešimtmečius, įaugo į kraują. Būtų sunku to atsisakyti. Šoka ir kiti šeimos nariai. Sūnus Dainų šventėje atliko solo partiją. Kaip tėvas, juo labai didžiuojuosi“, - 24-erių Luko pasirodymą D.Jankauskas stebėjo sulaikęs kvapą.

Oro politikui kartais pritrūksta, kai bando suspėti su kitais kolektyvo nariais. Jie repetuoja kelis kartus per savaitę. Vilniuje šiuo metu gyvenančiam politikui tam trūksta laiko. Prieš svarbiausią šių metų pasirodymą Dainų šventėje šokio žingsnelius prisiminė per kelias valandas.

„Anksčiau apie naujus šokius papasakodavo brolis, bet jis turi bėdų su stuburu, nebegali šokti“, - politikas priverstas konsultuotis su kitais kolektyvo nariais. Tai jokia problema. D.Jankauskas visus vadina bičiuliais. „Jei reikėtų vardyti geriausius draugus, visi jie - „Rasos“ nariai“, - apie ryšį su kolektyvu kalbėjo Seimo narys.

Stebino apranga

Kiekvienas kolektyvas – tarsi atskira šeima. Meilės istorijos, nesutarimai ir ginčai. „Jaučiu, kur sukate, - nusišypsojo politikas. – Neturiu vienos partnerės. Visi šokame su visais. Kartais trypiu su viena, kartais – su kita partnere.“

Prieš kiekvieną pasirodymą politikas atidžiai išsilygina drobinius marškinius ir tautinį kostiumą. „Užtenka dviejų. Vienas jų – ypatingoms progoms, - kostiumus rodo politikas. – Kokioms? Na, kad ir Valstybės dienai. Prieš kelerius metus jais pasipuošėme su žmona eidami į priėmimą Prezidentūroje. Ne visi suprato, daugiau nebeeksperimentuojame.“

Yra vieta, kur tautinis kostiumas – vienintelė galima apranga. Dainų šventėje į taip apsirengusius žmones niekas nerodo pirštais. Atvirkščiai, aptarinėja raštus ir istorinę vertę. „Man gražu, galėtume vilkėti ir dažniau“, - tautinius rūbus politikas vadina ir patogiais, ir praktiškais.

„Jie gali atstoti klasikinį kostiumą. Tautinį rūbą dažniausiai apsirengiu, kai bendrauju su bendraminčiais, artimais žmonėmis. Gal dėl to jis toks ypatingas“, - svarsto politikas, paskutinį kartą tautinį kostiumą vilkėjęs Kaune vykusios Dainų šventės Šokių dienoje.

Nenuvylė kolektyvo narių

Kai kiti politikai patogiai įsitaisė svarbių asmenų ložėje, D.Jankauskas, kaip ir kiti šokėjai, permirkęs stovėjo stadiono centre. Šokis - ne pasisakymas Seimo tribūnoje. Visus įpareigojo milžiniška auditorija ir tiesioginė transliacija visai Lietuvai.

Šį kartą politikas nesijautė tvirtai. Žinojo, kad mažai repetavo, o kiekvienas netikslus žingsnelis galėjo sugriauti ilgai rengtą pasirodymą. „Bet viskas pavyko, - bandydamas atgauti kvapą pareiškė parlamentaras. – Ne taip paprasta prarasti kelis dešimtmečius gludintus įgūdžius.“

Ar turi mėgstamą šokį? „O, taip, - nė akimirką nedvejojo D.Jankauskas. – „Slinkis“ – toks lietuviškas „Sirtakio“ variantas. Jaunystėje teko būti solistu.“ Dar keli šokių pavadinimai ir prisipažinimas, kad jie – įaugo į kraują.

Kaip ir ypatinga dainų šventės atmosfera. Kokia? „Gal ir banaliai nuskambės: visi turi tai patirti“, - po pasirodymo su kitais šokėjais bendravo D.Jankauskas. Lietuvius iš Brazilijos, Jungtinių Valstijų, Australijos, Europos šalių suvienijo šokis. Daugelis pirmą kartą matė vienas kitą, bet bendravo tarsi geri pažįstami.

