Nemažai profesinę šventę šiandien pažyminčių Kauno dramos teatro aktorių neįsivaizduoja savo gyvenimo be mylimų gyvūnų
Kauno dramos teatro aktorė Milė Šablauskaitė, kurios kūryba pernai buvo įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, o šiemet teatrų festivalyje Vaidinam žemdirbiams - prizu už geriausią antraeilį vaidmenį, neatsimena savęs ir šeimos be naminių gyvūnų. Šunys, katės ir noras vaidinti aktorę lydi nuo vaikystės.
Įskiepijo šeima
Pirmas prisiminimas iš namų - mama ravinti bulves su rastu tarp vagų mažu kačiuku užantyje. Pas mus šeimoje visi trys vaikai turėjome po savo katę. Jei kuri nugaišdavo ar pradingdavo, tuoj pat atsirasdavo kita. Mano vaikystės katė ilgai gyveno ir buvo labai meili - galėjau ją nešioti ant pečių kaip šiltą apykaklę, - pasakojo aktorė vaikštinėdama po Draugystės parką su penkiamete rotveilere Bona.
Vaikystėje būsimoji aktorė augo ne tik tarp gyvūnus, bet ir teatrą mylinčių artimųjų ir giminių: mama, dėdės ir tetos vaidino arba bent dainavo kaimo klojimo teatruose. Tad nenuostabu, kad mylinti gyvūnus mažoji Milė irgi pradėjo vaidinti. Jos pirmas vaidmuo mokyklos teatre buvo nykštukas.
Vaišes suorganizavo... šuo
Kai grįždavo Milės broliai studentai vasarą namo, mama jiems visada paruošdavo skanesnį valgį. Tokia proga į puodą dažniausiai keliaudavo višta. Aš nebuvau maistui išranki - tiko viskas, ką man mama padėdavo ant stalo. Kartą grįžusi atostogų nuėjau prie mūsų svirno, kur prasidėjo rugių laukas, žiūriu - guli parugėj nukeipęs viščiukas. Apsidairau - pamatau dar kelis. Tuo tarpu mūsų šuo Kudlius tupi prie būdos ir uodegą vizgina. Pasirodo, bežaisdamas su viščiukais, juos pridusino. Tuomet tėtis nukirsdino nelaimėliams galvas, o mama paruošė skanius pietus. Po pietų padėkojau Kudliui, kad šis netikėtai ištaisė man tokias šaunias sutiktuves, - prisiminė Milė.
Aktorė tvirtina, kad tėviškėje visada gyveno ne tik katės, bet ir koks nors šuo. Įpratusi nuo mažens prie gyvūnų, būsimoji aktorė net ir studentaudama, ir sukūrusi šeimą laikė tai šunį, tai katę. Kai mama nebepajėgė viena tėviškėje gyventi, Milė parsivežė ją į Kauną, tačiau kiekvieną vasarą jos kartu važiuodavo į senuosius namus, kur jų laukdavo kaimynams ir giminėms paliktos katės. Jos, beje, lankydavo namus, kai šeimininkės gyveno Kaune. Net ir žiemą atvažiavus buvo galima rasti kačių pėdučių apie namus.
Tera ir Bona - dvi priešingybės
Kaune, aktorės M.Šablauskaitės namuose, vienas iš pirmų šunų buvo didžiulis dogas, kurį iš gatvės parsivedė Milės vyras. Tas didžiulis šuo įvarė baimės mažam sūneliui Kęstučiui, kuris, beje, visą laiką prašė tėvų nupirkti jam šuniuką. Pamatęs dogą, Kęstutis užsidarė kitame kambaryje ir bijojo nosį iš ten iškišti. Teko tą šunį padovanoti draugams. Tuomet įsigijome laiką, bet ji neilgai mus džiugino - susirgo ir nugaišo. Pagaliau įsigijome lietuvišką skalikę vardu Tera. Tai buvo labai klusnus ir, jei galima pasakyti, inteligentiškas šuo, mylėjęs mane, - sakė M.Šablauskaitė. Beje, aktorę mylėjo ir keturkojis neveislinis Teros draugas, kuris lydėdavo abi jų pasivaikščiojimuose, o štai dabar aktorės bute gyvena rotveilerė Bona.
