Poilsiavietė Panemunės paplūdimyje ir šile pramogomis viliojo ne tik paprastus kauniečius, bet ir garsenybes
Smėlėti Nemuno krantai Aukštojoje Panemunėje ir prie jų priartėję pušynai nuo tarpukario laikų viliojo miestiečius, išvargintus miesto triukšmo ir užteršto oro. Dabartinės ir sovietmečio pramogų bei poilsio galimybės šioje vietoje nublanksta prieš čia klestėjusias tarpukariu.
Maudėsi atskirai
Pirmieji poilsiautojai A.Panemunės šile pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo. Vyrai ir moterys anuomet negalėjo mėgautis maudynėmis drauge, nes viešose vietose tai buvo uždrausta (apie tokį draudimą rašoma 1923 metų spaudoje). Pažeidusiesiems šį reikalavimą grėsė bauda arba mėnuo arešto. To meto ponios maudydavosi vilkėdamos ilgas plonas sukneles, o pastebėjusios netoli vyriškį bėgdavo garsiai šaukdamos ir besipainiodamos šlapiuose sijonuose. Kaip rašė to meto laikraščiai, ponai, vengdami galimų skandalų, maudytis važiuodavo toli už miesto - net už Kačerginės.
Tokia griežta tvarka galiojo neilgai, nes nuo 1926 metų poilsiautojų srautas A.Panemunėje pradėjo didėti. Tai reiktų sieti ir su sklypų šioje vietoje dalijimu, vilų bei vasarnamių statyba.
Kaip prisimena A.Panemunėje nuo vaikystės gyvenanti Ramutė Matukaitė, jos tėvas ir dėdė gavo sklypus laukymėje netoli Nemuno. Toje pačioje vietoje, dabartinėje Vičiūnų gatvėje, sklypus gavo ir garsūs tarpukario laikotarpio Lietuvos aviacijos asai (J.Dobkevičius, A.Gustaitis ir kiti). Viena po kitos šioje vietoje kilo vilos ir vasarnamiai, kurie pamažu artėjo prie Nemuno - A.Panemunė populiarėjo kaip poilsiavietė.
Jodinėdavo A.Smetona
Pavadinus A.Panemunės šilą J.Basanavičiaus vardu ir 1928 m. pastačius jam paminklą, pušyno takelių vietoje pradėjo rastis tvarkomos Gegučių, Žuvėdrų, Undinių, Lakštingalų ir kitos alėjos, įvairiai pavadinti takai. Pamažu kurortas plėtėsi pietų, t.y. upės link.
Norinčiųjų čia vasaroti tarpukariu buvo tiek daug, kad tėvai išnuomodavo poilsiautojams visą namą, o patys vasarą gyvendavo kaime. Dauguma vasarotojų buvo žydai, tačiau poilsiauti A.Panemunėje mėgo ir lietuviai, - pasakojo R.Matukaitė.
Čia vasarodavo poetai Vaclovas Šiugždinis, Antanas Miškinis, aktorius Juozas Siparis, buvęs šalies vadovas Kazys Grinius su šeima. Po gražų šilą pasivaikščioti atvažiuodavo ir Prezidentas Antanas Smetona. Visai neatsitiktinai alėja prie Nemuno pavadinta Prezidento Antano Smetonos vardu. Prezidentas atvažiuodavo iš miesto automobiliu, kurį palikdavo prie tilto. Tuomet persėsdavo ant žirgo ir atjodavo dabar jo vardu pavadinta alėja iki galo, nusileisdavo su žirgu Nemuno link, į plyną aikštę, ir ten jodinėdavo. Beje, Prezidentas yra pasodinęs čia ąžuolą, tačiau sovietmečiu jis buvo išverstas, o jo vietoje išdygo pastatas, - prisiminė Panemunėje gimęs ir užaugęs Liudas Škėma S.Dariaus žmonos brolis.
Veikė kurhauzas
Šalies Vidaus reikalų ministerija 1933 m. paskelbė Lietuvos kurortų sąrašą, į kurį pateko ir A.Panemu-nė.
Tuo metu šioje vietovėje jau veikė mineralinio vandens gydykla su voniomis ir sanatorija, kurioje buvo įrengtos kvarco lempos, purvo vonios, dietinė valgykla. Nemune buvo tikrinama vandens kokybė, veikė du pliažai, kurie buvo pilni žmonių, vasarojusių vietinių gyventojų namuose. Kasmet iš gyventojų buvo surenkama 1200 Lt, o iš vasarotojų 9000 Lt kurorto mokesčio.
Kauno savivaldybė 1935 m. pavasarį nutarė pastatyti J.Basanavičiaus šile, šalia Gegučių alėjos, kurhauzą. Tais pačiais metais rudenį pagal architekto S.Kudoko (Kauko laiptų, Karininkų ramovės projektų autorius) projektą pastatytas kurhauzas buvo iškilmingai atidarytas. Tai buvo išvaizdus vieno aukšto medinis pastatas su keturiais žiemą šildomais kambariais, bufetu, 225 kv. metrų sale ir dar didesne veranda. Jis tapo mėgstama poilsiautojų laiko praleidimo vieta.
