Jaunos šeimos – retenybė
Slavikų seniūnijai priklausantys Žiūriai – pailgas pasienio kaimas. Netoli teka Šešupė, kitapus jos – Rusija, Kaliningrado sritis, kitaip tariant, dalis buvusios Rytų Prūsijos, vėliau – Vokietijos teritorijos.
„Gyvename saugiai, ramiai, nes pasienio ruožo keliais ir keliukais nuolat pravažiuoja pasieniečiai“, – sako Raimonda. Vis dėlto jai didžiausias Žiūrių privalumas – galimybė gyventi gimtojoje, be kita ko, protėvių žemėje, gamtos ir kartu su vyru sukurto grožio apsuptyje.
Lietuvos kaimus naikinantys vėjai ne tik nesiliauja siautę – stiprėja. R. ir V. Šuikiai, surėmę pečius, juos vis dar atlaiko. Ar toliau atlaikys?
Pasak Raimondos, kai ji augo Žiūriuose, sodybos, laukai skambėjo, aidėjo nuo vaikų juoko, šūksnių. Dabar iš kelių dešimčių trobų likusios šešios. Jose juda kruta daugiausia pensinio amžiaus žmonės, senokai užauginę ir į platų pasaulį išlydėję vaikus.
Vienintelė Žiūrių ir gretimų kaimų daugiavaikė šeima, kurioje yra nepilnamečių vaikų, – R. ir V. Šuikių. Net norint rasti jauną šeimą, turinčią vieną ar du vaikus, tenka žiburį telktis.
„Kaip čia gera!“
Kai Raimonda vaikystėje lakstė po Žiūrių pievas, vietos šeimose trys ir daugiau vaikų nebuvo retenybė. Vien Dervaičiai susilaukė ir užaugino šešiolika, o Zokai – aštuonis vaikus. Visi darbštūs, dori. Ne iš gero gyvenimo nemažai Dervaitukų paliko Lietuvą – įsikūrė už jūrų vandenynų.
Pasak pašnekovės, anuomet kaimo žmonės daug dirbo, gyveno be patogumų, sauskelnių nebuvo, tačiau šeimos buvo gausesnės – dažnoje augo du trys vaikiukai. Viską moterys spėjo – ir krūvas palų išskalbti, pasirūpinti kita namų ruoša, vaikais, ir kolūkio normas vykdyti: runkelius nuravėti, linus sutvarkyti.
„Daugelis Žiūrių gyventojų senokai pasimirė, o giminės jų sodybose nepasiliko. Kiti protina mane ir vyrą: „Viskas toli nuo namų, ar, čia pasilikus, nebus per sunku?“ Nesinori niekur eiti: per daug miela vieta, daug investavome į ją. Labai smagu gamtoje gyventi. Išeini į kiemą – tylu, ramu. Kitur – dulkės, ūžia mašinos. Marijampolėje gyvenanti dukra Liveta, aplankiusi mus, kaskart pasidžiaugia: „Mama, kaip čia gera!“ – tiltu tarp praeities ir dabarties vaikšto Raimonda.
Neatrodė, kad sunku
„Susituokėme 1993 m., po metų Žiūriuose įsigijome apleistą 70 a sodybą, nuo mano gimtosios nutolusią 2,5 km. Kaip džiaugėmės, parėję čia! Svajojome gėlynų įveisti, kitaip išgražinti sodybą. Ji skendėjo aukštuose žolynuose, tankiuose brūzgynuose. Vėjų pagairė buvo. Norėjosi užuovėjos, jaukumo, todėl visą apsodinome eglėmis“, – pasakojimą tęsia pašnekovė.
