Arbatpinigiai – abipusė nauda?

Atsidėkojimas arbatpinigiais už suteiktas smulkias paslaugas ar patarnavimus dar visai neseniai buvo šiek tiek politizuotas bei neigiamo atspalvio turintis reiškinys. Tačiau vis tiek arbatpinigiai buvo ir duodami, ir imami. Ir seniau, ir dabar. Vis dėlto yra dalykų, apie kuriuos verta žinoti, kad nepatektume į keblią padėtį.

Pirmieji – restorane

Šios srities žinovai, matyt, ne be reikalo teigia, kad pirmieji arbatpinigiai greičiausiai duoti restorane.

Žinomi rašytiniai faktai, kad tam tikra pinigų suma būdavo padedama ant stalo dar iki tol, kol ant jo buvo išdėliojami indai su valgiu. Tikėtasi, kad padavėjas, išvydęs pinigus, atidžiau, dėmesingiau ir nuolankiau aptarnaus. Jeigu klientas likdavo patenkintas, pakildamas nuo stalo jis šių pinigų nepaliesdavo, o palikdavo jį aptarnavusiam darbuotojui. Tačiau jeigu jis nutardavo, kad atitinkamo aptarnavimo taip ir nesulaukė, apie jokią materialinę padėką padavėjui kalbos nebebūdavo – pinigai sugrįždavo į kliento piniginę.

Savaime suprantama

Dažniausiai arbatpinigiai, kaip papildomas uždarbis, duodami nedideles algas gaunantiems aptarnavimo sferos darbuotojams. Ir imantys arbatpinigius, ir duodantys juos gauna naudos – vieni paskatinami už įdėtas pastangas (paslaugumą, greitą aptarnavimą, ypatingas pastangas įtikti klientui), o kiti pamato, įvertina, kaip jais rūpinamasi, ir už tai atsidėkoja. Viešbučių, kavinių, restoranų darbuotojams, taksi vairuotojams arbatpinigiai – neatsiejama darbo dalis.

Trys tendencijos

Visose pasaulio šalyse egzistuoja panašios arbatpinigių davimo ir ėmimo taisyklės. Žinomos trys arbatpinigių davimo tendencijos: europietiška – arbatpinigiai mažesni, amerikietiška – arbatpinigių negailima, rytietiška – arbatpinigių išsireikalaujama. Su tuo priversti taikstytis net ir tie, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš arbatpinigių davimą.

Tiesa, kai kuriose valstybėse tenykštės kultūros tradicijos yra įleidusios šaknis giliau nei arbatpinigių davimo papročiai. Ten mintys apie šį reiškinį slepiamos po devyniais užraktais.

Maža tik padėkoti

Nenorintiems patekti į nemalonias situacijas informacija apie arbatpinigių davimo įpročius turėtų praversti. Juk nėra malonu nei pačiam pasijusti nepatogiai, nei į tokią pat situaciją įstumti viešbučio patarnautoją, kuris iš taksi automobilio iškėlė Jūsų lagaminą, įnešė į kambarį, parodė, kaip atidaryti langą ar naudotis televizoriaus pultu. Už šias paslaugas jam gali nepakakti tik padėkos. Todėl jis ir toliau mandagiai užtruks su Jumis neatsisveikinęs. Kartais tokia pauzė gali užtrukti, ir abu pasijusite nepatogiai. Tačiau Jūsų lai nestebina toks paslaugumas, atkaklumas ir kad patarnautojas neskuba išeiti, - jis laukia arbatpinigių.

Tikisi papildomo atlygio

Demonstratyviai jų gali lūkuriuoti ir šveicorius, kuris restorane Jus palydės iki iš anksto užsakyto staliuko. Arba viešbučio patarnautojas, atrakinęs netyčia užtrenktas Jūsų kambario duris. Papildomo atlygio tikisi ir bet kurios Rytų Europos šalies viešbučio kambarinė, pakeitusi jūsų patalynę ir palikusi jums ant pagalvės gėlės žiedą ar saldainį – kaip dėmesio ženklą. O jeigu ji išvalė dar ir Jūsų peleninę, būtinai išeidami turėtumėt joje palikti šiek tiek smulkiųjų. Ji supras, kad tai – Jūsų padėka jai.

Nepriimtinas dalykas

Kai kuriose valstybėse – Vokietijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse – paprastai arbatpinigiai įskaičiuojami į paslaugos kainą. Todėl ten apie šį reiškinį kalbama retai ir mažai. Taip pat šiose šalyse gaji nuomonė, kad atvirai duodami arbatpinigiai – nepriimtinas dalykas, nes tai žeidžia žmogaus savigarbą. Šių konservatyvių šalių gyventojai mano, kad arbatpinigius duodantieji klaidingai įsivaizduoja, jog jų uždarbis nepakankamas, todėl teikiamos ne tinkamiausio lygio paslaugos.

Apskritai Vakarų Europoje ir ypač aukščiausio lygio viešbučiuose (įvertintuose ne mažiau kaip 5 žvaigždutėmis) arbatpinigių galima ir nepalikti. Tenykštis aptarnavimo lygis reiškia, kad ir lagaminai bei maistas į kambarį nunešamas, ir taksi iškviečiamas, ir kliento automobilis privairuojamas prie viešbučio slenksčio nemokamai.

Iš to gyvena

Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje net ir pigiuose viešbučiuose arbatpinigių galima neduoti kambarinėms. Tačiau jeigu viešbučio klientas vis dėlto nutars nepagailėti vienos kitos monetos ar kupiūros kambarinei už jos paslaugumą, šį atlygį vėlgi derėtų palikti peleninėje. Kitur padėtų pinigų kambarinė paprasčiausiai neims, manydama, kad juos tiesiog pamiršote.

