A.Bauža: Ji mano širdis. Mano didžioji meilė.

Su Elvinos tėčiu žinomu advokatu Artūru Bauža susitikome pirmą jo darbo dieną po atostogų. Jis džiaugėsi dukrai parvežęs kelis tūkstančius nuotraukų, kurias jie drauge vakarais žiūrės ir kalbėsis.

Nejudri kūrėja

"Jei turi regėjimą, manoma, kad esi įpareigotas visą laiką skaityti, pavyzdžiui, kelionėje, traukiny. Kadaise aš irgi taip dariau, bet dabar svajoju." Ši Jorge's Luiso Borgeso citata lydi Elvinos Baužaitės laiškus elektroniniu paštu. "Tai mano siekiamybė", – priduria mergina.

E.Baužaitę drąsiai galime vadinti poete, prozininke. Ji išleidusi tris poezijos knygeles ir vieną eseistinio pobūdžio knygą. Ji dviejų "Poezijos pavasarėlių" laureatė. Dabar merginos galvoje dėliojasi mintys apie būsimą romaną. Tačiau apie ką bus naujasis kūrinys, Elvina juokiasi ir kategoriškai atsisako atskleisti.

"Aš ir tu – tas pats žmogus", – taip vadinasi dar visai neseniai dienos šviesą išvydusi Elvinos knyga. Jaunos rašytojos mokytoja Almantė Šimkuvienė sako, kad skaitydamas šią knygelę tarsi išvyksti į kelionę po Elvinos stebuklingų minčių, išgyvenimų ir fantazijų pasaulį. Pasaulį merginos, kuri dėl ligos visiškai nejuda.

Būties trapumas

Namai, kuriuose gyvena Elvina, dvelkia ramybe ir trapumu. Duris ateinantiems atidaro auklė Elena. Akys užkliūva už daugybės gulbių skulptūrėlių. Šio gražaus ir didingo paukščio atvaizdą Elvina pradėjo kolekcionuoti būdama septynerių. Dabar namuose gulbių yra apie 1,5 tūkst. Įvairaus dydžio, spalvų, padarytų iš skirtingų medžiagų.

Kvėpuoti Elvinai padeda specialus aparatas. Fizinis šios trapios mergaitės gyvenimas visiškai kitoks, tačiau jos didelės mėlynos išraiškingos akys vos pažvelgus leidžia suprasti ją esant rimtą pašnekovę.

"Skausmai manęs nekankina – tai vienas puikiausių dalykų, leidžiančių man būti laimingu žmogumi. Verkiu gana retai, bet, kaip ir visiems, visko pasitaiko", – emociją Elvinos balse trukdo pajusti į kaklą įvestas specialus vamzdelis, nes merginai reikalinga ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija, tačiau jos akys atviros ir tyros.

Toks kūnas saugo

Elvina mėgino prisiminti, kiek kartų pernai buvo lauke. Gal dešimt? Tiksliai ir pati nepamena, tačiau tai reta pramoga. Negailestinga ligos diagnozė, pakreipusi Elvinos gyvenimo kelią visai kita linkme, nesužlugdė merginos, o atvirkščiai. Jos artimieji, mokytoja pabrėžia, kad Elvina labai stipri ir nepaprastai užsispyrusi.

"Didžiuojuosi tuo, kad esu užsispyrusi. Mėgstu stiprius žmones, kurie žino, ko nori, ką daro, nedvejoja, nepyksta, nebamba ant viso pasaulio. Eina, daro, kuria, keliauja", – čia pat atmintyje iškilęs 21 metų Elvinos kūrybos bagažas neleidžia abejoti jos žodžiais.

"Mano sveikata nėra svarbiausias akcentas mano gyvenime – tiesiog aš tokia esu. Jeigu būčiau buvusi sveika, galbūt būčiau nuėjusi blogais keliais. Aš nežinau. Toks kūnas apsaugo mane nuo blogų dalykų", – Elvina išdėstė savo filosofinį požiūrį į jai likimo lemtą gyvenimo kelionę vienoje vietoje. Ji rami, nes jos artimieji supranta, kad trapus ir nejudrus merginos kūnas netrukdo jai normaliai gyventi.