Pasak jos, dabar atrodytų, kad anuomet buvo sunku. „Vaikai maži. Laikėme paršavedę, ne vieną karvutę, vištų, kitų gyvuliukų. Šienavome. Šieną veždavome iki vidurnakčio. Vandenį sėmėme iš šulinio, ant krosnies šildytame vandenyje maudžiau vaikus, skalbiau. Ravėjau daržus. Tačiau tada neatrodė, kad visa tai sunku. Rodėsi, taip ir turi būti. Mano ir vyro supratimą, kad viskas daroma ir padaroma, išgyvenama, prie visko priprantama, lėmė ne vien jaunatviškas maksimalizmas. Tais laikais žmonės viską spėdavo. Kaimo moterys ir krūvas palų skalbė, ir daržus ravėjo, konservavo, vykdė kolūkio normas – tvarkė linus, ravėjo runkelius. Vyro mama beveik visą dieną plušėjo fermoje, tačiau rasdavo laiko ir savo trims vaikams, ir sodybos augalams, ir labai skaniai gamino valgyti, – žino Raimonda. – Anuomet kaimo žmonės neturėjo patogumų, bet dažna šeima augino du tris vaikiukus.“
Augalams – nemaža suma
Vienkieminė R. ir V. Šuikių sodyba glūdi už 4 km nuo kelio Šakiai–Slavikai – vienintelės arterijos, jungiančios ją su likusiu pasauliu. Artėjant link sodybos, driekiasi ilga liepų alėja, paįvairinta eglėmis ir beržais. Šie Raimondos su vyru sodinti medžiai jau remia dangų – aukšti ir drūti.
Šiltuoju metų laiku alėja atveda pakeleivį į sutuoktinių sukurtą rojų. Sodyboje – begalinė augalų įvairovė, žiedų gausa. Jie vieni arba kartu su vandens telkiniais ir poilsio zonomis sudaro vis kitokio grožio saleles, pabirusias nemažoje teritorijoje. Virš žiedų skraido, ant jų tupia drugeliai ir bitės.
Čiurlena dirbtinis upelis. Baseinėlyje plauko japoniškieji (įvairiaspalviai) karosai, tvenkiniuose koncertuoja varlės, žydi lelijos. Vidury stalo – ovali prieskonių sala. Ant į žemę įleisto rūsio želia spygliuočiai, žydi hiacintai, tulpės, krokai arba katžolės, ežiuolės, budlėjos, viendienės, kitos gėlės, siūruoja soruolės.
Daugelį įdomių, kartu ir praktiškų sodybos puošmenų sumanė Raimonda, o sumeistravo jos nagingasis vyras Valdas. Sodybos augalai – kaip iš reklaminio leidinio: spinduliuoja sveikata, gėlių žiedai vos iš koto nevirsta nuo svorio. Akivaizdu – itin mylimi, gerai prižiūrimi.
Interesai – bendri
„Mano ir vyro interesai bendri – augalai, graži aplinka. Sodybos grožį kuriame pasitardami. Ją prižiūrėti man daugiausia padeda sūnus Aivaras, duktė Deimantė. Vyras nebent medžius apgeni, kai turi laiko. Norą puoselėti sodybą Valdukas atsinešė iš tėvų namų. Augalų nemylėtų, jei nebūtų matęs, kad tėvai juos myli. Esu sakiusi vyrui: „Labai gera savuose namuose, bet ir susilieti su miesto triukšmu neblogai.“ Kartą per mėnesį viena ar su vyru, vaikais vykstu į Kauną. Nėra buvę, kad apsilankiusi tenykščiame prekybos centre išeičiau be augalų. Kasmet augalams išleidžiu apie 1 tūkst. eurų, iš jų vienmetėms gėlėms – nuo 100 iki 400 eurų. Smagu, miela, labai gera su tais augalais. Kai suveši, žydi – atgaiva širdžiai. Tačiau reikia daug darbo“, – neslepia Raimonda. Norėdama pasilengvinti dalią, nemažus plotus aplink augalus mulčiavo – mažiau ravėjimo.
Moteris savo atlyginimą leidžia smulkesnėms reikmėms: augalams, drabužiams, maistui, jauniausio vaiko – dvylikametės Augustės – popamokiniam ugdymui ir pan. Vyras savo atlyginimą skiria stambesnėms išlaidoms: automobilio remontui, pirko statybinių medžiagų trobai ir kitiems statiniams renovuoti, statyti, buitinės technikos, kitos įrangos, pavyzdžiui, galingą siurblį kilstelėti minėto upelio vandenį, kad šis virstų kriokliu.
Padidinus vaiko pinigus, vaikų nepadaugės nei miestuose, nei kaimuose. Ar žmonės gimdys, kai jaunoms šeimoms nėra lengvatų būstui įsigyti, kai pradedi verslą – iškart mokesčiai.
Džiugina ir smulkmenos
„Pritrūkusi pinigų, paprašau Valduko. Vienur pataupome, kitur nepavyksta pataupyti. Kad būtų gražu, kartais reikia pinigų negailėti“, – šypsosi moteris.