Šiltųjų Europos kraštų – Ispanijos, Portugalijos, Italijos, Graikijos – viešbučiuose arbatpinigiai privalomi. Jie nebūtini tik tuose viešbučiuose, kurie skirti turistams apsistoti tik vienai nakčiai.

O JAV reikia arbatpinigių duoti kasdien – už dieną po dolerį. JAV kavinių, restoranų, viešbučių aptarnaujantis personalas iš arbatpinigių gyvena, kadangi jie didesni nei už darbą mokamas atlyginimas. Niujorko merija yra net patvirtinusi specialias rekomenduojamojo pobūdžio taisykles, kurios reglamentuoja papildomo piniginio paskatinimo dydžius.

Įprasta imti ir duoti

Jamaikoje, Kuboje, Dominikoje, Tailande, Indonezijoje, Kinijoje, Malaizijoje arbatpinigiai (paprastai maždaug 1 JAV doleris) būtini visuose viešbučiuose – ir be žvaigždučių, ir įvertintuose keliomis.

Turkijoje arbatpinigius imti irgi įprasta aptarnavimo sferoje. Priklausomai nuo Jūsų ir Jums suteikto serviso arbatpinigių ten visgi reikėtų duoti. Restoranuose ir viešbučiuose pagal tradiciją paliekama 10 proc. nuo sąskaitos sumos. Nešikams, kambarinėms ir ekskursinių autobusų vairuotojams duodama ne mažiau kaip 1 JAV doleris. Taksi vairuotojams Turkijoje arbatpinigiai nepaliekami, tačiau galima palikti grąžą.

Visada viešbučių bei restoranų darbuotojai arbatpinigių laukia ir Rytų Europos valstybėse.

Tiesiog išsireikalaujama

Izraelyje, kaip ir arabų šalyse, griežtų arbatpinigių davimo tradicijų nėra. Tačiau galima patekti ir į tokius viešbučius, kur arbatpinigių yra arba tiesiog pareikalaujama, arba apie juos mandagiai užsimenama.

Tarkim, Egipte arbatpinigių negavęs patarnautojas viešbučio svečią gali “persekioti”, įkyriai siūlydamas savo paslaugas, kiekviename žingsnyje visais įmanomais būdais stengdamasis patarnauti tol, kol jam bus atsidėkota arbatpinigiais. Mat Egipte už visas smulkias paslaugas įprasta palikti “bakšišą” – maždaug apie 1 Egipto svarą. Ten tradiciškai arbatpinigiai duodami oro uosto darbuotojams, viešbučio patarnautojams, restoranuose – nuo 1 iki 5 Egipto svarų.

Be skrupulų paaiškina

Pastaruoju metu Pietų Europos šalyse sparčiai plinta “turistų švietimo dėl arbatpinigių” tradicija.

Tokią informaciją rasite kiekviename Lietuvos turistinių kelionių agentūrų informaciniame-reklaminiame leidinyje, kokią šalį, maršrutą, keliones jis bepristatytų. Kartais verta ne tik kurortų paveikslėlius pasižiūrėti, viešbučių žvaigždutes suskaičiuoti, ekskursijų kainas pridėti, kad teisingai įvertintumėte savo finansines galimybes vienur ar kitur nukeliauti. Kad nenumatytos išlaidos nemaloniai nenuteiktų ir nesuerzintų Jūsų, visuomet kelionių žinynuose atkreipkite dėmesį į tokias grafas, kaip “Informacija apie šalį”, “Bendra informacija keliaujantiems”. Ten rasite ir apie arbatpinigius – kokia jų tradicija toje šalyje. Arba apie tai išgirsite jau kelionei prasidėjus – iš gido.

O nuvykę į svečią šalį, ypač Pietų Europos, kur ilsėtis itin mėgsta lietuviai, irgi nenustebkite, kad viešbutyje kambario raktus išduodantis darbuotojas Jums be skrupulų paaiškins, kam ir kiek arbatpinigių derėtų duoti... Ir tik po to palinkės malonaus poilsio, gerų atostogų ar nepamirštamų įspūdžių.

Kur ir kaip?

Dažnai tenka sukti galvą, kiek duoti ir kaip tai padaryti. Žinoma, jeigu piniginė plyšta nuo banknotų, tokia dilema neiškils. Tačiau gali atsitikti taip, kad toje piniginėje neatsiras smulkiųjų. Kita vertus, į kairę ir į dešinę švaistytis pinigais, tikintis, kad už tai bus gaunamos geresnės kokybės paslaugos, neverta. Nes solidūs arbatpinigiai ne visada yra gero tono ženklas.

Taigi – keletas patarimų duodantiesiems arbatpinigius:

• Norint nustatyti, kiek reikia duoti arbatpinigių, nerekomenduojama viešai naudotis elektronine skaičiavimo mašinėle.

• Arbatpinigių negražu duoti smulkiausiomis monetomis, pavyzdžiui, litą surinkti baltais centais.

• Nemandagu aiškinti, kad arbatpinigių nebus, nes turimos kupiūros per stambios.

• Nepatartina patarnavusiam ar paslaugą suteikusiam arbatpinigius dėti į kišenę.

• Arbatpinigiai padedami arba ant stalo, arba ant lėkštelės, arba įdedami į dėklą (knygelę), kuriame buvo pateikta sąskaita.

• Jeigu atsiskaitoma ne grynaisiais, o mokėjimo kortele, apmokant sąskaitą derėtų pasakyti, kiek arbatpinigių skiriate. Arba išeidami palikite tą sumą ant stalo, lėkštelėje, prie sąskaitos.