D. Fletcheris: segėjau prabangų laikrodį, bet neturėjau pinigų autobuso bilietui

– Nemanau, kad Jungtinė Karalystė turėtų atsiskirti nuo ES, kur  visuomet buvo girdimas Jungtinės Karalystės balsas, todėl nesuprantu, kuo mums gali būti žalinga ši narystė. Jungtinė Karalystė išsigandusi dėl įvykių pasaulyje, bet iš tikrųjų atvykėliai duoda daug daugiau mūsų šaliai negu iš jos gauna. Jungtinę Karalystę laikau stipria šalimi, kuri gali padėti žmonėms, ieškantiems geresnio gyvenimo ir dėl to pasiryžusiems daug ir sunkiai dirbti. Aš nebijau pokyčių. Gyvenu Londone visą savo gyvenimą ir matau, kaip keičiasi šis miestas. Toks yra modernaus miesto likimas – nuolat keistis ir augti. Vilnius irgi nuolat keičiasi – stebiu jį jau 20 metų. Manęs atvykėliai iš kitų šalių negąsdina, priešingai – džiugina. Mano žmona iš Lietuvos, todėl būtų keista, jei neigiamai žiūrėčiau į atvykėlius.

– Kas, jūsų manymu, yra geriausias ir blogiausias dalykas Londone?

– Blogiausi dalykai – eismas ir spūstys. Norėčiau, kad žmonės daugiau važinėtų dviračiais ir viešuoju transportu. Pats neturiu automobilio ir visur stengiuosi vaikščioti pėsčiomis. Geriausias dalykas – žmonės ir jų įvairovė. Londonas – tautų ir kultūrų katilas. Jie čia atvyksta iš įvairių šalių ir atsiveža savo idėjas, talentus. Londonas – nuostabus miestas saviraiškai ir kūrybai.

– Vyksta kalbos apie pabėgėlių krizę, atvykėlius iš Irako bei Sirijos. Kodėl, jūsų manymu, vyksta karai?

– Tai sudėtingas klausimas, nes karai vyksta jau tūkstančius metus. Galbūt todėl, kad žmonės labiausiai nori to, kas priklauso kitiems. Tai verčia vienus žmones kovoti prieš kitus. Man labai sunku komentuoti įvykius Sirijoje. Galbūt tai religinis, o gal politinis karas. Bet kuriuo atveju turime suteikti pagalbą karo aukoms. Nesu kompetentingas šioje srityje, bet galiu pasakyti, kad karas – baisus dalykas, nepriklausomai nuo jo priežasčių.

– Kuo jums ir jūsų žmonai svarbios kelionės?

– Susituokėme 1997 m. Ji atvyko pas mane į Londoną. Palyginti su Lietuva, tais laikais Londonas atrodė tarsi kitas pasaulis. Augdama SSRS, Dalia negalėjo daug keliauti po pasaulį. Tad, persikėlusi į Londoną, ji troško keliauti ir pamatyti kuo daugiau šalių. Prieš sutikdamas Dalią, galimybės keliauti, kur noriu ir kada noriu, nevertinau, nes, skirtingai nei žmona, tai galėjau nuo pat vaikystės.

Kai susituokėme, mano finansinė padėtis buvo sunki. Mes nusprendėme išleisti paskutines santaupas kelionei į Seišelių salas. Nė kiek nesigailime, nes iki šiol turime nuotraukas ir fantastiškus prisiminimus iš šios kelionės. Labai džiaugiuosi dėl Dalios ir Lietuvos, nes situacija dabar visiškai kitokia. Žmonės gali nevaržomi keliauti po pasaulį. Dalia – nuostabi kelionių partnerė. Jos aistra kelionėms daug stipresnė už manąją. Galbūt dėl to, kad anksčiau ji nežinojo, ar kada nors apskritai turės galimybę keliauti.

– Kokie svarbiausi kelionių privalumai?

– Didžiausias privalumas – galimybė trumpam atitolti nuo namų ir pamatyti, koks platus šis pasaulis. Atitolimas nuo buities padeda apmąstyti gyvenimo prasmę, apsivalyti nuo neigiamų minčių.

– Koks jūsų požiūris į globalizaciją ir aplinkosaugos klausimus? Ar keliaujant lengva surasti neturistinių vietų?

– Keliaujant vis dar galima rasti atokesnių neturistinių vietų. Globalinio atšilimo pasekmės jaučiamos visur – tirpsta ledynai, kai kuriose vietovėse trūksta geriamojo vandens. Prie šių problemų sprendimo galime prisidėti visi – rūšiuoti atliekas, mažiau važinėti automobiliais, bet ne visada galime išvengti aplinkos taršos. Pavyzdžiui, į JAV nenueisime pėsčiomis, tam reikalingas lėktuvas. Rūpinimasis gamta neturėtų būti žmonių asmeninis pasirinkimas, tai turėtų būti reguliuojama įstatymais.

– Ne paslaptis, kad kadaise buvote priklausomas nuo narkotikų. Kaip tai įvyko? Kaip tai vertinate dabar?