Namuose – ir šokiai, ir dainos

„Ir šoksime mes dviese po meilės lietumi…“ - Jankauskų namuose susirinkusi kompanija traukia ne tik liaudiškas dainas. Seimo narys linguoja, bet pats kol kas tyli. „Nesu apdovanotas ypatinga klausa, - paaiškino. – Bet, kaip matote, neliūdime ir po Dainų šventės.“

Niekam čia nereikia priminti žodžių. Visi Jankauskų bičiuliai galėtų sudainuoti šimtus dainų. „Jei reiktų išvardyti, ką dainuojame, būtų sunku. Jei turite kelias valandas, galime pabandyti, - nusikvatojo politikas. – Bet nepamanykite, kad esame kokia liaudies muzikos sekta. Mėgstame ir pramoginius kūrinius.“

Bičiuliai aptarinėja Šokių dienoje patirtus įspūdžius, kalbėti yra apie ką. Pats D.Jankauskas nėra praleidęs nė vienos Dainų šventės nuo 1975 metų. „Juo labiau kad kasmet atvyksta vis daugiau dalyvių. Turime minias bendraminčių“, - sako jis.

Dabar – atostogos, praėjusią savaitę baigėsi pavasario sesija Seime. Politikas daugiau dėmesio skirs ne tik šeimai, bet ir pomėgiams. „Tikiuosi, kad bent dabar nesulauksiu priekaištų dėl praleistų repeticijų“, - nusišypsojo D.Jankauskas.

Meras miegojo mokyklos salėje

„Ne, šiandien tikrai nekalbėjome apie politiką, - S.Dariaus ir S.Girėno stadione ranką D.Jankauskui paspaudė Lazdijų rajono meras A.Margelis. – Kam dabar gali rūpėti rajonų finansavimas ar situacija Seime. Juk šventė.“

D.Jankauskas kolegos galėjo ir neatpažinti – dėl kasdien vykusių repeticijų jis neteko bent 10 kilogramų. „Ketverius metus taip palaikau tonusą ir gerą sportinę formą“, - meras senjorų šokių kolektyvo „Lazdija“ nariu tapo prieš ketverius metus.

Nė karto neabejojo – priėmė gerą sprendimą. „Taip, esu užimtas. Kai nori, surandi laiko. Svarbu turėti daug noro“, - tvirto stoto politikas dėl šokio aukoja laisvalaikį ir atostogos. Savaitę, kaip ir kiti šokėjai, jis gyveno vienos Kauno mokyklos salėje. Jokių priekaištų ar ypatingų reikalavimų – meras kentė nepatogumus.

„Man gerai. Nereikia penkių žvaigždučių viešbučio. Taip gyveno visi šventės dalyviai, - meras nesiskundė nei dėl prasto maisto, nei dėl repeticijų sąlygų. – Visi turėjome bendrą tikslą – puikiai pasirodyti, dėl jo ir dirbome.“

Girdi komplimentus

„Arūnai, būk atidesnis, daugiau energijos ir ekspresijos, - vadovė Janina Dereškevičienė repeticijose ragino politiką. – Mėgaukis tuo, ką darai.“ Meras neištarė nė žodžio ir paklusniai vykdė vadovės reikalavimus.

Pliaupiantis lietus plovė prakaitą, bet meras neketino ilsėtis. A.Margelis žino, kad jis turi rodyti pavyzdį visiems kolektyvo nariams: „Kad ir kaip būtų, užimu svarbias pareigas, negaliu apsileisti.“

S.Dariaus ir S.Girėno stadione A.Margelis šoko pirmą kartą, bet didelė auditorija jam – ne naujiena. Šokių kolektyvas varžėsi Lietuvos televizijos laidos „Gero ūpo“ finale, Dzūkijoje rengiamuose konkursuose. „Kai ką nors išmoksti, norisi parodyti“, - paaiškino meras.

Kur sulaukia daugiau komplimentų – kabinete ar šokių aikštelėje? „Žinoma, kad šokių aikštelėje, bet visų negaliu sutalpinti galvoje. Giria ir žingsnelius, ir kompoziciją, ir sugebėjimus“, - įrausta politiko skruostai.