Mokamos vietos nuogaliams
1937 metais A.Panemunėje buvo užregistruota 1200 vasarotojų, o savaitgaliais poilsiaujančiųjų skaičius smarkiai išaugdavo, nepaisant retai kursavusio visuomeninio transporto aukštų kainų. Čia jau veikė du pensionai, 15 vilų poilsiautojams (septynios vilos priklausė kariškiams), valgykla, svetainės. Pušyne veikė kioskai, sklisdavo gyva muzika, dainos, buvo rengiamos gegužinės, o Smetonienė su Lozoraitiene rengė šventes vaikams. Čia vyko ir pirmosios skautų stovyklos.
Paplūdimyje buvo žaidžiamas futbolas, kaitinamasi saulutėje. Beje, ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje smarkiai apnuoginti kūną buvo nepadoru. Anot L.Škėmos, nuogaliai džiaugdavosi mokamomis saulės voniomis už aukštų lentinių tvorų (vyrai buvo atskirti nuo moterų).
Nemune buvo galima pasiirstyti valtimis, treneris mokė plaukti, šokinėti nuo specialių bokštelių. Mes, vaikai, mėgome čiuožti ant užpakalio nuo bokštelio linoleumu dengtu specialiu loviu į vandenį, o šile - mėtyti žiedus, žaisti kroketą ir kitus žaidimus. Tautinė jaunimo sąjunga organizuodavo įvairias varžybas ir net nemokamai duodavo sportinę aprangą, - pasakojo L.Škėma.
Pradėjo nykti sovietmečiu
Per du nepriklausomybės dešimtmečius vasarnamių statyba A.Panemunėje vis intensyvėjo, kasmet daugėjo gyventojų. Kambarių nuoma šiame kurorte buvo aukštesnė nei Palangoje, o gyventi čia buvo taip pat brangu kaip Kaune. Nepaisant to, kauniečius A.Panemunė traukė lyg magnetas. Jie atvažiuodavo visuomeniniu transportu, atplaukdavo laivais į čia veikusią prieplauką.
Karo metais sugriovus tiltą, gyventojai miestą pasiekdavo valtimis ir keltu, kuris plukdydavo net ir arklius su vežimais. Penktojo dešimtmečio pabaigoje atsirado beždžionių tiltas per Nemuną. Tik 1960 m. buvo pastatytas dabartinis tiltas. A.Panemunės paplūdimiuose ir šile virė gyvenimas. Tiesa, pliažo teritorija po to, kai buvo paleista Kauno HE, smarkiai susiaurėjo, tačiau poilsiautojams pakako smėlėtos pakrantės pasikaitinti saulutėje. Jaunimas atokesnėje vietoje žaidė tinklinį, buvo krepšinio aikštelė, kurioje buvo galima pamatyti žaidžiančius R.Kurtinaitį ir A.Sabonį.
Visi buvusieji prie paplūdimio pastatai, šuolių į vandenį bokšteliai sunyko. Veikė tik pavieniai kioskai, palaikė valgyklėlė, o pušyne pionierių stovykla.
Šokių vakarai tebevyksta
Ankstyvuoju sovietmečiu buvo įprasta ateiti į pliažą vilkint dryžuotą pižamą ar gėlėtą chalatą. Čia buvo atvežami vasaroti seneliai, kurie, nerasdami pramogų, sugalvojo šokius. Tie šokiai vykdavo šalia visiškai sunykusio kurhauzo. Po karo tokie neoficialūs žmonių susibūrimai buvo draudžiami, todėl pačiame šokių įkarštyje, sklindant akordeono muzikai, motociklu su priekaba atvažiuodavo budintis milicininkas. Jis nieko čia nepešdavo armonika ar akordeonas akimirksniu atsidurdavo po kurios nors šokėjos ilgu sijonu. Šokiai tapo tokie populiarūs, kad netrukus atsirado gudrių vyrukų, kurie šokėjų pasirinktą vietą apjuosdavo virvėmis ir imdavo mokestį iš norinčiųjų pašokti, pasakojo Panemunėje nuo vaikystės gyvenantis gydytojas Gintautas Laurinavičius.
Klestėjo cepelinų verslas, buvo siūloma kitokių užkandžių. Jau tuomet šalia šokių aikštelės sukiojosi berniukai, kurie už tam tikrą mokestį pašalindavo iš aikštelės šokėjo konkurentą. Ši vieta tapo tokia populiari, kad Kauno valdžia, norėdama kontroliuoti situaciją, pradėjo kviesti senjorus į šokių vakarus Profsąjungų rūmuose. Beje, šokių tradicija senojo kurhauzo vietoje išliko iki šių dienų.
G.Laurinavičius prisimena, kad Panemunės pliaže vaikystėje su draugais buvo sugalvoję paprastą būdą, kaip užsidirbti kapeikų. Mat vakarais, kai poilsiautojai išvažiuodavo, vaikai žarstydavo rankomis smėlį po persirengimo kabinomis, ieškodami iškritusių iš persirengdavusių poilsiautojų kišenių kapeikų.
Šiemet pagaliau susirūpinta bent iš dalies grąžinti Panemunei buvusios poilsiavietės įvaizdį pastatyta suolų, įrengtos tinklinio aikštelės, sutvarkyta krepšinio aikštelė. Gaila, kad tik siaura smėlio juosta prie Nemuno mena kadaise čia buvusį didžiulį pliažą ir pramogas jame bei vandenyje.
Naujausi komentarai