Nestandartinių, kartais, regis, ir į sveiko proto rėmus netelpančių statinių projektuotojai tokių eksperimentų paprastai imasi sąmoningai – siekdami aplinkinius nustebinti, priblokšti, pralinksminti ar šokiruoti.

Šaligatvis, vedantis į niekur

Aukštyn pamatais stūksantys namai, pasvirę, deformuoti, kybantys virš vandens, įvairių daiktų formas atkartojantys bei kitokie įmantrybių kupini pastatai tampa vietos įžymybėmis ir gausiai turistų lankomais objektais.

Nors Klaipėda negali pasigirti panašaus pobūdžio eksperimentais, čia taip pat galima išvysti nemažai keistenybių bei architektūrinių akibrokštų.

Pačiame miesto centre, Naujojoje Uosto gatvėje 5, stovintis pastatas klaipėdiečių akių veikiausiai nebebado. Tačiau į šią vietą užklydę turistai neretai pasijaučia it spąstuose – keliaujant šaligatviu statinio link, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės prieš akis iškyla siena, nes namas prisišliejęs prie pat važiuojamosios dalies.

Kaip pripažino Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas, šį statinį būtų galima pavadinti urbanizacijos auka.

„Be abejo, ši miesto gatvė kažkada buvo siauresnė, tačiau sovietmečiu ji buvo platinama, ir galiausiai pastatas atsidūrė ties susiaurėjimu. Tačiau pagal detaliuosius planus, jis, deja, numatytas griauti“, – apgailestavo specialistas.

Turi vertingų savybių

Pasak pašnekovo, nors šis XX a. pirmosios pusės statinys nėra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą, tačiau išsiskiria vertingomis savybėmis.

„Man, kaip fortifikacijos tyrinėtojui, jis įdomus tuo, kad čia rūsyje karo metu buvo įrengta slėptuvė su metaliniais maždaug pusantro centimetro storio skydais, kurie pridengdavo pusrūsio langus. Jie turi specialias rankenėles ir būdavo prispaudžiami vakuuminiu būdu. Tai retesnis radinys, nors analogų turime ir visai šalia, “Laivitės„ teritorijoje, esančiame statinyje“, – pastebėjo L.Kavaliauskas.

Pasak pašnekovo, šiame name išlikę ir tokių autentiškų interjero detalių kaip plytelės.

Ar L.Kavaliauskui yra tekę matyti panašių objektų, keistai įsiliejusių į bendrą infrastruktūrą? Pašnekovas spėjo, jog ir kituose miestuose būtų galima išvysti analogų.

„Kaliningrade teko matyti tiltą, kuris veda tiesiai į namą – pastarojo taip niekas ir nenugriovė. Išties įspūdingas reginys“, – prisiminęs patirtį kaimyninėje šalyje šypsojosi pašnekovas.

Anekdoto vertas vaizdas

Klaipėdietis architektas Vitalijus Jankūnas neneigė, jog mieste galima išvysti pastatų, kurių fragmentus veikiau būtų galima pavadinti balandžio 1-osios pokštu nei kvalifikuotų specialistų darbo vaisiumi.

Komentuodamas daugiabučio J.Zauerveino gatvėje projektą, V.Jankūnas buvo lakoniškas – anekdoto vertas vaizdas.

Iš tiesų – galima tik spėlioti, kaip turėtų jautis šio namo pirmojo aukšto gyventojai, kasdien pro savo langą matydami priešais stūksančias kolonas.

„Šis pastatas parodo meistriškumą ir gilią architekto įžvalgą kurti taip, kaip man gražu, – ironizavo architektas, – nors su racionalumu ir funkcionalumu čia nieko bendro nėra.“

Patys sau architektai

Vis dėlto pašnekovas pastebėjo, jog ne visada derėtų mesti akmenį į architektų daržą. Kad ir kalbant apie įvairius konstrukcinius pastatų „patobulinimus“, kurie taip pat neretai atrodo anekdotiškai.

Vienas tokių – S.Šimkaus gatvėje esančio daugiabučio mansardos rekonstrukcija. Viename stogo gale kyšo arkos formos darinys, kuris, V.Jankūno žodžiais, atrodo tarsi ant pastato nukritęs svetimkūnis.

Tačiau, pasak pašnekovo, tereikia pakelti galvą ir aplinkui išvysime daugiau panašių dalykų.

„Štai buvo senas namas, žmonės keitėsi langus ir vietoje tipinių penkių langų pasidarė 25 netipinius. Arba teko matyti vieną Klaipėdos daugiabutį, kuriame galima suskaičiuoti net 14 skirtingų balkonų stiklinimo tipų. Taigi kyla klausimas, kas čia kaltas – ar miesto vyriausiasis architektas, ar valdžia, ar bendrijos pirmininkas, ar pats žmogus?“ – retoriškai klausė pašnekovas.