Nieko neįmanoma nėra

Normalaus gyvenimo kokybę patvirtina puikiais įvertinimais baigta vidurinė mokykla. "Jos užsispyrimas ir yra variklis. Ji kartais išsikelia tokius tikslus, kurie atrodo nepasverti. Tačiau pamažu pamatai, kad nieko nėra neįmanoma. Elvina taip užkrečia tuo savo tikėjimu, kad ir pats imi tikėti, jog viskas įmanoma. Reikia labai norėti ir tikėti tuo, ką darai", – mokinės užsispyrimą pabrėžė A.Šimkuvienė.

Valstybinių egzaminų Elvina nelaikė. Tuo metu tai buvo precedento neturintis atvejis, kad tokios būklės žmogus būtų siekęs laikyti egzaminą, nes ketina stoti į aukštąją mokyklą. Valstybiniams egzaminams nepritarė ir medikai – ne kiekvienas žmogus gali atlaikyti didžiulę psichologinę ir emocinę įtampą. Žmogui, kurio kūnas toks trapus, tai galėjo būti per sunku.

Elvina labai gerais pažymiais baigė mokyklą ir to pakako, kad ją priimtų į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijas universitete mergina tęsia nuotoliniu būdu. Be pagrindinių lietuvių kalbos studijų, Elvina dar pasirinko studijuoti menotyrą. Taip pat mokosi anglų, prancūzų kalbų.

"Mes jau jos nelabai palaikėme, kai ji priėmė tuos sprendimus, bet ką darysi. Teko nusileisti ir žiūrime, kad ji susidoroja. Palaikome tokį jos pasirinkimą. Ji nuolat įrodinėja, kad nieko nėra neįmanoma", – šyptelėjo A.Šimkuvienė.

Įtempta dienotvarkė

Elvina išklojo savo dienotvarkę: "Keliuosi darbo dienomis anksti – 6 val. Ne todėl, kad reikėtų, o tiesiog gaila laiko, juk galima daug įdomiau jį praleisti. Rytinės procedūros užtrunka apie pusvalandį. Maždaug nuo devynių užsiimu mokslo reikalais, o per atostogas rašau laiškus, skaitau. Tai trunka visą dieną. Pietaudama taip pat skaitau įvairius kultūros straipsnius. Pavakare mėgaujuosi kava su pienu. Miegoti einu apie 23 val. Tiesa, savaitgaliais paprastai keliuosi apie 9–10 val."

"Keliuosi", – iš Elvinos lūpų skamba paradoksaliai. Jos "keliasi" – tai atmerkia akis. Tarsi užbėgdama į priekį būsimam klausimui Elvina pasakoja, kad pirmą kartą ją pamatę dauguma žmonių sutrinka, išsigąsta, nes nežino, kaip bendrauti. Svarsto, apie ką kalbėti, ar ji sveiko proto. Išeinant nuomonė dažniausiai jau pasikeičia. "Kai ateina antrą ar trečią kartą, nebekyla klausimų, apie ką kalbėti ir ar aš sveiko proto", – mėlynomis savo akimis Elvina tarsi padėjo tašką.

"Daug kas atėjęs bendrauti mėgina su Elvina kalbėti taip, tarsi jai nieko nebūtų. Apie viską – tik ne apie jos ligas. Visi bando bendrauti taip, tarsi ji tokia pat kaip jie. Bet juk taip nėra. Juk ir valgo, ir miega ji visai kitaip", – įsiterpė mokytoja A.Šimkuvienė. Tiesa, ji pati prisipažino, kad apie skausmą Elvinos paklausė toli gražu ne iš karto.

"Bendrauti reikia natūraliai ir per daug negalvoti, ko reikia klausti ir ko nereikia. Kai imi apie tai galvoti, tada atsiranda dirbtinumas", – pokalbį tęsė Elvina.

Suartėjimo ženklas?

Praėjusi vasara dar labiau suartino mokinę ir mokytoją. Mokytoja susilaužė stuburą. Ilgai gulėjo ligoninėje, paskui vyko reabilitacija. "Toks keistas sutapimas – supratau, ką reiškia tik gulėti ir žiūrėti į vieną tašką", – atviravo A.Šimkuvienė.

Taip gulint reikėjo ir valgyti, ir nusiprausti, ir pabendrauti, kai ateidavo žmonės jos aplankyti. A.Šimkuvienė pati stebėjosi tik tada suvokusi, kad to laiko dienoje ne tiek ir daug. Įvyko ir dar vienas, ko gero, svarbiausias dalykas. "Man dabar, po to patyrimo, gal ir lengviau suprasti Elviną", – jau ne mokinės ir mokytojos, o draugių žvilgsniai kartais susitikdavo.

Gal tai ženklas? Elvinos kambarys, rodės, sudrebėjo nuo moterų juoko. "Žinoma, ženklas", – abi užsikvatojo dar linksmiau. "Labiausiai jai keliauti per šį gyvenimą padeda geras humoro jausmas", – nuramino mokytoja.

Vaizduotės galia

Kitas dalykas, padedantis Elvinai gyventi, – knygos. Ji skaito nuolat. Perskaitytų knygų skaičiumi ji galėtų konkuruoti su gerokais vyresniais ir mėgstančiais skaityti žmonėmis. Pati Elvina teigė, kad skaitymas ją nukelia į fantazijų pasaulį, knygos padeda pamatyti tai, ko nemato ar negali pamatyti.

"Išmokau džiaugtis gyvenimu, tuo, ką turiu, nes ir man pačiai gyventi tuomet darosi lengviau", – neslėpė Elvina. "Mane supa mylintys žmonės – tėvai, mokytojai, gydytojai. Tai yra draugai iš didžiosios raidės, kurie leidžia man gyventi. Aš esu labai užsispyrusi, tačiau nieko nelaimėčiau, jeigu manęs niekas nepalaikytų", – ramiai dėstė Elvina.

Perskaitytų knygų, pamatytų laidų, artimųjų papasakotų įspūdžių išjaustus grūdus Elvina ir sėja savo kūriniuose. "Žinokite, visai nesunku įsivaizduoti. Aš turiu gerą atmintį, neblogą vaizduotę. Turint daug laiko galima viską įsivaizduoti. Dabar yra daug technologijų ir jas pasitelkus, taip pat vaizduotės galią, galima atsidurti ten, kur tik nori ir taip, kaip nori", – kūrybos šaltinį atskleidė rašytoja.

Klausimai išsilieja

Verčianti virpėti meilė, daiktai, kuriuos galima sušildyti ir kuriems įpūsti energijos, pasivaikščiojimai senamiesčiu ir greitai lekiantis automobilis atviru stogu – visa tai tarsi su realia patirtimi kūriniuose išlieti Elvinos išgyvenimai.

"Iš vidaus kylantys klausimai išsilieja kūryboje. Kitaip, ko gero, kiltų depresija. Gerai, kad išsilieja", – šyptelėjo Elvina, tačiau pernelyg neužsilaikė ieškodama atsakymo, kas jai yra kūryba.

Elvina prisipažino, kad pirmoji jos knyga yra liūdna ir pikta. Jai tebuvo 15 metų. Tada pasikeitė jos gyvenimas. Pablogėjo sveikata. "Tačiau po to aš išmokau gyventi ir dabar man gera", – tarsi pati save kritikavo jauna rašytoja. "Juoda spindinti rožė", "Balta skaisti rožė", "Raudona mylinti rožė" – Elvinos vidinė būsena keitėsi kaip poezijos knygų pavadinimai.

Neleidžia koreguoti

"Mano kūrinius užrašo sekretorė-referentė", – paaiškino Elvina. "Kas? Elena? – suglumo mokytoja. – Jus pakėlė į aukštesnes pareigas. Buvote tik sekretorė." Tada jau juokėsi visos trys moterys. Elvina pasakojo, kad pirmiausia eilėraščius parašydavo mintyse. Prisimindavo jų maždaug 30. Visus juos vienu atsikvėpimu ir padiktuodavo savo buvusiai pradinių klasių mokytojai Nijolei Bartkaitienei.

Tačiau rašant prozą taip nebeišėjo. Todėl Elvina apgalvodavo, tačiau kurdavo iš karto ir diktuodavo ekspromtu, kai mokytoja ateidavo pas ją ir galėdavo užrašyti.

"Aš neleidžiu koreguoti. Kai pradedi taisyti ir koreguoti tai, ką jau esi parašęs, išeina naujas kūrinys. Mano mokytoja Almantė paredaguoja, bet koreguoja labai nedaug. Perskaito, mes pasitariame ir lieka tai, kas turi būti", – Elvina stengiasi likti prie pirminės savo kūrinio idėjos.

Liko neatsakytas

Naujausioje Elvinos knygoje "Aš ir tu – tas pats žmogus" daug meilės, gamtos pajutimo aprašymų, iliuzijų, svajonių. Elvina svajoja apie kelionę ilgam ir toli. Gal laivu po Viduržemio jūrą?

"Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris turi didelę rimtą problemą, po tam tikro laiko ima matyti šviesiai, jis ima mylėti gyvenimą. Būdama tokioje situacijoje, kokioje aš esu, noriu gyventi kiek įmanoma geriau ir išnaudoti kiekvieną galimybę. O kas pasikeistų, jeigu imčiau dejuoti, aimanuoti. Be to, mane supa labai geri žmonės. Jie man suteikia tai, kas yra geriausia, ir aš tuo naudojuosi. Man nėra dėl ko liūdėti ir piktintis", – apie šviesą savo viduje atviravo Elvina.

Mergina pasakojo, kad kai buvo maža, jai nebuvo kada galvoti apie tai, kodėl ji kitokia. Daug piešė, skaitė, dainavo, lipdė – tiesiog nebuvo laiko. "Aš turėjau gražią vaikystę. Visose nuotraukose šypsausi", – ir dabar šyptelėjo mergina.

Į kai kuriuos klausimus Elvina atsakydavo tarsi žinodama, kad jų gali kilti: "Jūs norite paklausti apie mano sveikatą? Labai sunku kalbėti su tėvais mano sveikatos temomis. Man nemalonu žiūrėti į nesveikus žmones, nes aš tada lyginu save su jais. Kėliau klausimą – kodėl, bet atsakymo nėra."

Einame į priekį

"Buvau Balio saloje. Ten vieną rytą atsikėlęs pro langą pamačiau laivą ir ėmiau įsivaizduoti, kad mano Elvina atplaukia. Ten tinkami takeliai važinėti vežimėliu, kad bent kelias valandas ji galėtų pabūti ir pamatyti, kaip yra kitoje žemės dalyje. Jai tai būtų atgaiva", – svajojo A.Bauža.

Nepagydoma liga sergančios jaunos rašytojos tėtis neslėpė, kad gyvenime teko pakilti ne iš vienos duobės. Raumenų atrofija Elvinai buvo diagnozuota, kai jai tebuvo šeši mėnesiai. "Mes gyvename. Mūsų filosofija yra paprasta – gyventi ir eiti į priekį. Prisitaikyti prie aplinkybių, stebėti naujoves ir gyventi gerai", – tvirtai dėstė vyras.

"Duobė buvo ne viena. Duobių buvo daug. Ir kiekviena duobė grūdino. Ir grūdino nuo mažų dienų. Teko priprasti ir taikytis su tam tikromis pergalėmis. Ypač skaudėjo dėl jos, kad ji negali pasinaudoti gyvenimo gėriu. Mums teko prisitaikyti prie gyvenimo taip, kad ji galėtų pasiimti viską, kas jai duota", – išmoktas gyvenimo pamokas vardijo A.Bauža.

Čia ir dabar

Šeima susitvarkė buitį taip, kad Elvina būdama namuose kiek įmanoma labiau galėtų pajusti gyvenimą. Neseniai valstybė skyrė pinigų ir jai buvo nupirktas televizorius, kuriame didelėmis raidėmis matyti kompiuteryje rašomas tekstas. Taip Elvinai lengviau skaityti, mokytis ir dirbti.

Pasak A.Baužos, dabar jau yra naujos kartos televizoriai, valdomi balsu arba rankos judesiu. Rankų Elvina nejudina. Toks televizorius jai suteiktų daugiau savarankiškumo, tačiau kol kas Lietuvoje tokių nėra.