Po savaitę trukusios šventės jis vėl kasdien rūpinasi rajono reikalais. Kai tik randa laisvo laiko, skambina žmonai. Iš anksto teiraujasi, ar ji kartu vyks į vakare vyksiančią „Lazdijos“ repeticiją.

Gyva legenda nebegroja

Bet visų kitų šventės dalyvių žvilgsniai dažniausiai krypo ne į politikus, bet kanklininkę O.Mikulskienę. Legendinio Čiurlionio tautinio meno ansamblio kanklių orkestro vadovė virto gyva legenda, bet grodama prieš tūkstančius muzikos mylėtojų ji galvoja ne apie tai.

Prisimena pirmąjį pasirodymą, kai būdama šešiolikmetė mergaitė stovėjo bažnyčios choro pirmojoje eilėje. Labiausiai įstrigo vadovės pasakyti žodžiai: „Kada nors į tave žiūrės visa Lietuva. Tokie žmonės nepaskęsta minioje.“

O.Mikulskienė žino, kad vadovė buvo teisi. Kiekvienoje šventėje jai rodomas didžiulis dėmesys, bet senolė nebemato jai plojančių žmonių – šimtametės regėjimas toks silpnas, kad jai reikia kitų pagalbos.

Kanklininkė labiausiai išgyvena, kad nebegali groti: paskutines savo kankles O.Mikulskienė padovanojo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos muziejui.

„Atsisako pirštai. Einu į terapiją. Noriu atgaivinti. Jei pavyktų, galėčiau pagroti“, - ketinimų pasirodyti kitoje Dainų šventėje neatsisako menininkė. Bet šį kartą ji tiesiog niūniavo mėgstamas melodijas. „Puikiai jaučiuosi“, - virpėjo menininkės balsas.

Ketina rašyti dienoraštį

Čiurlionio ansamblį O.Mikulskienė įkūrė 1940 metais. Kolektyvas daug koncertavo, o artėjant antrajai sovietų okupacijai pasitraukė į Vakarus: Austriją, Vokietiją. Vėliau, nuo 1949-ųjų iki 1991-ųjų, tautinę lietuvių emigrantų savimonę žadino Jungtinėse Valstijose.

Sovietmečiu, iki pat Atgimimo, apie Čiurlionio ansamblį Lietuvoje nežinojo net patys liaudies muzikos atlikėjai: apie jį tiesiog nebuvo kalbama. „Buvo baisūs laikai. Dabar geriau. Bent galiu gyventi savo gimtinėje“, - žymi menininkė įdėmiai klausosi muzikos.

„Lietuviai dainuoja lietuviškai. Ar gali būti kas nors geriau? – tęsia ji. – Jaučiu, kad daug kas pasikeitė, bet likusi ta pati tarpukario dvasia.“

Įpūdžius O.Mikulskienė ketina surašyti dienoraštyje, kuriame – daug informacijos ir apie pirmųjų švenčių tradicijas.

Rekordiškai daug dalyvių

Stambūs verslininkai, įtakingi politikai, talentingi sportininkai – Dainų šventės dalyvių sąrašuose mažai garsių žmonių vardų. Direktorius Juozas Mikutavičius sako, kad dėl to neverta stebėtis. „Visais laikais daina vienijo viduriniąją klasę. Be to, daug dirbantiems žmonės trūksta laiko.“

Sovietmečiu vesta statistika apie šventės dalyvių amžių, užsiėmimus, pomėgius. Rengėjai buvo pasirengę atsakyti į visus klausimus – kiek dainavo daugiavaikių motinų, karių, mokslininkų, įmonių vadovų. „Dabar to nedarome, bet tokia statistika būtų įdomi“, - įsitikinęs J.Mikutavičius.

Nepaisant lietaus, XVII dainų šventės rengėjai džiaugiasi, kad šiemet išvengta didesnių nesklandumų ar nelaimių. Dalyvavo daug jaunimo, o šių metų šventė tapo rekordinė dalyvių gausa - joje pasirodė apie 35 tūkst. lietuvių ir svečių iš JAV, Kanados, kaimyninių šalių.