Vatiniai žaisliukai – iš naujo atgimstanti sena mada

Viktorija Zausajeva vatinius žaisliukus atrado prieš penkerius metus. Tuomet interneto platybėse jos žvilgsnis užkliuvo už mielų, moters vaikystę primenančių vatinukų. Iš pirmo žvilgsnio vintažinių žaisliukų gamybos technika irgi atrodė paprasta, tad nusprendė pamėginti.

Antras blynas – sėkmingas

Vilniuje gyvenanti floristė ir apželdintoja Viktorija sako, kad rankdarbiai visuomet buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis. Ji nėrė vąšeliu, vėlė veltinukus, užsiėmė dekupažu, bet vos išvydusi vatinukus internete jau nebegalėjo nurimti. Senoviniai žaisliukai užvaldė visas mintis.

Deja, iš pirmo karto pagaminti vatinuką nepavyko, todėl svajonę atidėjo į šalį. Kol vieną dieną sūnui į darželį neprireikė rankų darbo žaisliuko. Tuomet nusprendė pamėginti dar kartą. Padariusi du pirmuosius žaisliukus – Kalėdų Senelį ir Snieguolę – nunešė į darželį ir sulaukė daug gerų atsiliepimų.

Dabar vatinukų gamybos edukacijas vedanti Viktorija tąkart darbavosi beveik intuityviai, pagal interneto rekomendacijas, kurias rado socialiniame tinkle "Pinterest". Vėliau rankdarbių mėgėja panoro sužinoti, kaip vatinių žaislų gamyba būtų galima užsiimti profesionaliau.

Iš vatinukų istorijos

Viktorija pasakoja, kad vatinukų istorija prasidėjo Vokietijoje, kur XIX a. viduryje imta puošti eglutes rankų darbo žaisliukais iš vatos ir vatino. Tik jie buvo kiek kitokie: naudota daug kartono, įvairių dekoro elementų, o tūriui padidinti – ir vatos. Kiek vėliau ėmė rastis vien vatiniai žaislai, kurie su eglutės puošimo tradicijomis atkeliavo į Rusiją ir ten išplito.

Rusijoje vatiniai žaislai buvo pradėti gaminti dar prieš revoliuciją, o paskui atgaivinti apie 1935-uosius, kai vėl buvo leidžiama puošti eglutes. Tuo metu veikė tokių žaisliukų gaminimo artelės, kuriose jų gimdavo tūkstančiai. Kadangi šie žaislai, palyginti su stikliniais, buvo labai pigūs, juos įpirkdavo net neturtingiausių sluoksnių žmonės. Pavyzdinius žaisliukus iš pradžių gamindavo dailininkai, o paskui, perėję cenzūrą, jie pasklisdavo po arteles – mažas gamyklėles – ir būdavo tiražuojami masiškai, kaip fabrike, pasidalijus procesus: vieni darė žaisliukų karkasus, kiti suko vatą, treti spalvino, klijavo drabužėlius.

Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir mano kūrinių: juk gaminu juos pagal senovinę technologiją, kada nors jie irgi taps antikvariniais.

To laikmečio žaislų yra išlikę iki mūsų laikų: jų turi kolekcininkai, šeimos, išsaugojusios juos iš kartos į kartą kaip šeimos relikvijas. Keletą tokių egzempliorių Viktorijai teko laikyti rankose, tad pastebėjo, kad žaislai gana gerai išsilaikę. Svarbiausia sąlyga – laikyti juos sausai, kambario temperatūroje. Jokių kitų specialių sąlygų šiems žaislams nereikia.

Kartais dailininko sukurtas žaisliukas dėl vienokių ar kitokių priežasčių cenzūros neįveikdavo ir artelių (kad būtų pradėtas gaminti masiškai) nepasiekdavo. Tokių žaisliukų, bėgant laikui, išlikdavo vos keletas, tad šiandien jie – didieji kolekcininkų traukos objektai, kainuojantys milžiniškus pinigus.

Laikydama rankose savo gaminius pašnekovė prisimena, kad ankstyvoje vaikystėje jos močiutė turėjo vatinį Kalėdų Senį ir keletą gerokai apsitrynusių vatinių žaisliukų. Deja, iki šių dienų jie neišliko.

Perka ne tik dovanoms

Kadangi vieną žaisliuką sukurti užtrunka, Viktorija išsyk gamina po keletą vatinių žaislų. Jei sumanymas sudėtingesnis, vienu metu gimsta vienas arba du žaislai, jei paprastesnis – ir visas tuzinas.

Ar šie žaislai brangūs? Jų kūrėja juokiasi, kad su Rusijos meistrų kainomis kol kas lygintis negali. Rusijos rinkoje vienas 10 cm dydžio žaislas gali kainuoti ir iki 200 eurų. Ar žmonės supranta, už ką moka, ar vertina rankų darbą?

"Manau, kad taip. Kas bent kiek susipažinęs su šių vintažinių žaislų kūrimo technologija – dėl kainos nepurkštauja", – šypsosi  Viktorija ir  sako, kad jos vatinukus perka ne tik dovanoms, bet ir asmeninėms kolekcijoms.