Pabrėžia, kad sodyba yra jos ir vyro viso gyvenimo projektas. Antai vienais metais vyras atnaujina, apšiltina trobą, kitais ją naujoviškai išplečia, dar kitais sumeistrauja ąžuolines sūpynes ar stoginę automobiliui, šiltnamį. Kai lauke šilta, jo įrengtame rūsyje nepūva, nevysta užsiauginti kopūstai, burokėliai, morkos, bulvės, obuoliai, o kai spigina šaltis, visa tai nesušąla. Pernai nutiesus takelius prie baseinėlio, sodyba dar pagražėjo.
„Mokame pasidžiaugti kiekviena sodybos grožį didinančia smulkmena, nes ji sunkiai uždirbta. Jei būtume turtingi, galbūt nesidžiaugtume. Jei iškart būtume tikrove pavertę visas svajones, susijusias su sodybos grožiu ir patogiu gyvenimu joje, turbūt būtų neįdomu gyventi“, – sako Raimonda.
Ji dirba valytoja Slavikų seniūnijoje – tvarko administracinio pastato patalpas, puoselėja jos aplinką: sodina ir prižiūri dekoratyvinius augalus, pjauna veją. Aktyvi Slavikų bendruomenės narė. Stengiasi, kiek gali, kad ir Slavikai žydėtų tiesiogine bei perkeltine prasme. Artėjant Kalėdoms, Vasario 16-ajai, kitoms tradicinėms ir valstybinėms šventėms, viena arba su vyru, kitais gyventojais daro vietovės erdves puošiančias dekoracijas. Dabar Slavikus puošia didžiuliai velykiniai paukščiai. Valdas, paprašytas žmonos, suvirino vištos, gaidžio ir viščiuko karkasus. Ji šeimynėlei suteikė likusį pavidalą.
Jaučia vyro paramą
Valdas dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Į namus grįžta keturis–penkis kartus per mėnesį po šešių–septynių dienų kelionės. Anksčiau kelyje praleisdavo pusantros savaitės. Tiek dabar trunka sūnaus Aivaro kelionė į Prancūziją ar kitą šalį ir atgal į Žiūrius. Jis – taip pat tolimųjų reisų vairuotojas.
Raimonda skaudama širdimi išlydi vyrą ir sūnų į tolimą kelią. „Be vyro materialinės ir kitokios pagalbos negalėčiau tikrove paversti visų minčių, susijusių su sodyba. Ne piniguose laimė, tačiau kaip be jų sodybą išpuoselėsi? Todėl vyras ir pasirinko tokį darbą. Nuolat jaučiu jo ranką, paramą. Net kai jis tolimame kelyje, tariamės telefonu dėl vaikų, jų mokslų, kitų reikalų. Ko paprašau, viską padaro“, – vyrą giria Raimonda.
Pasidžiaugia ir tvirtu ryšiu su vaikais, jų supratingumu, darbštumu. Pavyzdžiui, Aivaras dažnai skambina mamai iš svečios šalies, aprodo ją telefono ekrane. Jei šeimą sukūrusi ir marijampoliete tapusi Liveta išvysta gimtuose namuose nesulankstytus skalbinius – puola lankstyti. Nei ji, nei Deimantė nesibodi dailių nagučių kišti į žemę, ant kurios augo, – sodina, ravi.
Būdavo, ateina svetimas žmogus į R. ir V. Šuikių sodybą ir stebisi – vaikai pabiručiai pluša su tėvais: kas ravi, kas grėbia, kasa, šluoja ir pan. Prieš tai, išėję į lauką iš trobos, visi apsitardavo, kas ką dirbs.
Raimondos nuomone, tėvai blogai elgiasi, mokėdami vaikams už darbą namuose. Vaikai turi padėti tėvams juos atjausdami, o ne dėl atlygio. Bendras tėvų ir vaikų darbas stiprina tarpusavio ryšį.