"O kas gali įvykti? – filosofiškai klausė A.Bauža. – Išskyrus pabaigą, nieko kito negali įvykti. Mes negalvojame apie tai, kas gali įvykti. Mes tai žinome ir apie tai esame pasišnekėję su Elvina." Nelengva lemtis išmokė šeimą džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar.

Lemties neišvengsi

"O kodėl tai turėjo būti kitam žmogui, o ne mums? Dievas tai davė mums. Aišku, labai skaudu, kad tai davė jai. Bet kitiems yra dar blogiau. Elvina protinga, smalsi, mes einame į priekį. O kiek yra vaikučių, su kuriais tėvai negali pasišnekėti? Kiek yra sergančių onkologinėmis ligomis? Kiek staiga žūstančių? Išėjo vaikas į gatvę ir negrįžo Tai yra baisu. O mes kiekvieną dieną gyvename. Mes dabar jau taip gyvename, kad viskas mūsų yra sudėstyta", – jausmingai kalbėjo A.Bauža.

Jis neslėpė: būna tokių akimirkų, apie kurias net negali kalbėti: "Tada sakau, kad pasišneku su Dievu apie gyvenimo neteisybę. Tačiau lemtis yra lemtis ir tu čia nieko negali pakeisti. Nežinau, ar ji sakė apie savo svajonę – plaukti kruiziniu laivu bent kelerius metus. Ji svajoja nuvažiuoti į Klaipėdą ir išplaukti aplink pasaulį. Tokia didžiulė yra jos svajonė."

Raumenų atrofija

Tai genetiškai nulemta liga, kai dėl tam tikrų stuburo smegenų pakitimų nesivysto raumenys, o kvėpuojant taip pat jie turi dalyvauti. Elvina yra pirmoji Lietuvoje, kuriai buvo pritaikyta plaučių ventiliacija namuose.

Ištrauka ir knygos "Aš ir tu – tas pats žmogus"

Lengvu žingsniu, ne paskubomis, einame baltu, sniegu apklotu šaligatviu, dengiant sutemai. "Duok ranką", – nedrįsti, nes šlapias delnas. Aš paimu tavus pirštus į savo saują, tokią pat drėgną ir šaltą. Tyla. Nejauki tyla. Imu kalbėti. Sakau bet ką, kad tik nutraukčiau tylą, padrąsinčiau tave ir atverčiau save. Netikėtai lengvai užsimezga pokalbis. Tinkame vienas kitam. Rišasi nematomi siūlai – jausmų virvelės. Švelniai sningant eina jau nebe du žmonės – aš ir tu; dabar einame mes – vienas. Taip kaskart susitikdami pradedame ręsti, kurti kitą pasaulį.

Kai pasaulis man išnyks, tavęs neberasiu. Tada dėl meilės aš gyvensiu. Nors tavęs nebus, atsikelsiu vildamasi, kad būdamas ten, kažkur toli, mane myli. Kas yra meilė? Neatsakysiu. Tik žinau, kad mes vienas kitam numatyti. Ar sunku mylėti? Ne, tai lyg kvėpuoti. Vienąkart taip, lyg į ugnį, kitąkart – į šaltą dvelksmą, o kartais, it po gaivios nakties nulijus vėsiam lietui, alsuot salsva lelijos aromato jūra.

Iš poezijos knygos "Raudona mylinti rožė"

Visi turim angelus savo,

O galbūt aš esu tavo.

Pasirodysiu netikėtai,

Apgaubus nakčiai žvaigždėtai...

----- ----- -----

Medvilne išklotu,

Smilkalu kvepiančiu

Žiedais išpuoštu

Aš einu taku.

Jis veda tiktai pas tave.

Tikiu, jog ten rasiu meilę,

Kuri gardžiai kvepės cinamonu

Ir apklos minkštu medvilnės apklotu.

----- ----- -----

Lengvumas, skaidrumas nežemiškas.

Gyvas oro kūnas toks magiškas.

Snieguolių sesučių – milijonai.

Šoka ištisi paviljonai.

Jei nori, kad snieguolė gyventų,

Nepamilk, nes meilėj ji sudegtų.

----- ----- -----

Noriu meilės raudonos,

Iki skausmo geliančios,

Karštos taip karštos,

Tiesiog žudančios,

Kuri smelktų kaip špaga,

Pervertų širdį maną.