"Šiuo metu dar pastebiu naują madą, kai mamos perka vatinius žaislus savo jau suaugusiems vaikams, kurių vaikystė prabėgo sovietiniais metais. Jiems šie žaislai kelia nemažai sentimentų. Turiu pirkėjų ir užsienyje. Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir mano kūrinių: juk gaminu juos pagal senovinę technologiją, kada nors jie irgi taps antikvariniais", – tikina pašnekovė.

Įkvepia senoviniai atvirukai

"Vatos technika labai įdomi, unikali. Iš jos galima daryti skirtingas formas, faktūras – yra labai daug įdomių darbo su ja niuansų. Labai tikiuosi, kad dar ne viską apie ją žinau, kasdien atrandu kažką naujo, todėl ir kurti dar nenusibodo", – atvirauja Viktorija.

Jos kalėdiniai žaisliukai iš tiesų labai įvairūs. Menininkės įkvėpimo šaltinis – rusų animacija, buvusi populiari prieš 30–40 metų. Tai seneliai šalčiai, snieguolės, mergaitės, arkliukai, besmegeniai, angeliukai, žvėreliai, grybai ir kt. Koks tų laikų animacinio filmuko herojus pats populiariausias?

"Vieno įvardyti negaliu, – sako Viktorija. – Tiesiog kiekviena šeima turi savo mėgstamą filmuką, savo prisiminimus ir prašo pagaminti kažką iš jo."

Ar Viktorijai neteko kurti kultinių personažų iš animacinio serialo "Na, palauk!" – vilko ir kiškio? Moteris purto galvą. Juokiasi, kad tai kvepia plagiatu. Kur kas smagiau kurti pačiai, fantazuoti, eksperimentuoti.

V.Zausajevos įkvėpimo šaltinis – senoviniai XX a. pradžios atvirukai iš Vokietijos, Anglijos, rečiau – Rusijos. Kalėdiniai jų siužetai labai gražūs, jaukūs, su daug mielų detalių. Ten vaikai, aprengti žieminiais senoviniais drabužėliais, žaidžia visokius žiemos žaidimus. Kur ieško tokių senovinių vaizdelių? Vėlgi – internete.

Paklausta, ar galėtų prisiminti patį sudėtingiausią užsakymą, Viktorija trumpam susimąsto. "Kažkada kūriau tokią raganą – gana didelį žaislą-skulptūrą. Paprastai žaisliuko dydis siekia nuo 8 iki 13 cm, o toji ragana išėjo net 20 cm! Jai sukurti prireikė ir nemažai laiko, o dar daugiau pastangų, bet rezultatu likome patenkintos abi – tiek aš, tiek užsakovė", – džiaugiasi Viktorija.

Žaislų veidukai – stilizuoti

Žaisliukų, figūrėlių veidukus kūrėja daro iš polimerinio, savaime džiūstančio ore molio. Viktorijai jis labiausiai patinka dėl kiek grublėto, natūraliai atrodančio paviršiaus.

Kadangi Vilniaus pedagoginiame universitete yra baigusi dailę, veidukus piešti jai nėra didelis iššūkis. Pradedančioms menininkėms Viktorija siūlo įsigyti mikroteptuką (vos su keliais plaukeliais) ir akrilinių dažų, o paskui kruopščiai ir atsargiai mėginti išgauti norimus veido bruožus.

"Mano žaislų veidukai nelabai tikroviški – juk nesistengiu perteikti žmogaus atvaizdo. Sakyčiau, jie labiau primena stilizuotus lėlių veidukus", – aiškina V.Zausajeva, paskui tuos pabaigtus žaisliukus lakuojanti arba dar kartą tepanti kleisteriu, kad būtų kieti ir švelniai blizgėtų. Taip paruošti jie būna patvarūs ir ilgaamžiai.

Ar su savo vatiniais žaisliukais Viktorija dalyvauja mugėse, parodose? Anot moters, pirma, dabartinė pandeminė situacija to neleidžia, antra, žaisliukų Viktorijos namuose niekada nebūna per daug. Labiausiai jai patinkančius moteris mėgsta pasilikti sau.

Paklausta, ar didelė jos asmeninė žaisliukų kolekcija, Viktorija tik nusišypso. Nemaža. Yra ten ir žmogeliukų, ir meškiukų, ir filmukų herojų. Viktorijos vyras pats gaminti nebando, bet labai vertina žmonos darbą. Nepaisant to, kartais pažeria ir kritikos. Tik žmona dėl jos anaiptol nepyksta – sako, kad kitos akys pamato visai kitų dalykų, tad gali duoti ir aukso vertės patarimų.

Eglutę puošia savo žaislais

Artėjant Kalėdoms, Viktorija nebėgioja po parduotuves ieškodama naujų eglutės žaisliukų ar vaikydamasi naujų eglutės puošimo madų. Nerašyta šeimos tradicija – eglutę Kūčių vakarą puošti tik Viktorijos gamintais žaislais. Jų šeima jau turi (atrinktų ir pačių gražiausių) maždaug 30. Didieji eglutės puošimo pagalbininkai – Viktorijos vaikai, kurie mielai įsitraukia į smagų procesą.