Bonos būdas visai kitoks nei Teros. Rotveileriai - vokiečių mėsininkų šunys. Šeimininkai darbo dienos pabaigoje pakabindavo savam rotveileriui po kaklu piniginę su dienos uždarbiu ir ramiai eidavo į karčemą, nes žinojo, kad niekas iš tokio šuns piniginės neatims. Mums taip pat ramu - gyvename su Bona taip, tarsi signalizacija namuose veiktų, - juokėsi aktorė.
Beje, Bonai labai nepatinka, jei aktorė netyčia pakeltu balsu ką nors pasako kartu gyvenančiam sūnui - šuo iškart puola juos atskirti vieną nuo kito. Beje, jei Bonai nepažįstamas žmogus neatsargiai ištiesia ranką vieno iš jos šeimininkų link, šuo tučtuojau į tai sureaguoja. Žodžiu, su Bona saugu ir namuose, ir gatvėje.
Mylėti reikia protingai
Pašnekovė tvirtino, kad meilė gyvūnams turi būti protinga, netrikdanti kaimynų gyvenimo. Deja, yra žmonių, kurie maistą benamėms katėms meta pro savo buto langą. Žinoma, reikia padėti beglobiui gyvūnui, tačiau tai galima padaryti ne mėtant ėdalą po langais, o dedant jį atokesnėje nuo žmonių vietoje. Tuomet ir aplinka nebūtų teršiama, ir gyvūnai niekieno netrikdomi galėtų paėsti, - kalbėjo aktorė.
Ji piktinasi ir tuo, kad daugybė miestelėnų visai nepaiso gyvūnų laikymo mieste taisyklių - vedžioja didžiulius šunis be antsnukio, paleidžia palakstyti be pavadėlio. Aktorė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Savivaldybė sugalvojo būdą, kaip surinkti mokesčius iš gyventojų už gyvūnų auginimą, tačiau iki šiol mieste nėra nė vienos specialios šiukšlių dėžės, neįrengta nė vienos naujos aikštelės šunims. Tad šunų augintojai tiesiog priversti pažeidinėti taisykles.
Žiūri TV laidas apie gyvūnus
M.Šablauskaitė džiaugiasi, kad visi jos bute gyvenę šunys paklusdavo tvarkos taisyklėms - parėję iš kiemo laukdavo, kada jiems bus nušluostytos kojos, nelipdavo ten, kur jiems buvo draudžiama, mokėdavo parodyti, ko nori. Beje, Bona, gulėdama savo mėgstamame fotelyje, visuomet atidžiai klausosi, kai šeimininkė mokosi naujo vaidmens tekstą, noriai kartu su ja žiūri televizijos laidas apie gyvūnus ir pati žino laiką, kada bus vedama laukan - atsitupia priešais laikrodį svetainėje ir nenuleidžia nuo jo akių.
Kelionė į kambario vidų - tokiu pavadinimu lenkų dramaturgo pjesė dabar repetuojama Kauno dramos teatre. Šioje pjesėje (aktorės vaidmenų sąrašas jau artėja prie 100) M.Šablauskaitė vaidina personažą, kuris apie daiktus ar reiškinius kartais kalba kaip apie šunį. Pavyzdžiui: Prašau į vidų. Drąsiau, drąsiau. Kambarys nesikandžioja. Beje, pirmas Milės vaidmuo teatro scenoje taip pat turėjo sąsają su gyvūnais. Mat jaunoji aktorė vaidino Asilo odą R.Rolano Meilės ir mirties žaidime.
Kad ir koks vaidmuo tektų aktorei, visus ji vaidina su meile. Taip ji myli ir gyvūnus, neskirstydama juos į veislinius ir paprasčiausius mišrūnus.
Naujausi komentarai