Padeda skleistis gabumams
„Vyras sako: „Ai, truputį nesutapo charakteriai ir skiriasi.“ Ne! Skirtis – ne išeitis. Galima greitai išsidraskyti. Gyvenant santuokoje, reikia gludinti charakterius, nedaryti tragedijos iš smulkmenos. Esu išmokyta, kad niekada nereikia auklėti vyro. Kai kas nors nepatinka, vieną kartą aš patyliu, kitą kartą – Valdas. Porai būtina rasti sutarimą šnekantis, dalijantis nuomonėmis. Nekalbėjimai nieko gero neduoda. Šeimos grožis kuriamas panašiai kaip deimanto: kuo daugiau gludini, tuo labiau spindi“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ji – dar ir Slavikų seniūnijos trijų kaimų seniūnaitė. Ir Augustės vairuotoja: savo pagrandukę, dvylikametę, tris kartus per savaitę parsiveža iš Šakių po jos užsiėmimų dailės mokykloje. Mat kai jie baigiasi, dukrai nėra kuo parvažiuoti namo. Autobusas nevažiuoja. Nuo Šuikių namų iki Šakių – 24 km. Augustė dar lanko gatvės šokius, su kolektyvu dažnai vyksta į konkursus, už tai sumokėjusi papildomą mokestį. Tad mamai nemažai laiko ir lėšų kainuoja toks Augustės lavinimas. Užtai džiugu dėl jos medalių ir diplomų už pasiekimus dailės bei šokių srityse – dėl to, kad skleidžiasi, žydi gabumai.
„Abu su vyru pagailime kitų savo vaikų, kad negalėjome jų ugdyti kaip Augustės: kai mokėsi, dar nevairavau. Vyrui apmaudu todėl, kad negalėjo kasdien būti su vaikais“, – apgailestauja R. Šuikienė. Jai gailu ir dėl kaimo šeimų, neišgalinčių sudaryti sąlygų skleistis vaikų gabumams, tobulėti, plėsti akiratį.
Laimė – matyti vaikų laimę
Raimondai daug kas pasako: „Sėdi ne savo rogėse.“ Giria sodybą: „Kaip gero želdinių dizainerio projektuota.“
Ji, baigusi aštuonias klases, norėjo stoti į Telšių taikomosios dailės mokyklą. Norą atmušė auklėtojos abejonė: „Kažin, vaikeli, ar įstosi.“ Mergina patraukė į Šiaulius mokytis batsiuvio amato. Kodėl jo? Nes žinojo, kad gaus darbą Šakių buitiniame kombinate. Lietuvoje papūtus pertvarkų vėjams, Raimonda batsiuvės darbo neteko. Kol pabiro vaikai, dirbo floriste.
„Dailės man užtenka, kiek namams sukuriu paveikslų. Šakiuose lankau keramikos, pernai lankiau dailės užsiėmimus“, – šypsosi moteris. Ji sako esanti patenkinta savo gyvenimu, brangiausia – šeima. Jai, vaikams teikia prioritetą visada, kai pasipila kitos vilionės: „Man svarbiausia – matyti laimingas vaiko akis. Atlyginimas minimalus, tačiau ir tokio daugelis kaimo žmonių neturi.“
Stinga sąlygų vaikams daugėti
Optimistė R. Šuikienė apie kaimo ateitį svarsto pesimistiškai ir nesivilia, kad kaimai greitai atsigaus.
„Iš jų lieka tik pavadinimai. Buldozerių reforma uždarė daugybę kaimiškų vietovių mokyklų – ir Slavikų. Sunkus Augustės kelias į mokyklą Šakiuose: keliasi 6 val., vyksta į mokinių surinkimo stotelę Slavikuose, čia sėda į kitą autobusą. Kelias „Šakiai–Slavikai“ – tragiškas. Asfaltuota tik siaura vidurinė dalis, o 1,5 m pločio kraštai žvyruoti. Važiuoji sukandęs dantis, keisdamasis su didesne mažina – bijau akmenuką gauti į langą. Mums iki Jurbarko 12 km, pusė šio kelio – žvyras. Kaimuose ir aplink trūksta šeimos pragyvenimą garantuojančių darbų. Ateityje turbūt Lietuvą sudarys tik Vilnius ir Kaunas. Padidinus vaiko pinigus, vaikų nepadaugės nei miestuose, nei kaimuose. Ar žmonės gimdys, kai jaunoms šeimoms nėra lengvatų būstui įsigyti, kai pradedi verslą – iškart mokesčiai, kai grasinama karais, badais?“
Kol kas sąlygos vaikams daugėti kaimuose ne sėjamos, o raunamos, konstatuoja gausios šeimos mama.
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
(be temos)