"Svarbiausia, kad šie žaislai nedūžta, tad drąsiai duodu juos ir keturmečiui. Vis dėlto su vatinukais reikia elgtis labai atsargiai. Per daug suspaudus kokio rankytes ar kojas, galima sugadinti visą žaisliuką, – perspėja Viktorija. – Nepamirškite, kad vatinukai – ne žaidimo, o labiau ekspoziciniai žaislai."

Moteris juokiasi, kad, metams bėgant, visi artimieji jau apdalyti jos gamintais žaislais. "Kadangi mūsiškiai turi gerą humoro jausmą, darau juos kaip šaržus. Tarkim, mano tėvai pernai išėjo į pensiją, tai dovanų gavo žaisliukų, susijusius su jų profesija. Po Kalėdų jie pasistatė žaisliukus į sekciją kaip statulėles. Kai kurie mano klientai irgi taip padarė. Nepaslėpė žaisliukų iki kitų Kalėdų, bet pakabino juos matomoje vietoje, kad džiugintų akis ištisus metus", – džiaugiasi kūrėja.

Darbas – kaip meditacija

Šiuo metu ant Viktorijos darbo stalo – ne tigrai (pasitinkant Naujuosius Tigro metus), bet vabalai maldininkai. Tai nedidelės skulptūrėlės, kurias užsakė kolekcininkai, renkantys vabalus ir puošiantys jais savo namus.

Viktorija prisipažįsta savo vatinukus daranti namuose tik tuomet, kai vaikai iškeliauja į darželį. "Sugrįžus mažiesiems nelabai padirbsi. Tuomet gali tikėtis, kad prie žaislų prisėsi dar vakare, kai vaikai nueis miegoti", – aiškina menininkė, vidutiniškai žaislams gaminti skirianti kelias valandas per dieną.

Viktorija prisipažįsta, kad tas darbas ją labai ramina. Tai lyg meditacija. Šlapia vata turi visai kitą tekstūrą nei sausa ir visai kitokį judesį, kuris labai gerai nuteikia su ja dirbantį žmogų. Jei prie darbo stalo eisi blogos nuotaikos, ji bematant pasitaisys.

Žaislų eskizų Viktorija nedaro. Nebent kurtų kokį didesnį ir nerimautų dėl jo proporcijų. Žaislų drabužėliai dažniausiai klijuojami iš tos pačios vatos. Smulkios detalės kerpamos iš sausos, o didesnės – ir iš šlapios. Kartais vata iš karto nudažoma tekstiliniais dažais ir tuomet figūrėlės jau nereikia dažyti. Taigi Viktorijai tenka pabūti ir drabužių dizainere, ir dailininke, kad viskas gražiai derėtų.


Kaip pasigaminti grybuką

* Reikės vatos, lanksčios vielutės, plonų medvilninių siūlų ir kleisterio iš krakmolo. Dar – akvarelinių ar akrilinių dažų.

* Bet kokią vielutę (statybinę ar floristinę) susukame replytėmis taip, kad ji įgautų grybuko formą. Viktorija rekomenduoja varinę vielą, nes ji lanksti ir nesioksiduoja – vadinasi, jūsų žaisliuko neišteps rūdimis.

* Vatos galite pirkti iš vaistinės arba iš kosmetikos prekių – tik žiūrėkite, kad būtų šimtaprocentinė medvilnė. Kleisteriui pasigaminti reikia krakmolo, iš kurio turite išvirti geriamo jogurto tirštumo kisielių. Pasiruoškite ir baltų medvilninių siūlų, skirtų siūti. Jais turėsite sutvirtinti vatos gijomis apvyniotą vielos karkasą.

* Iš pradžių susukame iš vielos grybuko kotą. Apvyniojame jį sausa vata, sutvirtiname baltais siuvimo siūlais. Vatą plėšome maždaug 30 cm ilgio plonytėmis juostelėmis. Grybo galvą formuojame iš sausos vatos ir taip pat sutvirtiname siūlais. Tuomet kleisteriu drėkiname jau visą žaislą ir dedame naujus šlapios vatos sluoksnius.

* Kiekvieną vatos sluoksnį reikia sutepti krakmolo klijais, panašiai kaip gamintume žaislą papjė mašė technika. Jei dirbti pasidarė nepatogu, vata čiuožinėja, limpa prie rankų – vadinasi, pats metas dėti jūsų gaminamą žaisliuką prie radiatoriaus ir džiovinti. Nebijokite, jei stingdama vata įgaus ne visiškai tokią formą, kokios tikėjotės. Visa tai bus pataisoma vėliau, klijuojant kitus vatos sluoksnius.

* Spalvinti Viktorija naudoja akvarelinius arba akrilinius dažus. Ji tą daro labai atsargiai, tapo po atskirą detalę, kad dažai nesusimaišytų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

To patir

To patir portretas
Turiu 1958 metu seni šalti. Kandžiu neturiu.

Patir.

Patir. portretas
Nepirkite tu vatiniu žaislų ,tai kandu veisykla ,nebent trumpam laikotarpiui ir išmesite.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių