Gydytojos oftalmologės Lilijos Jaudegienės bute labai draugiškai sugyvena du šunys, dvi šinšilos ir du degu su penkiais mažyliais
Beglobių gyvūnų Linksmakalnyje, kaip ir kitose vietovėse, netrūksta. Ne vieną dešimtį bedalių yra išgelbėjusi čia gydytoja dirbanti Lilija Jaudegienė, auginanti namuose ir kitokių gyvūnų.
Auga penki mažyliai
Neskaičiavau, kiek parsivedžiau į namus keturkojų benamių, kiek suradau jiems šeimininkų. Mat atsirasdavo gudručių iš kitų vietovių, kurie atveždavo į mūsų beveik uždarą gyvenvietę nusibodusį gyvūną ir palikdavo likimo valiai. Džiaugiuosi, kad dabar benamių šunų ir kačių mažiau, - sako Lilija.
Jos namuose, be priglaustų šunų - mišrūnų Murzos ir Arto, virtuvėje ant palangės specialiame narvelyje šmirinėja penki degu ir jų labai atsargi motina Luiza. Degu mėgsta bėgti nesibaigiančiu metaliniu ratu, įrengtu narvelio pakraštyje.
Judrūs ir lengvai prijaukinami
Visi degu mažyliai jau turi šeimininkus. Namuose vėl liks tik porelė - Luiza su Adolfu. Patinėlis šiuo metu atskirtas nuo šeimos, nes gali sužaloti mažylius. Degu, be įprasto šiems mažiems gyvūnėliams sauso maisto, mėgsta pakramtyti dobiliukų ir pienių lapų, smulkių sulaužytų liepų šakelių.
Lilija įsitikinusi, kad reikia laikyti ne vieną degu, o jų porelę, nes šie mieli padarėliai, įpratę laisvėje gyventi kolonijomis, būdami vieniši labai liūdi. Beje, degu tėvynė yra Pietų Amerikos kalnai. Šie mažesni už žiurkę graužikai laisvėje gyvena apie 15 metų, o nelaisvėje - dvigubai trumpiau. Degu laikomi labiau triušiais nei graužikais. Šie iš pažiūros baikštūs gyvūnėliai labai lengvai prijaukinami ir pažįsta savo šeimininką. Kadangi yra labai judrūs, negalima nuo jų nuleisti akių, paleidus kambaryje, nes gali įsmukti į mažiausią plyšį ar pasislėpti, pavyzdžiui, dulkių siurblio žarnoje.
Ateiviai iš Pietų Amerikos
Lilijos šinšilų porelė, gyvenanti virtuvėje, santarve nepasižymėjo. Pasirodo, mažylių besilaukianti šinšila Činčė tapo įtari, atšiauraus būdo. Ji nė iš tolo nebeprimena geraširdžio gyvūnėlio, kuris meiliai kutinėdavo Murzos ausį, kai šis įkišdavo galvą į šinšilų narvelį.
Šinšilos - tai gyvūnėliai, kilę iš Pietų Amerikos. Dabar šie graužikai įrašyti į Raudonąją knygą, nes žmonės daugybę jų sunaikino dėl tankaus ir labai gražaus kailiuko. Šie dailūs, panašūs į voveres graužikai yra labai draugiški - mėgsta bendrauti su įvairaus amžiaus šeimos nariais.
Šinšilos gali būti trumpauodegės ir ilgauodegės. Noriai ėda topinambus, morkas, salotas, kopūstus, salotas, obuolius, kriaušes ir net salierus, o moliūgų sėklos, saulėgrąžos, ridikėliai, dilgėlės ar džiovintos figos - jiems tikras skanėstas. Kad šinšilų dantys būtų sveiki, jiems duodama pagraužti obelų ar serbentų šakelių, o dėl viso organizmo sveikatos - multivitaminų, kurių įpilama į specialų automatinį buteliuką.
Gyvūnų garbės kodeksas
Lilija prižiūri dar tris buvusius beglobius šunis, kuriuos laiko atokiau nuo gyvenamųjų namų, kad nekeltų žmonėms nepatogumų. Vizgė, Bukis ir Kukulis turi labai geras, apšiltintas būdas, kuriose vasarą nekaršta, o žiemą nešalta. Esu dėkinga kaimynams, kurių vienas leido prie savo ūkinių pastatų įrengti voljerą, o kitas jį aptvėrė. Čia pat auga krūmokšniai, medžiai, todėl mano keturkojai augintiniai turi ir saulės, ir pavėsio. Beje, kai pastebėjau valkataujančią Vizgę, ji laukėsi mažylių, - prisiminė Lilija.
Kartu su priglaustais šunimis gyvena ir dvi gražios katės - Lipukė ir Gudrutė. Jas kažkoks piktadarys buvo įmetęs į priglaustų nelaimėlių voljerą, kad šunys sudraskytų bejėgius kačiukus. Tačiau gamtoje, matyt, yra garbės kodeksas - patys buvę nuskriausti, šunys draugiškai priėmė netikėtą desantą, o Vizgė elgėsi su kačiukais taip, tarsi jie būtų jos mažyliai. Tad dabar trijose būdose gyvena trys šunys ir dvi katės, kurios jau pasirinkusios nakvynei šunų būdas su jų šeimininkais.
Paramos dar nesitiki
Negalinti praeiti pro kenčiantį benamį gyvūną gydytoja turi ir kitų keturkojų globotinių. Po jos buto balkonu dažnai pamatysi benamių kačių pulkelį, laukiantį įprastu laiku atnešamo joms maisto. Suluošinti ar patyrę traumas gyvūnai beveik niekam nerūpi, nors dabar daugėja gailestingų žmonių - ne viena Lilija šeria nelaimėles. Tai ypač svarbu žiemą, kai šiuos gyvūnus kankina šaltis ir badas.
Gaila, kad gyvūnų globa Lietuvoje negali pasigirti apčiuopiamu valstybės bei rėmėjų dėmesiu. Tuo tarpu pavieniai gyvūnų gelbėtojai nepajėgūs apmokėti iš savo kišenės veterinarijos gydytojams, pavyzdžiui, už benamių gyvūnų sterilizavimą ar kastravimą. Man savo atlyginimo pakanka tik kukliai pragyventi ir pašerti gyvūnus, - sako Lilija, jau daugelį metų maitinanti savo globotinius voljere ir po langu.
Naujausi komentarai